2012 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

KŪRYBA. Autoriaus UOGIENĖ AVIEČIŲ kūryba

Uogienė Aviečių  

 „Pameluok man vakarą“

Sakyk man : „Labas vakaras“
ir įjunk šviesas paryčiais,
kai dar gęsta
Mėnulio vulkanų skylutės,
užkamšytos priešnakt,
nes girdi : šalna jau gelia
iki pat širdies.

Priglusk pečiais man prie nugaros
ir apglėbk šešiarankoviu megztiniu,
kad apkabinimas stipresnis būtų
už tuos, kurie gesina
miesto žiburius ir sutvirtina kelius šimtakojus,
nes pėdas gelia kaskart,
kai nešamas vargo kryželis
prispaudžia prie žemės kuždėdamas :
bučiuok šventą žemę,
nes dulke gimei ir dulke pavirsi,
melagi tu paikas.
Ir šnabždesys surakina lūpas.
Atodūsis išskrenda pro duris.
- - -

Pakartok dar tris kartus man :
„Labas vakaras“ it rožančiaus karoliais bėgiodamas, sakytum :
„Sveika Marija malonės pilnoji... “
kad ašaros nudžiūti spėtų lig nakties
ir paryčiais įjungtos šviesos,
smilktų it vulkanų skylutės,
užkamšytos priešnakt.
Ir meluok man vakarą toliau -
užgersim melą arbata su meteorų nuolaužų šešėliais.


M.K. Čiurlionis "Angelas"

Atrodo sparnais apsiklojęs,
lyg įdagus slėpdamas nugaroj,
ateini pas mane :
per šiūruojančius debesis,
susisupęs į miglą,
užanty slėpdamas vinis
ir mano vargo kryžių.

Paslaptimis daliniesi, kuždesiu -
mano maldos vinimis,
kali save prie kryžiaus,
kad nukristų sparnai ir atidengę įdagus
jųjų vieton atsirastų kupra -
žmonijos rūpesčių svoriu,
prispaudusi tave prie žemės.

Atrodo, sparnais apsiklojęs
it įdagus slėpdamas nugaroj
tu galėtum ateit pas mane,
jei ne kupra,
veržianti pečius
ir mano vargo kryžiaus vinys -
lyg vainiku juosiančios tavo kaktą.



  „Švelniai taip“

barbenu pirštais kažkur po palange
ropojant kryžiuočiams ant pirštų
intymiai taip, tarsi kviestų numirti
pasikorus ant gijos plonos
ir siūbuotis atsukus nugarą
į tą globalią šviesą ant palangės
kad šešėlis baugesnis atrodytų ant lubų
bet vis dėlto : tik barbenu pirštais kažkur po palange
gurkšnis kavos nuslysta stemple
įkvepiu oro daugiau
ir dūstu, ir springstu, ir dūstu
aštuonkojai kryžiuočiai pabyra ant žemės,
it norėtų šildytis prie sunertų kojų palei krosnį,
kur spragsi didesni šešėliai nei pakaruoklis ant sienos -
tokie didesnis (ne dideli!), jog neaprėptum įrėminti (net jei norėtum)
gurkšnis po gurkšnio : iki paskutinio kavos tirščių grūdelio -
atrodo pirštais pramušiau skylę palangėj :
regis praris ta skylė mano tuščią bereikšmį puodelį
tad susirinksiu aštuonkojus kryžiuočius nuo žemės,
įpinsiu į kasą juos
ir tyliai pakarsiu save po palange.

kažkur - - -

  „Be pavadinimo“

Iš nuojautų sudėtas įsivaizduoju mus :
klaidžiojant vėjui po bulvarus
ir skaudžiai kimbant į ausis,
kur besiridenant vinilinėm plokštelėm
(kažkur beklevėj alėjoj dainuoja PINK FLOYD‘ai)
pilkuoja praeivių eilutės - - -
ten -
šypsomės skruostais suaugusiais
(rankas paslėpusios paltų kišenėse)
ir tik mojam tik mojam..!
ten debesys neria sau kilpas
ir skęsta sugautos žuvys jose
ten - - -

- - - ten gerai (-iau) kur mūsų nėra
(o gal niekad nebus?)

Kartais atrodo, jog ne viskas, ką parašau yra eilėraštis. Tik tekstas.

2011 10 26