ŠU Literatūros istorijos ir teorijos
katedros organizuoto Jono Meko 90-mečiui skirto interpretacijos konkurso laureatai ir jų tekstai.
(Interpretacijai
pasirinktas poeto eilėraštis „A, Niujorkas, šitas didelis /
kaimas...“).
I vietos laureatė – Germantė Gergardaitė.
ŠU Lietuvių filologijos ir komunikacijos
studijos, II kursas.
Mekui mekiškai apie Šiaulius
Ach, Šiauliai... Šitas didelis
ne-miestas. Kariasi debesys ant išgaląstos
auksinės strėlės. Saulės spinduliai apstoję berniuką –
neleidžia pajudėti nuo kolonos,
o aplink ją ridinėjasi būrelis moksleivių.
Talkša liejasi iš krantų – beveik pavasaris:
skęsta antys įmerkę galvas – norėčiau padėti,
bet stypsau subrukusi rankas už džinsų.
Mano karma nubaus mane.
Kažkas paprašo cigaretės - - -
Kylu šlaitu aukštyn – turėklus pasikišusi po pažastim.
Katedros varpas plakasi į ausų būgnelius - - -
Žinau, kad pažadėjau uždegt save kaip fakelą bažnyčioje mišių laiku
(visų pasaulio žvakių neužteks išpirkt kaltėms) –
atleisk, aš nepažįstu saulės laikrodžio ant sienos,
nors jo rodyklės baksnoja į šešėlius.
Vienintelis šešėlis, kurį regiu – tai mano angelo sargo,
tyliai kranksinčio ant katedros bokštų
ir laukiančio švento petro ar povilo. Ai, nesvarbu.
Šiąnakt sapnavau, kad pabėgau iš miesto:
paminklais grįstais laipteliais šokčiojau,
per turėklus šokčiojau, namų stogus peršokau –
paskui mane pasivijo miestas:
supančiojo skverais kojas, siaurom gatvelėm surišo rankas,
tik burną paliko atlapą, ant liežuvio padėjęs žodžius,
it ostiją: ten geriau, kur mūsų nėra.
- - -
Tu sakai: „Girdėjau, Šiauliuose nevažiuoja troleibusai.
O ar traukiniu galima apvažiuoti miestą?“
Aš nuščiūvu. Griebiu už skverno tave (ar save) ir sakau:
„Tai gal leiskimės į kelionę, Jonai? Už savaitės – nebus Kalėdų!“
Tu kalbi niujorkietiška tarme ir gromuliuoji žodį „miestas“.
Dešinėje stypso paštas, kairėje – „Kišenė“
skėtį primenančia iškaba.
Aš dar laikausi už skverno: Zubovų rūmai, parkas...
Jonai, karuselės užkeltų į viršūnę miesto, trauk kamerą!
Aš tavo skrybėlę pasimatuoti noriu!
Švarko rankovės apglėbia kiekvieną karuselės ranktūrį:
debesys – panašūs į nėrinius.
Girdžiu, kaip siurbia kino juosta grožį,
tik krumpliai traška, kai nespėji visko įtraukt į save:
ir miesto, ir grožio senų karuselių.
„Jos jau senos“, – sakau. „– Mama internate jau mokėsi,
o šios gražuolės kuteno debesims padus“, – atsidūstu.
Skrybėlė užkrenta man ant nosies –
dalis manęs pasilieka kino juostoj.
Šokčiojam per perėjos dryžius – alėja, bulvaras –
tau sukasi galva, kamera tabaluoja kišenėje.
Ach, Šiauliai!.. Paskęsti galima bespalvybėje
kelio ženklų, žmonių veidų – rūškanotų, šypsenų nemačiusių –
kažkokių besielių – sakai tu, ir kameros objektyvas ryja juos visus iš eilės.
„– Gal kavos? Gal arbatos? Jonai!“ – supurtau pagriebusi už pečių,
nes tu jau išeini iš savęs, baltuoja kontūrai nesamo šešėlio.
„– Sniego!“ – krenkšteli ir išskubi už skvero - - -
„Taip, Šiauliai. Ačiū, kad atvažiavai. Su gimtadieniu“ –
rašau lietuviškai ant atviruko ir pakeverzoju tai,
ko nenustelbs tas niujorkietiškas murmėjimas ir Gozo Yoshimasu knygos:
„Ačiū, buvo stipru.“
Ach, Šiauliai... Šitas didelis
ne-miestas. Kariasi debesys ant išgaląstos
auksinės strėlės. Saulės spinduliai apstoję berniuką –
neleidžia pajudėti nuo kolonos,
o aplink ją ridinėjasi būrelis moksleivių.
