KŪRYBA. Ritos GŠ eilės

 Rita GŠ

  
 ***

Dulkes, jau pernelyg įsigėrusias

Į kiekvieno iš mūsų odą  ir širdį

Galima nuvalyti teoriškai

Bet praktiškai

Nekyla rankos ir kartais atrodo

Tokios mintys beprasmės

Jos sukelia skausmą didesnį

*** 

kaip gaila

kad mes netikri

pusiau esame

pusiau nesame

slepiantys patys save

kaip gaila

mano žodis nepasiekia tikslo

niekur neužrašytas

dingsta niekur neatsiradęs

mano kūnas

vakarinis rašinys

sako priešingai

nei jis

mano norai

sakiniai be skyrybos ženklų

klaidūs

neišgirsti

slepiantys patys save

***

Po

tuomet

slinkau pavėsin tiesiai

patvoriais, šalin, griuvėsin

ir nukritau

sulūžau –

aš degėsis

sudegiau

iš skausmo, nevilties

sustìngau

aš gabalas anglies

nebesugis atrodė

vis rėkiau

nebūdama savim

lyg plaištas

kalantis gilyn

ir lyg nupjautas pirštas

purvinas griovy

tikėdama

lyg vaikas

įsikibęs žemę

trinu save

sudegusią

benamę

***

Kaip šiąnakt griaudėjo

Pravėrusi langą tyliai pripyliau rankas,

Išsiploviau plaukus, palaisčiau gėles,

Užkaičiau virdulį, prisėdau šalia.

Kartais tu miegi,

o aš žiūriu į akis.

Neištveriu.

Bijodama pabaigos

pilnais pirštų galiukais

glostau vos vos,

kad nepažadinčiau žingsnių -

tiek daug iššvaistėm jų

eidami į skirtingas puses.

Dienų, nesuskaičiuojamų spalvų

(kai kurias galima laikyti istorija)

***

Džiazas

Pro traukinio langą

viena ištisa linija

ritmu

oranžiniu

vanduo verda nuo saulės

kiek jos dar liko.

Sušukuoti laukai

nušviestos  viršūnės

drumzlini debesys

pro juos

vienišas stulpas

už kilometro toks pats

nosį krapšto

balos ir varlės taškosi

juokas šalia manęs

skausmas virš manęs

murzini langai

tokia viena, tokia maža, bet

štai beržai

ir muzika kuri juokias

ir supa supa supa

nulėkt ant viršūnės

į balas su meldais

diriguoju debesims

pirštais klavišais groju

šoku muziką

***

KŪRYBA. Editos Puskunigytės poezija

Edita Puskunigytė

GROŽIO NERIMAS

pilnatis ir vėl atėjo vienaragis /

byra skiemenys iš papilvės prapjautos /

dainuosi vienatvės pasijas /

akmeniniais vaikeliais verksi /

dailyraščiu raitysis raidės ant kairės /

dešinėj giedos lakštingalos galva /

šnypš pro durų skersvėjį /

yperantropos yperantropos/

mirtie nerimu išpažintoji /

pasitrauk iš balto vaško /

šeriu samanom tavo burną /

užgydau kiaurus padelius /

ir meilę iš žvaigždėlapių buriu /

angelų pienu aplaistyta /

medžių epilogais išglamonėta /

vandens rūmuose mane atrasi /

ešafote ant lelijos /

vienaragio žingsnių bus tik vienas /

pirmyn į pragaro gelmes /

kišenėse kvepės mėnulio pietūs /

supjaustyta į čiobrelius ir mirtas /

mals kvailelė baltus miltus /

kol atradus vieną žodį /

Dievas /    

praregės //

2011.Spalis

RILKEI

baisūs visi angelai nes nei vieno iš jų  nepažįstu /

dėvi baltas kojines  ir neskaičiuoja dienų /

kalendoriaus išradimas prarastas /

meilės motyvai ištrinti /

beliko nuobodulys /

ištinusiu kūnu guli lovoj ir merdi /

baisūs visi angelai saulei kylant nepažinūs/

leidžiantis taip pat /

kaukę užsidėjęs laikas  skaičiuoja be manęs /

įsisegus idioto mechanizmą einu pakraščiais /

sapnai išsikeroję per smegenis /

realybė atsiradus su žmogystų pėdom /

baisūs visi angelai nes neparodo man kelio /

nes nei vieno iš jų nepažįstu /

o jei vienas iš jų man už nugaros šnabžda /

pagalvoju jog tai musė vėl erezijas skleidžia /

prašosi užrašoma ligos istorijoj /

kaip ypatingas vaistas egzistencinei pilnatvei //

2011.Lapkritis

Paskaita.

