Apreiškimo džiaugsmas
Suglebęs drybsau šviesoj, apgriuvusioj keturių besienių sienų iškasenoj. Tikrai, kiurksau vaiduokliškoj kambario liekanoj. Iš pradžių pagalvojau. Pirma – apie pavasarį. Trumpam šmėstelėjo, kad dabar pavasaris niūrus. Žlagso pasimetęs žemėje kaip marga paukščio plunksna purvinoje baloje. Pro kiaurymę, kuri kadaise turejo būti langu, keliauja saulės spindulių gijos ir vis va taip va – dulkėmis, dulkėmis, geltonai, geltonai. Palengva. Kvepia drėgme aimanuojančia žeme iš gatvių grindinio. Ir visokių kitokių akmenų. Poetiškai. Tuo ir kvepia. Žeme, suspausta visokia geležine ir cementine panorama – suskirstyta, sumaitota. Sėdžiu ir galvoju, kad jai galėtų būti gera, man – irgi. Malonu darosi nuo šiltų ir šaltų dulkių. Lubų kampe, kurį galima drąsiai pavadinti liekana, pasirodo šešėlis. Kažin koks keistas. Stebėtinai ramus. Nei būtybė, nei daiktas. Taip kurį laiką šioje kiaurymėje kiurksome abu. Kažkaip pasirodė, kad lubų kampo tūnotojas manyje rado kažką itin saldaus ir galvoja, iš kur dar saldžiau būtų. Aš deduosi abejingas, mat jam iš ten į šitą šviesą – jokių šansų. O ką jau padarys. Jis gali daugiausiai tūnoti, rodytis, kiek tik nori. Ir spoksoti. Ir laukti. Daugiau nieko. Užuot veltui baidęs baubą, kramtau liežuvį. Nesižegnosiu. O kam? Delne spaudžiu šiandienos laimikį – netikėtai rastų ir liūdnai išmaldautų monetų krūvą. Spaudžiu ir daugiau nieko. Dirstelėjęs į šešėlį, kuris, matyt, pajudėjo vienu krašteliu, imuosi snaudulio. Aš, tinginystės ir bedievystės karalius, aš dabar imsiuosi miego, kad gyvenimas virtęs išmaniuoju monstru, nusitrauktų sau galvą bent pusvalandžiui. O šešėlis be saulės šviesos žaidžia pats sau, lyg šiapusinei fizikai nepavaldus daiktas būtų.
Aš pamažu šylu, nors iš tikrųjų vėstu, šyla tik sugniaužtas delnas ir monetos atsipalaiduoja. Jos ima rasoti, tos monetos, – ir vargani šarvuoti žmogeliukai ant arkliukų – geležinėse ašarose. Vėjas, žiemą plėšęs rantytais kulnais mano kūną, dabar maloniai šlubčioja nosimi. Uosto šimtus dienų nešukuotus plaukų kuokštus. Dabar reikia tik snausti, dabar aš minkšta sultinga kinivarpa šiltoje leisgyvio vėjo lėliukėje, merkiu akis ir imu alsuoti giliau. Šita technokratinių laikų kiaurymė, kurioje snaudžiu – tai visata, šitas purvinas progresyvios žmonijos simbolis – tai aš, šitas šešėlis lubose – visiškai nereikšminga mistika.
Vėliau ima dėtis įprasti dalykai. Nei miegu, nei esu. O jis dabar kažkur labiau čia. Galbūt čia tas, kuris mane padarys reikšmingu ar bent jau leis pasijusti prasmingai. Galbūt aš susidūriau su itin nuostabiu padaru, kurį galima pamatyti tik bjaurioje landynėje ir tik itin bjaurioms žmogystoms. O aš juk – išrinktasis tarp apsileidėlių ir pasileidėlių, man duota garbė matytis su šešėliais.