Talkša liejasi iš krantų – beveik pavasaris:
skęsta antys įmerkę galvas – norėčiau padėti,
bet stypsau subrukusi rankas už džinsų.
Mano karma nubaus mane.
Kažkas paprašo cigaretės - - -
Kylu šlaitu aukštyn – turėklus pasikišusi po pažastim.
Katedros varpas plakasi į ausų būgnelius - - -
Žinau, kad pažadėjau uždegt save kaip fakelą bažnyčioje mišių laiku
(visų pasaulio žvakių neužteks išpirkt kaltėms) –
atleisk, aš nepažįstu saulės laikrodžio ant sienos,
nors jo rodyklės baksnoja į šešėlius.
Vienintelis šešėlis, kurį regiu – tai mano angelo sargo,
tyliai kranksinčio ant katedros bokštų
ir laukiančio švento petro ar povilo. Ai, nesvarbu.
Šiąnakt sapnavau, kad pabėgau iš miesto:
paminklais grįstais laipteliais šokčiojau,
per turėklus šokčiojau, namų stogus peršokau –
paskui mane pasivijo miestas:
supančiojo skverais kojas, siaurom gatvelėm surišo rankas,
tik burną paliko atlapą, ant liežuvio padėjęs žodžius,
it ostiją: ten geriau, kur mūsų nėra.
- - -
Tu sakai: „Girdėjau, Šiauliuose nevažiuoja troleibusai.
O ar traukiniu galima apvažiuoti miestą?“
Aš nuščiūvu. Griebiu už skverno tave (ar save) ir sakau:
„Tai gal leiskimės į kelionę, Jonai? Už savaitės – nebus Kalėdų!“
Tu kalbi niujorkietiška tarme ir gromuliuoji žodį „miestas“.
Dešinėje stypso paštas, kairėje – „Kišenė“
skėtį primenančia iškaba.
Aš dar laikausi už skverno: Zubovų rūmai, parkas...
Jonai, karuselės užkeltų į viršūnę miesto, trauk kamerą!
Aš tavo skrybėlę pasimatuoti noriu!
Švarko rankovės apglėbia kiekvieną karuselės ranktūrį:
debesys – panašūs į nėrinius.
Girdžiu, kaip siurbia kino juosta grožį,
tik krumpliai traška, kai nespėji visko įtraukt į save:
ir miesto, ir grožio senų karuselių.
„Jos jau senos“, – sakau. „– Mama internate jau mokėsi,
o šios gražuolės kuteno debesims padus“, – atsidūstu.
Skrybėlė užkrenta man ant nosies –
dalis manęs pasilieka kino juostoj.
Šokčiojam per perėjos dryžius – alėja, bulvaras –
tau sukasi galva, kamera tabaluoja kišenėje.
Ach, Šiauliai!.. Paskęsti galima bespalvybėje
kelio ženklų, žmonių veidų – rūškanotų, šypsenų nemačiusių –
kažkokių besielių – sakai tu, ir kameros objektyvas ryja juos visus iš eilės.
„– Gal kavos? Gal arbatos? Jonai!“ – supurtau pagriebusi už pečių,
nes tu jau išeini iš savęs, baltuoja kontūrai nesamo šešėlio.
„– Sniego!“ – krenkšteli ir išskubi už skvero - - -
„Taip, Šiauliai. Ačiū, kad atvažiavai. Su gimtadieniu“ –
rašau lietuviškai ant atviruko ir pakeverzoju tai,
ko nenustelbs tas niujorkietiškas murmėjimas ir Gozo Yoshimasu knygos:
„Ačiū, buvo stipru.“
II vietos laureatė – Karolina Ušinskytė.
Šiaulių universiteto gimnazijos IV b. klasė.
