2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Jūratės Jasaitytės (LM) pranešimas „Albert‘as Camus: žmogus ir prasmė“

         Esama daug būdų, kaip pradėti pranešimą apie Albert‘ą Camus.
Iš pradžių galima paminėti, kad jis – viena iš pagrindinių egzistencializmą reprezentuojančių figūrų, kurio reikšmingomis pastangomis buvo palaikomas jo gyvybingumas ir sklaida.
Galima pasakoti apie Camus kaip filosofą ir rašytoją, jo romanuose atrandant filosofiją, o filosofijoje – romanus.
Galima taip pat pabrėžti, kad nutolęs nuo filosofijos, galiausiai Camus linko prie meninės kūrybos. Galima akcentuoti jo dėmesį dramai ir atskleisti būtent šį jo reikšmės lauką.
Atidus ir auditoriją sudominti siekiantis pranešėjas nepamirštų Camus biografijos faktų, kuriuose lengvai galima atrasti kontraversijos, o gal net sensacijų: gyvenimas Alžyre, pasipriešinimas Antrojo pasaulinio karo metais, santykiai su Sartre‘u, dvejonės pelnius Nobelio literatūros premiją... Žinoma, toks pranešėjas nepamirštų fatališkos Camus mirties...
O ką dar galima pasakyti apie Camus? Juk knygų apie jį ir jo kūrybą skaičius stulbinantis. Ir galbūt daugeliu atvejų kartojama ar cituojama tik tai, kas vieną kartą jau buvo pasakyta.
Bet kažkas verčia sustoti ir nenuskubėti tolyn. Kažkas sugriebia ir užlaiko. Ir sustojęs šalia tarsi jauti klausiantį Camus: „Žmogau, kaip tu gyveni?“ „Gerai“ – norėtųsi atsakyti ir nueiti šalin, bet negali taip padaryti. Tu žinai, kad ne to klausė: neklausė tavo sėkmių ar nesėkmių sumos, neklausė vien dėl smagaus smalsumo, dėl socialinių klišių, todėl, kad nesugalvojo, ko kita galėtų paklausti. Šis klausimas – toks paprastas ir toks esmingas, sudrebinantis patogią kasdienybę, linkusią mėgautis kitų kalbomis ir vengti savęs paties mąstomybės. Staiga esi ištraukiamas iš patogaus kiauto ir visiškai nuogas metamas prieš save. „Kaip?“ – ne apie šiandien, bet apie egzistenciją, apie kolaboravimą su visuomene ir jos nuolat į monopolį pretenduojančią tvarką, apie laikyseną pasaulyje, autentiškumą, atvirumą, mąstymo laisvę, savivoką. Jokių saugių, vienareikšmių, maskuojančių atsakymų, jokių nekvestionuojamų tiesų ir vienkartinės ramybės, jokio populiarumo ir melagysčių. Nebelieka užuovėjų ir stabų, už kurių galėtumei slėptis. Žmogus paliekamas pats sau ir su savimi, ir jo užklausiama, ar jis sugebėtų išgyventi tokioje būklėje.
Prasmės nėra. Bent tos, kurią galėtų funduoti kažkas – absoliutas, gamta, ir taip įtvirtinti žmogiškosios egzistencijos savaime suprantamumą ir prasmingumą. Nėra nieko, kas iš pašalies galėtų pasakyti, kodėl verta gyventi ir kaip reikia gyventi, nes paprasčiausiai nėra nieko nei „greta“, nei „aukščiau“. Jokių neginčijamų garantijų, kad esama Dievo, globojančio ir saugojančio, draudžiančio ir baudžiančio, kuris savo jėga ir gerumu palaiko visą pasaulį ir kiekvieną jo kūrinį. Dievo nėra, arba tiksliau, ar jis dar gali būti, kai logika ir patirtis prieštarauja jo vaizdiniams ir sampratai, kai blogio buvimas nuginkluoja teigiamus argumentus, ir paradoksas lieka neišsprendžiamas, o žmogus turi pats pasirinkti sprendimo būdą. Tačiau žmogaus nepriglobia ir gamta, tokia svetima jam visa savo prigimtimi, tokia šalta ir tylinti. Žmogus, socialus gyvūnas, gręžiasi į kitus, panašius į save, ir ten tikisi surasti užuovėją, saugumą, prasmę. Daugybei žmonių šis bandymas pavyksta, visgi, kaip ir būdinga įnoringai daugumai, jiems tenka priimti bendrus įsitikinimus, dorovės sistemą, elgesio modelius, vertinimo būdus. Žmogaus individualybė ir asmenybė yra tarsi išplaunama, jos gylis nusenka, savarankiškumas nuslopsta, principų atsisakoma pragmatikos vardan, ir jis, visateisis visuomenės narys, skriejantis beprotišku greičiu socialinės evoliucijos keliu, pradeda disponuoti neklystamumo teise.