* * *

vaikštai ašmenimis skirtingais batais

kai tau atriša raištelius

vaikštai laužais su perskelta moneta

iš pragaro

pasitinka ne tie angelai

saldainių elfai paspringsta

nes nesupranta tvarkos

kas kur kaip kada

įvyko

vaikštai maitiniesi svajonėmis

net kai vanagai atveria snapus

žinai ar nežinai

tu nežinai

nes vaikštai ašmenimis

nuolatos kartodamas tango

ieškai pamestų raktų nuo naktų

Dievo akivaizdoj ar prie jo durų

vis klausi

ir niekada nesutinki

nes atsakymai kaip kibirai

lietaus užtemdę šviesiausią sapną

rankas kurios taip meldė šilumos

suspaudžia vandens srovė

išsemia taikos balandžius iš sielos

akmenimis užmėtyti vadai

ir niekas niekada tau nepriekaištauja

dėl skirtingų batų su kuriais gimei

(2009 m. ruduo)

SODININKYSTĖ

Kur sėju sėklą – yra viltis.

Šaknis kur dalinu – iškyla žiedas –

bičių ir drugių svaigimas.

Žemės pragarą rausiu, o

Dangišką slepiu jame.

Ir laikas laukime pradingsta.

Iš dulkių į dulkes

Iš kraujo į debesį

----------------------------

Keliauk, Homunkule.

KŪRYBA. Autoriaus NEMOKŠA PAUKŠTIS eilės

Nemokša Paukštis  

meilės tragedijos santrauka

O gražusis... mielas pasauli

(minia šaukia: „greičiau galvok!“)

Viskas ką galiu ir moku pasakyti

Apie tave

Tai jo vardas

(minia: „fe, banalybė!“)

Viskas ką žinau

Tik tai:

Myliu jį

O jis manęs ne

(minia: „ir vėl tas pats scenarijus!“)

Tad glaudžiuosi prie pakaruoklio

Kaip prie meilužio

(minia: „ragana, kuri kariasi!“)

Ištikimasis veidrodi

Viskas ką mačiau

Tavyje

Tai jo akys

(minia: „akla meilė! nebūna! nebūna!“)

Švelnioji mano oda

Liesdama tave

Glosčiau jį

(minia: „lyrinė beprotė!“)

Ir nakties dangau

Viskas kuo užsiklojau

Prieš užmigdama

Tai jo kūnas

(minia: „mirštam iš nuobodulio!“)

Saldieji sapnai

Viskas ką sapnuoju

Tai jo ėjimas pas mane

(minia skirstosi)

Diena ir naktis – vis tas pat

Ar aš Ofelija –

Ne man žinoti

(minioje uždainuoja girtuoklis)

Miela mama

Nebeverkim daugiau mudvi

(likusi minia: „pagaliau pasikorė!“)

<>*

Vis baidau naktinius drugius

O jie kaip juoda valanda

Nesibaigia plasnoja

Ir vis laukia

Kada naktis pažers

Daugiau tamsos amo

Taip po truputį

Ateis galas

Ir daugiau nebesibaidysiu

Trupiniais mane išneš

Juodi drugiai

Ten

Kur žaidėme slėpynių

Ir aš dar visai mažytė

Valgydavau ant žemės

Išsibarsčiusius saldainius

Taip po truputį

Ateis galas

Kol mano balsą

Surinks juodosios musės

Ir perneš į delną

Kitam herojui

Neva paskutiniam

Pasaulio Herojui,

Persimiegojusiam

Nuo šlovės laukimo

Nes aš neišgelbėjau nieko

Ir pati neišsigelbėjau

Praėjo mano laikas

Dabar tik juoda valanda

Su musėm gerklėje

Viskas stringa

Redukuojasi

Kūno konvulsijomis

Šaukiuosi Orfėjo, kuris

Besigręždamas į mane

Nusisuka sprandą

Ir pažada

Viską išbaidyti

Nevykęs ir (niekam) neįdomus triumfas

Kiekvieną naktį

Po sapną

Apie prarastus

Draugus:

Štai ji

Ištikimiausia draugė

Man rodo kiemo plotą

Kur statysim absurdo salą.