„A, Niujorkas, šitas didelis / kaimas... “
Kartais tiesiog būtina keliauti. Būtina
palikti pilką ir įgrisusią kasdienybę, kuri lyg Baroko epochos moteriškas
korsetas spaudžia kiekvieną kaulelį. Būtina nukeliauti kur nors toli, kur,
rodos, ta pati saulė teka kitaip, kur tarp tavo ir vietinių gyventojų kalbos nėra
nieko bendra, kur nei gražus lietuviškas vardas, nei kukli, bet garbinga pavardė
neturi nė menkiausios reikšmės. Kur tu esi tik žmogus, stebintis ir bandantis
suprasti pasaulį, kuriame gyveni. Taip, kartais tiesiog būtina keliauti –
keliauti mintimis. Nereikia pirkti lėktuvo bilieto, sukrauti pilnutėlio
lagamino ar laukti milžiniškoje eilėje, kol niūrus pasienietis pagaliau teiksis
patikrinti tavo pasą. Viskas, ko man reikia – tai senas apiplyšęs krėslas,
šiluma dvelkiantis židinys priešais mane ir neišsenkanti vaizduotė. Vien per
pastarąją valandą suspėjau aplankyti begalę pasakiškų Žemės kampelių. Man patinka maži
kaimeliai, kurių gyventojai išminties semiasi tik iš gamtos, patinka ir
didmiesčiai, kuriuose virte verda gyvenimas, kur šviesos negęsta, kur garsai
nenutyla. Štai dabar esu New York‘e. Vienas akimirksnis, ir jis – Amerikos „gigantas“ – jau „po mano kojomis“. Šįkart čia norisi pabūti ilgėliau. Viskas atrodo lygiai taip, kaip
tuose Holivudo filmuose, komercinių televizijų rodomuose vėlai vakare: žavusis Brodvėjus, puošiantis Manheten‘ą, kitaip
dar vadinamą dangoraižių sala, tautų įvairove kerintis Bruklinas ir garsusis,
išsižioti priverčiantis jo tiltas, Penktoji Aveniu, garsėjanti
prabangiomis parduotuvėmis bei Niujorko miesto muziejumi, prancūzų amerikiečiams dedikuota „Laisvės statula“, garsusis centrinis
parkas, greičiausias pasaulio metro... Geltoni šio miesto Ford Crown Victoria
taksi gabena mane iš vienos vietos į kitą, o aš, kaip ir dera geram
keliautojui, žaviuosi kiekvienu pamatytu pastatu, remiančiu savo viršūnę į
debesis. Galvoje skamba populiarioji Franko Sinatros melodija: „New
York, New York/ I want to wake up in
that city/ That never sleeps ... “ („New York, New York/ Aš
noriu pabusti šiame mieste,/ kuris
niekuomet nemiega...“). Tarytum į Everesto viršūnę kopiu į 102 aukštų pastatą, aukščiausią New
York‘e – Empire State Building. Iš čia New York'o panoramą matau lyg iš
paukščio skrydžio. Dangoraižiai, jų viršūnės, didelė automobilių įvairovė, dulkės,
tarp daugiaaukščių kukliai įsiterpusios gotikos bažnyčios, greitis, naują „Smart“
telefoną reklamuojantys plakatai...
Pasuku į Vosltryt‘ą, kuris, galima drąsiai sakyti, jau tapo bendriniu žodžiu,
apibūdinančiu vertybinių popierių biržas ir pasaulio finansines institucijas. Vaikštinėju
krantine... Krateriai, jachtos, kruiziniai laivai... Įžengiu į žuvimi
dvelkiantį kinų kvartalą, kur gausybė kinų restoranų, parduotuvėlių ir net budistų
šventyklų sukuria „mažąją Kiniją“. Aplankau
Time Skver‘ą – vietą, kurioje tau „smegenis plauna“
daugybė komercinių reklamų ir spalvingųjų ekranų. Ir staiga tu, neva priverstas
tos consumeristinės visuomenės, užsimanai
kokokolos, hamburgerio ar M&M‘sų. Policijos, greitosios pagalbos, gaisrinės
ir kiti spec. automobiliai raižo miesto gatves taip, kaip tose „CSI: New York“
serijose. Milijonai žmonių, lekiančių triukšmingomis aveniu, kurios naktimis skęsta požeminių metro ir kanalizacijų
garuose. Purvinas, jau seniai savo akinantį baltumą praradęs sniegas susimaišo
su šiukšlių krūvomis. Visi tie vaizdai tarsi negęstantis ugnikalnis,
pulsuojantis verdančia lava, kuri gabena tave tolyn be teisės sustoti. New
York'as – tai šiuolaikinio pasaulio atspindys, kuriame sėkmingai klesti vartotojų
gyvenimo būdas. Tai ekstravagantiškų, laisvų ir energingų
žmonių koncentracija. Tai įspūdžių, spalvų, garsų ir pojūčių mišinys. Čia aš pasigendu
ryto žaros, laužo liepsnoje keptų dešrelių su močiutės raugintais agurkais, dar
neišdžiūvusio šieno kvapo, ankstyvo ryto tylą nutraukiančios lakštingalos,
gaivinančios beržų sulos, ramybe dvelkiančio upokšnio, nuoširdaus pašnekesio su
tikru draugu. Tu gali pamilti šį niekada nemiegantį miestą, bet ar jis pamils
tave? Nekirsčiau lažybų nė iš ketvirčio dolerio, ant kurio karaliauja gražus,
naivus, o gal net ironiškas užrašas „In God We Trust“ („Mes pasitikime Dievu“).