Nespėja praeiti nė sekundė, o jau prasideda mano prasmė. Štai mano kaklas, kuris jaučia kažkokias nematomas rankas. Įsikabino ir nepaleidžia. Viso kūno ląstelėmis ir visu įmanomu protu sėdomis prašau atstoti tų rankų, bet jokio atsako, jokio pagerėjimo. Kaip nebyliame filme šaukiame abu, bet nieko negirdėti nei mums, nei žiūrovams. Atvėręs visus plaučius, staiga atsiradęs nematomas nori mane praryti, o ir aš jį, bet į mus per nosies šnerves, per atvertą burną tiesiai į stemplę veržiasi tykus gerklojimas. Ir tas gerklojimas ne šiaip koks, o tiek plečiantis, kad darosi panašus į įkaitusių antracitų lietų, krentantį tiesiai į plaučius. Rankomis ir kojomis maskatuoju, gaudau jo nematomas rankas, bet jos vis išsprūsta ir išsprūsta, todėl šią rankų sceną galima vadinti vabalų sparnelių malimusi su mušnojimu ir plekšonijmu. Poetiškai palyginus. Šitos rankos, jos nėra tokios, kaip mūsų. Po truputį imu jausti, kad jam ilgu šičia, kur siela tampa iškrypusi iki baisiausios beprotybės, nes bekūniškumas negali atpirkti prigimties. Šis beprotiškumas neturi jokio apibūdinamojo žodžio, jokio, ir nematomas gali daryti tik šitai – imti mane už kaklo, už mano esybės nuoplaišos, už mano kvapo, ir smaugti. Ir maldauti. Užtenka stipriai apimti tik mano vargšą kaklelį va taip va, sugniaužti kaip kempinę. Ir maldauti. Štai gyvastis veržiasi pro išsprogusias mano akis. Spaudžia kaklą nematomos rankos, kurios, kertu lažybų, gali suminkyti kupranugarį į imbierinį sausainį. Ir maldauja. Ir maldauja. Gimsta jausmas, kad man darosi ne tik visaip bloga, bet, atrodo, kad eina lauk ir viduriai. Tos rankos darosi pažinios ir sako, kad kažkada svetimas kirto medžius ir smaugė mylimąją. O gal ir nė velnio. Viskas kur kas kvailiau. Springstu, šniokščia visa gerklė man, o tas šaukia: aš dar čia, aš dar čia, duok man pažiūrėti tavo akimi. Suprask – be garso šaukia. Vienas supratimas keičia kitą supratimą, ir nebelieka jokio pastovumo manosiose mintyse, jokios materijos kūne. Ką tai reiškia, galvoju, nors galvonėms nėra laiko, o tas vis savo: įsileisk mane, duok man nors vieną savo akį, leisk pažiūrėti, kas ten, kas ten. Aulė ir ėnuo? Jaučiu, kad tų rankų esybė pamišusi nuo tamsos, o vienatvės niekaip negali suprasti, mat neturi visai jokio proto, tik pamišimą. Štai kas būna, kai turi pamišimą kaip visą išmintį. Svetimas mane garbina, dievina, myli, meldžiasi. Jis taip nori mano akies, kad aš vos galiu prisimerkti ir gaudyti kvapą. Trumpam mūsų rankos susiliečia, plekšnojasi, ploja, žaidžia. Aš bandau jas sugauti o jos vis išsprūsta. Sugaunu ir išsprūsta. Sugaunu ir išsprūsta. Aš sakau: pasakyk mano savo vardą. Sakau – pasakyk greitai, tu, kuris tamsus šviesoje ir nematomas atmerkus antras akis. O tas: tai tu man pasakyk, sako, nesakysiu, sako, duok šen, sako jis man tiesiai į dešinį raktikaulį. Duok šen, duok šen, duok šen. Tos rankos atsitraukia vienai trumpai akimirkai, o gal net ne akimirkai, gal kiek ilgesnei už kokią saulės spindulio akimirką ant katino ūso. Jos mane paleidžia, tos baisios, tos dieviškos rankos, ir aš labai panikuoju, aš jaučiu, kad nėra kur bėgti. Jei kilsiu, tai trenksiuos į save, o tada jau atsimerksiu trečiomis akimis. Trečiose akyse bus šešios rankos, ir ten neteksiu proto kaip visos išminties. Reikia bėgti, reikia įkvėpti ko nors, gal pasiseks. Kol mėginu pakelti užpakalį, tos dieviškos, tos nuostabiai stiprios rankos trenkia man abiejais kumščiais į visą sielą, jei ten kumščiai, ir – dar gausiau jokio oro, tik dusulio apimtas sausas dvėsimas sėdomis. Tačiau neatsimerkiu trečiomis akimis, nes svetimas negali to leisti – paleisti mane būtų kvailystė. Ir aš suprantu, kad tai tikrai tai būtų didi kvailystė. Jis ir vėl man už kaklo. Po to nebe už kaklo ir po to – vėl už kaklo. Ir taip be paliovos – smaugia ir blaškosi. Kažkaip