Prisiskaitė Camiu

Išskaitėm viską

Iki pamėlynavimo

Ir išmokom dainą

„Absurdas tyko už kiekvieno kampo“

Ir išties manęs jis

Tykojo labiausiai

Aš kriokdavau

Kol supratau: bet koks

kriokimas

Yra niekalas

Ir

Nieko iš jo gero

Tik jausmas,

Kad esi mulkinamas

Poezijos

Prozos

Dramos

Visų įmanomų mokslų

Visų įmanomų reiškinių

Neminėsiu jau reklamos

O dar visų, kuriems sekasi

Taip pat ir viso to

Ko nepaminėjau

Taip kasdien gyvenu

Kol visi draugai išsislapsto

Absurdiškuose kampuose

Ir aš saloje lieku viena

Kaip ištikimoji

Visa nusikriokusi

Ir labai viena

Ir labai apmulkinta

Vualia!

* Redak. pastaba. Pažymėtoje vietoje buvo nupieštas (tikriausiai to paties talentingo nežinomo autoriaus) įmantrus, į gėlę panašus ženklas. Redaktorius, nebūdamas dailininku, negalėjo atkartoti šio ženklo, todėl nuoširdžiai atsiprašo ir vaišina kava bei šiuobeituo.

Šventinis pasveikinimas

Sniego Kalėdų Senis, mums poetams, pašykštėjo... Apmaudu, nes pabėgęs nuo kasdienybės negali nučiuožti nuo kalno, pamišusiai nerti į pusnį, į tai, kas sukelia  šaltį ir karštį vienu metu bei primena tas virtuoziškas kūrybines minutes, įspaudas ant pirštų ir skrabenantį popierių, kuriuo atrodo apsigaubtum ir kuriame apsigyventum, kad nereiktų tiek fiziškai rašyti, nes mintis greitesnė nei ranka, nesugebanti užfiksuoti to, kas tūno viduje ir laukia savo eilės, bet neužrašytas miršta.

Ramių ir saugių Jums švenčių "pusnyse". Harmonijos. Tvirtų pirštų ir polėkio.

MŪZYNAS

Premjera - „Tykus vakars“

Gruodžio 20 d. 17 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos salėje įvyko Naisių vasaros teatro spektaklis „Tykus vakars“. Kodėl apie tai rašom „Mūzyno“ puslapiuose? Tekstą veiksmui parašė mūzynietės Edita Puskunigytė ir Ramunė Dambrauskaitė. Spektaklio repeticija, kelios meilės linijos, asmeniniai ir dalykiniai aktorių (personažų) santykiai – taip trumpai galima nusakyti veiksmo turinį. Smagus ir jaukus buvo tykus vakars, režisuotas Reginos Steponavičiūtės: šiuolaikinį ritmą suradusios liaudies ir kitos dainos, ne tik šokis, bet veiksmui, personažų dialogams ypač veiksmingas sceninis judesys... Literatūrinis tekstas ir kitų menų sąveika Naisių teatro spektaklyje buvo verti vienas kito :)

Naisių vasaros teatro ir „Mūzyno“ bičiulystė

Gruodžio 1 d. Šiaulių universiteto bibliotekoje vyko poezijos ir muzikos popietė, skirta Humanitarinio fakulteto sukaktuvėms. Naisių vasaros teatro aktoriai skaitė Humanitarinio fakulteto literatų kūrybą. Renginį pradėjusi doc. dr. Dalia Jakaitė trumpai supažindino su literatų klubo „Mūzynas“ istorija ir veikla. Skaitymai vyko pagal režisierės Reginos Steponavičiūtės kūrybinį sprendimą. Anot režisierės, „Tekstą skaityti – tai ne vaidmenį vaidinti. Darbas buvo kaip iššūkis, todėl jis labai brangus“. Naisių vasaros teatro aktoriai vakarą pradėjo kalėdine giesme. Buvo atliekamos ir kitos teatro repertuaro dainos. Gausiai susirinkusi publika turėjo galimybę pasiklausyti „mūzyniečių“ kūrybos, kurią profesionalūs aktoriai ir pati režisierė perteikė originaliai, vaizdingai, išryškindami savitą poetinio žodžio turinį ir skambesį. Į teatralizuotus skaitymus buvo įtraukti ir patys jaunieji poetai bei prozininkai. Tai – ir dabartiniai fakulteto studentai, magistrantai, ir jau studijas baigę literatai.