Tai miestas monstras, kuriam visiškai
nereikšmingas pavienis žmogus. Na, žinoma, nebent esi milijonierius Donaldas
Trumpas, Jim Walton ar Michael Bloomberg,
kurių veidai puošia (jei taip galima būtų pasakyti) miesto autobusus ir kurių
planuose – dar
keliasdešimties dangoraižių statybos. Visa tai it kokiam bityne
susispietę į vieną milžinišką miestą... Kita vertus, gal jį mieliau vadinti
kaimu? Tiesa, dideliu kaimu. Kaimu, kuriame plati spalvų įvairovė. Kaimu,
kuriame, kaip ir bet kokiame kitame kaime, pilna žvirblių, tupinėjančių ant
ginkmedžio šakų. Kaimu, kuriame kasdien brėkšta, rodos, toks pat rytmetis: ta
pati ,, moteris su šuniuku“, tas pats ,,Sabastijonas“, tas pats ,,Hudsono upės vėjas“, tas pats rytinius
laikraščius pardavinėjantis kioskas, tos pačios vis dar uždaros bankų durys, tas pats kontrastas tarp
skersgatvyje susigūžusių, benamio dalią pasirinkusių žmonių ir šalia tarsi iš jų
besijuokiančių Cezanno reprodukcijomis papuoštų vitrinų... „Žalias vasaros peizažas“ čia pastebimas tik spalvingose
reklamose ant biurų ir kelionių agentūrų langų. Ledinės, nieko nedžiuginančios
snaigės čia krinta „lyg raidės iš japoniškojo alfabeto“. Rytas čia „bunda
palengvėle“, nors iš tiesų nė nebuvo sumerkęs akių. Ir kaip baisiai greitai šiame kaime bėga laikas,
rodos, nė pati gerai nesuprantu: gyvenu vakar, šiandien, o gal jau įlipau į rytojų? Ir ant kurios
žodžio „D-A-B-A-R“ raidės sėdžių šią minutę? Garbės žodis – susigaudyti sunku. Laikas šiam
miestui nepavaldus. Abejoju, ar šitame mieste ,,gali būti dabartiniam laike“.
Jaučiuosi it neturėčiau teisės užmigti. Jei New York‘e prisnūsti bent minutę,
jautiesi, lyg būtum praleidęs kažką svarbaus, lyg būtum pražiopsojęs reikšmingą
įvykį, lyg Žemė būtų apsisukusi aplink savo ašį bent tūkstantį kartų, lyg toje
Žemėje jau nebebūtų tavęs. Greitis čia netelpa į jokio spidometro rodmenis,
viskas juda, kinta, virsta į kažką nauja, ir tu negali to pramiegoti, nes liksi
nesuprastas, nebespėsi eiti koja kojon
su miesto tempu, gyvenimo ritmas sutriks, o tada jau „game over“ („žaidimas
baigtas“). Jaučiuosi lyg skruzdėlyne, kuriame darosi sudėtinga kvėpuoti, sunku
nesusidurti su kitomis skruzdėmis, ir beveik neįmanoma sustoti...
Ačiū Dievui, grįžti iš
New York‘o galiu tiesiog atmerkdama akis. Viena sekundė, ir aš vėl sėdžiu
apiplyšusiame krėsle, o priešais mane – šiluma dvelkiantis židinys. Čia taip
tylu, vieninteliai ramybę drumsčiantys garsai – liepsnos poškesys ir kalėdinės
girliandos melodija.
Tikrai!