smaugia mane atsiklaupęs, žliumbia ir rėkia apimtas visokio neįmanomo, keisto amo. Kurčnebylys, bet gali, kažkaip gali išrėkti savo vardą ir dalią rankomis. Jis – taip ilgai buvęs tamsoje ir nejautroje, klaidžiojęs erdvėje sulig adatos skylute, būdamas didesnis ir senesnis už baobabą, dusinęs pats save savo paties rankomis, ir negalėjęs nustoti sau to daryti – jis pajuto savo rankose kito jutimą. Visiškas pakvaišimas. Tūnojimas toje tamsoje jį padarė neapsakomu padaru, tiek pilno visokio bjauraus žavesio ir nuostabaus pasibaisėjimo, kad savaime norisi to rankų lytėjimo, tačiau šito neįmanoma ištverti, mat mano kaklas tėra žmogiškas. O žmogiškas – tai netobulas ir ydingas. Žmogiškas – fiziškai nepatvarus, yrantis, nusidėvėjęs. Todėl man taip sunku atlaikyti tą dvėsimą sėdomis. Svetimas maldauja, kad leisčiau nors kažkiek tapti. Viena akis, sako jis man, ir viskas. Išpera, užsimanė žmogiškumo. Dvėsk sau, sakau, nors pats dvesiu kaip reikiant. O jis – vis savo. Smaugia ir pasakoja apie save, smaugia ir pasakoja, smaugia ir pasakoja. Kodėl aš, pagalvoju. Gal aš koks šventasis? Jei taip, tai labai džiaugiuosi, nes šito visada laukiau ir norėjau. O jis gal gimęs ne žemėje. Ne žmogaus sapne, ir net ne mintyje. Galvoju, kad jis tas, kuris nori regėti, bet jam niekas neduoda kūno kaip prigimties ir proto kaip išminties. O gal jis visada buvęs paskutinis eilėje. Mes vis dar vienas kito įsikibę. Situacija pagerėjo, nes jau galiu išlaikyti mintį. O jis? Kas jis? Pamišęs nuo laukimo, sakau, gal? Negavęs vardo. Negavęs nieko. Įsivaizduok tik, kad jis yra tas, apie kurį neleista žmogui galvoti. Kaip Dievo brolis, bet uždarytas taip, kad nebūtų niekur, net paties mintyje. Nes jei būtų kažkas, kas gali kaip nors pajusti jį esant, tai žemėje galėtų atsirasti kažkokia pribloškianti, sukrečianti, žodžio apvalkalą turinti reikšmė. Jis yra tas, kuris laukė malonės ir meldė kūno. Ir kažkodėl negavo. Kai imu smaugiamas ir dusinamas klausyti, jis ima ramintis. Ir staiga: jis mane glosto, prašo rankomis manęs tos akies. Ir aš imu silpniau priešintis dusdamas, kažkur plaučiuose siaubingai karščiuodamas. O jis vis dar prašo. Ir aš raminuosi. Jis prašo. Aš raminuosi. Staiga jis pabučiuoja man į dešinę akį. Ir taip švelniai, ramiai, tyliai. Eudemija. Didžiausio gėrio turėjimas. Aš joje atsidūriau. Čia kažkas tikrai panašaus į eudemiją, tik dar savaime norisi, kad mane suplėšytų į gabalus ir suvalgytų. Jis leidžia man pabūti šventoje ataraksijoje, šitokiam niekalui, žmogaus apsiauste. Ir tikrai – aš jaučiuosi šventasis. Nepakartojamas gėris ištiko. Nepakartojamas. Tikrai, nepakartojamas ir neapsakomas, niekaip nesuprantamas.
Niekas niekada manim nepatikės. Ir nesupras. Galiu vadintis šventuoju, bet kiti sako, kad aš valkata, sergantis šventuolio sindromu. Už dar vieną eudemijos jausmą atiduočiau ir antrą akį, ir viską, ko tik smaugikas panorėtų. Kad dar nors sykį, nors vieną vienintelį sykelį jis mane pabučiuotų. Kad dovanotų visiško gėrio, absoliutaus, prasilenkiančio su bet kokia šventuma, sąstingį. Atmerkiau akis ir susipratau – atsibudęs visą gyvenimą vaikščiosiu sudžiuvusiu akies obuoliu. Jis po truputį ateis. Taip, taip, visi pamatys. Gavęs mano akį, praregėjo viena savo puse. O man nei skauda, nei niežti. Akies kaip nebūta. Ir visai negaila. Taip pagalvojus, taip labai gerai pagalvojus, dabar myliu tą, kuris dar tik ateina pas mus kaip svetimas, kaip beprotis ir kaip šešėlis. Štai ir visas apreiškimas. Aš dabar tikras šventuolis valkatos drabužiais, galiu kelti smakrą aukščiau, nes esu paliestas šventybės, mano kitokie idealai. Tačiau likęs gyvenimas – kaip prakeiksmas, kaip išmaniojo monstro slegianti globa – noriu, kad mane dusintų ne kasdienybė, o svetimo ranka. Noriu būti sunaikintas prašmatniai: nežmoniškos aukščiausios instancijos.