Parengė Alma Pleirytė,

LFS, III kursas

 

Susitikimas 2011.11.30. Algio Laurinavičiaus kodai

Kažkurį labai gražų lapkričio 30 dienos vakarą į Humanitarinio fakulteto Kanados auditoriją susirinko gausi mūzyniečių kompanija. Tą vakarą visi buvo sutarę skrosti Algio Laurinavičiaus poeziją. Pirmiausiai pasisakė (skalpelį čiupo ir rėžė) Ramunė Dambrauskaitė, išskirdama poeto lyrikoje žiaurumo veikimą, manifestacinį ir ornamentuotą skausmą. Algio poezijos pasaulis prisidengęs stabilumo kauke, netikėtai ją nusitraukia ir parodo užmaršties ir žmogaus ribinėje situacijoje būtį. Tąvakar atsiskleidė paties autoriaus gyvenimas, eilės tapo biografinių faktų demaskavimo įrankiu, bet mūzyniečiams ir biografija tampa poezija, o atvirumas yra savaime laukiamas iš kiekvieno autoriaus. Germantė Gergardaitė išrinko gražiausias ir vaizdingiausias frazes, prašė jų komentarų, Edita Puskunigytė pagyrė sapniškąją poeziją, Eglė Markevičiūtė pasisakė, kad skaityti tokius eilėraščius tenka keletą sykių, nes eilėraščių pasaulis labai sudėtingas. Danguolė Šakavičiūtė ir Dalia Jakaitė paskatino rašyti toliau, kiek leidžia Algio jėgos.

Eilėraščiai neparastai susiję su Algio Laurinavičiaus išgyvenimais, sapnais, vizijomis, kurias jis užkoduoja baltame popieriuje. Sužinota, kad  vaikinas kuria visą ciklą naujo lyrikos žanro – forolės, kuri tikrai turi ypatingą rimą ir minties skabesį. Vėliau Algis išskubėjo savo reikalais – namo, vėluodamas į autobusą (tikimės, kad spėjo). Likę mūzyniečiai toliau diskutavo Algio poezijos temomis, gėrė arbatą ir mėgavosi dar neragautomis greipfurtų sultimis. Galima sakyti, vakaras pavyko, nes Mūzynas atrado ir vizionierišką Algį, ir skanų gėrimą. ;)

Stebėtoja iš Mūzyno

Susitikimas 2011.11.08. Eglės Markevičiūtės skaitymai

Pusiau vėlyvą lapkričio 8-osios vakarą mūzyniečiai susirinko į Eglės Markevičiūtės skaitymus.

Pirmasis rudeninio MŪZYNO susibūrimas (arba JIS, DŽIAZAS ir PUŠKINAS)

2011 spalio 25 įvyko pirmasis šį MŪZYNO sezoną kūrybos vakaras, kuriame savo poeziją skaitė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė. Kartu su autoriniais skaitymais savo mintimis apie Ritos kūrybą dalinosi Ramunė, Edita, Germantė, Mindaugas, Dalia. Kaip savo laiškelyje mums parašė ateiti negalėjusi Rūta – „Rita – tikrai kūrybiškas žmogus, sprendžiant iš jos veiklos diapazono: fotografavimas, eilių rašymas, kiti rašto darbai, kuriuos teko išklausyti per seminarus studijų metu. Galbūt tai dar ne viskas, gal dar ko nežinau, tačiau jau ir tai leidžia manyti, jog Ritai rašymui talento netrūksta!“ Kalbėjome apie tai, kuo ypatingos poetinės Ritos istorijos. Vieni labai norėjo sutvarkyti Ritos eilėraščių poetinę sintaksę ir primygtinai siūlė atsisakyti kokio vieno įvardžio, kiti žavėjosi kino filmų istorijas primenančiais vaizdiniais arba nesintaksinės poezijos dviprasmybėmis, tretiems (ar vis tiems patiems) labai knietėjo sužinoti, tai kas vis dėlto yra eilėraščių JIS arba išsiaiškinti „Džiazo“ priešistorę... Bet kaip čia ją sužinosi ir kaip čia viską paaiškinsi, kai poetinis džiazas buvo sugrotas pagal nuolat kintančius vaizdus važiuojant traukiniu „Šiauliai – Kretinga“... Už šias poetines ir gyvenimo klajones, apie kurias teko išgirsti susirinkusiems, buvo įteiktas tradicija šiandien betampantis sertifikatas už „tiek ir tiek kūrybinės kančios valandų“, su ryškiausiais įspūdžiais apie skaitytą poeziją... 

Tame pačiame MŪZYNO susitikime beveik įvyko kūrybinis konkursas „Kas gražiau naktį nei dieną“ (sudalyvavo Rūta ir Ramunė, o konkurso vaisių galima rasti ŠU HF Mūzyno palangės lagamine, gal ir dar kur nors...)