Juk jau ne už kalnų
Kalėdos....
III vietos laureatas – Rokas Povilius.
VDU,
Tarptautinės politikos ir vystymo studijos (anglų kalba), I kursas.
* * *
Aaaaaaa, Šiauliai, šitas miegamasis
rajonas. Tupia pirštai ant pliko ginklo –
išsišakojimo. Pietietė nesiseiliojo, atstuminėjo
vogtų gėlių puokštes. Pasiutusiai ilgai
atidarinėjo duris. Moteris
su peruku, juokingas toks,
prabunda – ta pati, kur vakar, tik
kitam guolio kampe. Segasi sijoną
užsimauna kojinę, sako:
„Ar tu gali neišnykti rytiniame rūke, pasi-
lik.“ „Ne, – sakau, – manyje išnyksta rytas.“ „Kurioje
RYTOOO skylėje tu neišnyksi?“ ji klausia. „Tu jau
rytoj“, sako. „Pasirodo“,
sakau.
rajonas. Tupia pirštai ant pliko ginklo –
išsišakojimo. Pietietė nesiseiliojo, atstuminėjo
vogtų gėlių puokštes. Pasiutusiai ilgai
atidarinėjo duris. Moteris
su peruku, juokingas toks,
prabunda – ta pati, kur vakar, tik
kitam guolio kampe. Segasi sijoną
užsimauna kojinę, sako:
„Ar tu gali neišnykti rytiniame rūke, pasi-
lik.“ „Ne, – sakau, – manyje išnyksta rytas.“ „Kurioje
RYTOOO skylėje tu neišnyksi?“ ji klausia. „Tu jau
rytoj“, sako. „Pasirodo“,
sakau.
Apsieinam be šiltos ryto pilnatvės. Rusė
–
aštuoniolikos. Leidykloj – vilčių
tvaikas. Leidėjas draiko rankraščių tuntus –
vienatvės šlamštą. Plinta pasiklydę
raidės. Talšos ežero vėjas
pučia į kapines. Sustoju ir spoksau,
išperku rytines klaidas. Antkapiai:
JĮ PASIŠAUKĖ Į PAGALBĄ... NET KARALIAI KLŪPO...
aštuoniolikos. Leidykloj – vilčių
tvaikas. Leidėjas draiko rankraščių tuntus –
vienatvės šlamštą. Plinta pasiklydę
raidės. Talšos ežero vėjas
pučia į kapines. Sustoju ir spoksau,
išperku rytines klaidas. Antkapiai:
JĮ PASIŠAUKĖ Į PAGALBĄ... NET KARALIAI KLŪPO...
„Tris kartus?“ klausiu. „Tris.“
Slenku sijonu, pranykstu jos požemiuose. Apsisuku
greitai, tvinksnis po tvinksnio,
gilyn, atgal.
Galvoju apie grožį, mano Dubijos g.
draugę – jos kūnas išėjo vakar – .
Suku į Brodvėjų. Kūrėjas mūšį praleido,
pradedu smigti. Baigės, krinta
užuolaidos ant lakoniško
silueto, ant jauno grožio, ošiančio
kūno.
Slenku sijonu, pranykstu jos požemiuose. Apsisuku
greitai, tvinksnis po tvinksnio,
gilyn, atgal.
Galvoju apie grožį, mano Dubijos g.
draugę – jos kūnas išėjo vakar – .
Suku į Brodvėjų. Kūrėjas mūšį praleido,
pradedu smigti. Baigės, krinta
užuolaidos ant lakoniško
silueto, ant jauno grožio, ošiančio
kūno.
Keturnyta glunda pagalvėlė,
karstų dangčiai dar uždari, tik betvartis
paršas, sausaviduris, apsivyniojęs
moterim, ir su budeliu be kapišono,
pinigai – herbu žemyn, sukniubęs
tarpkojy – siela iš
plastikos.
karstų dangčiai dar uždari, tik betvartis
paršas, sausaviduris, apsivyniojęs
moterim, ir su budeliu be kapišono,
pinigai – herbu žemyn, sukniubęs
tarpkojy – siela iš
plastikos.
Sezamo sėklų perprodukcija, vištų galvos,
konditerija hologramoje,
pilkas pašaras bei lažas.
konditerija hologramoje,
pilkas pašaras bei lažas.
Užu trijų savaičių –
Kalėdos!
.jpg)