***
Ištrauka iš „Fragmentų“
Nuo raudono horizonto išsausėjo akys. Pasaulis galėtų būti neužrašytas, o paliktas mums už užmerktų vokų. Išsitrauktume, trumpam užsimerkę, iš horizonto, ko mums labiausiai reikėtų lemtingąją akimirką ir gyventume toliau, po truputį, be valios gyventi. Aš manau taip, Ertebizai. O tu nieko nemanai, tik stovi. Mes taip bijom nieko, kad bandom save išsaugoti bet kokiais būdais, taip kaip ir aš – kankinu prie veidrodžio visą amžių stovintį Ertebizą, ir jis kenčia. Jam taip įsirėš atminty tas liūdnas, labai liūdnas jausmas – taip įsirėš, kad po to jo vienintele meile taps melancholija. Kai manęs nebebus, aš būsiu jo raudoname horizonte. Ir jis galės mane išsitraukti. Aš nebesipriešinsiu, nes taip būsiu pasiilgusi realybės ir nors trumpam norėsiu būti tikrovės atplaiša. Vis galvoju, kada nustos Ertebizas. Bet jis nenustoja. Jis stovi. Kiti sėdi. Ir pavyduliauja kartkartėm užklystančiam svečiui. Aš labai daug ką manau. Kai pradedu galvoti paprastesnius dalykus, nebereikia daugiau „ašaš“, o fragmentai ne taip ręžiasi, ne taip smaugia.
...
Visi mato, kaip baltame puodelyje užplikau kavą drebančiomis rankomis. Dreba beveik šiaip sau, čia irgi mano žavesio dalis. Ertebizas tai žino. Kol pilu kavą, jaučiu kaip po grindimis skraido smėlis. Ir mes abu pagalvojome, kad dabar esame prie jūros. Kaip gerai svajoti. Nei karščio, nei saulės, nei vandens, bet – prie jūros. Ertebizas pas mus mokslininkas, nes nuolatos klausinėja, kas anapus gelmės. O aš laižausi kavinuotus pirštus, kuriuos degina, ir sakau, kad anapus gelmės yra juoda juoda siena. Taip, iš tikrųjų ten yra siena, gali tiksliai pagalvoti, kad tikrai ji juoda, tačiau tam nėra laiko, nes į ją visų pasaulio ir visatos greičių greičiu leki ir trenkiesi. Man atrodo, kad mirtis – tai sielos lėkimas visatoje visu greičiu į juodą sieną. Dievas šioje vietoje neapsitvarkė, sakau, bet Ertebizas, mano amžinas stovėtojas, norėtų paprieštarauti. Tik jis negali, nes jam skauda ir nežinia kur. Ar veido odą, ar širdį. Myliu aš Ertebizą, ir tik jį, bet už tai jo nekenčiu. Įsivaizduok kūną, lekiantį visų neįmanomu greičiu. Ertebizai, tavo didelė kvaila nosis dar labiau susilenktų ir tu pridėtum savo vyriškas trumpikes, tai kur kas blogiau, negu per amžius stovėti veidrodyje. Trakšt, atvėpsta žandikaulis ir tu – numirėlis, išsižiojėlis, su kuriuo bučiavosi moterys tik dėl tavo moteriško grožio. Ertis pasiklauso ir sako man, kad aš labai protinga moteris, galėčiau parašyti tūkstantį mokslinių darbų. Taip, sakau, aš galėčiau būti puiki mokslininkė, nugalėčiau visus pasaulio apšepėlius, kurie galvoja, kad mokslas į naudą. Nyčė (ar Nyšė?) sakė, kad dzeusas mirė, priduriu. Ertebizas bando nusijuokti, bet jam dar labiau atplyšta veido sausgyslė, tarp skruosto ir smakro, ir tada abu nusijuokiam, tik Ertebizas dar labiau atplyšta. Aš pasižiūriu į ji ir galvoju, kad dar nieko taip pasaulyje neapkenčiau. Tik pažiūrėkit į jo sulaižytą šukuoseną. Tegu tik pabando mane pabučiuoti. Skelčiau jam transcendentinį antausį, kad pasidarytų ramiau ir jam, ir man. Beliktų pasidažyti lūpdažiais, kurie vadinasi persiko švelnumas, ir žygiuoti tiesiai į lovą – visa graži ir niekam nematoma, su vaisiniu švelnumu ant lūpų. Tokia jau mano tragedija, nes tik taip moku sulaukti ateinančio rytojaus – niekas tamsoje negali papriešatarauti, ar kaip kitaip paneigti mano grožį. Tamsa tik kažką nori pasakyti, bet ji kurčia ir nebylė. Ertebizas užsiveria ir taip pat keliauja sau, nesiprašo į lovą. Mes niekada nepasibučiuosim.