Esama ir tų, kurie nesustoja ties patogia ir saugia vieta, ir žengia tolyn. Palikę daugumą jie prieina prie absurdo, kurio beprasmiškumas žmogiškuoju atžvilgiu tampa sunkiai ištveriamu siaubu, nuo kurio slėpdamiesi dauguma žmonių sugrįžta į visuomenės glėbį, tuo pačiu kai kurie iš jų papildomai nusitvėrę absoliuto ar gamtos garantijų. Bet kai kurie pasilieka ir žvelgia tiesiai į absurdą. Dėl to jie netampa nei antžmogiais ar pranašais, atskalūnais ar revoliucionieriais, nėra pateptieji ar išskirtiniai, bet apsprendžia visą savo egzistenciją ir savo savastį organizuoti nauja kryptimi. Jie nenutolsta nuo visuomenės, gyvena su kitais žmonėmis, turi savų rūpesčių ir tikslų. Jie žino, kad prasmės nėra, bet turi gyventi taip, lyg ji būtų. Jie – grynai žmogiškos prasmės fundatoriai, už savęs palikę visą transcendentinį, metafizinį pasaulį, bet ir nesužavėti socialinio, politinio, net mokslinio naujojo pasaulio, gyvena vien savo žmogiškomis jėgomis. Ir toks gyvenimas nėra persmelktas optimizmo, išsigelbėjimo – pastarojo apskritai negali būti, kaip ir išganymo ar nirvanos.
„Žmogus sau ir su savimi“ – būtų galima pasakyti apie Camus absurdo žmogų. Žmogų, apgaubtą viską nutvieskiančios saulės ir žydros jūros, netekusio šeimos narių, kentusio sunkią finansinę padėtį, negalėjusį įgyti tinkamo išsilavinimo ir realizuoti savo ambicijų, dirbantį monotonišką, varginantį darbą, nerandantį pasitenkinimo tarpusavio santykiuose, nebeturintį jokių ateities vilčių. Tai – apie Patrisą Merso, nugalėtą gyvenimo aplinkybių, bet ne paties gyvenimo. Nors tylus ir abejingas, jis kartu yra ir maištautojas, degantis begaliniu noru pagaliau tapti laimingu. Ir atrodo, šio noro išsipildymui ne tiek daug reikia: pakankamai pinigų, išlaisvinsiančių nuo tuščios priklausomybės nieko nežadančiai kasdienybei. Tikslui pasiekti galima imtis pačių įvairiausių priemonių, kolektyvinės moralės pasmerkiamų kaip nusikaltimas, o individualybei pasirodančių kaip retai pasitaikanti galimybė. Merso atlieka veiksmą ir prisiima už jį atsakomybę. Jis išsilaisvina nuo vieno išorybės raiškos būdo, bet negali eliminuoti savo vidujybės. Jis neturi nieko, į ką galėtų atsiremti, jis galbūt net nepajėgtų kalbėti, jei šalia būtų atidus klausytojas, ir jam telieka įvairių bandymų variacijos. Laikas – reta absurdo žmogaus vertybė. Jis senka, ir žmogus neišvengiamai prieina prie galutinio egzistencijos taško – mirties. Merso miršta. Ar jis pasiekė laimę būdamas gyvas, ar tik mirė laimingas? Nieko nėra po mirties. Ši prielaida pakankamai tikėtina kaip ir teigianti priešingai, ir iš viso Merso gyvenimo liks tik keli faktai, kuriuos žinoję keli žmonės galbūt netrukus juos pamirš. Ir nebus prieita prie jokios vilties, nebus pasiektas joks efektyvus pavyzdinis rezultatas. Tik vienišas žmogus jam svetimame pasaulyje. Tačiau būti laimingam, anot Camus, užtenka pakartoti visų bendrą likimą. Tik tiek, ir jokios specialios programos, užtikrinančios dėsningą judėjimą į užsibrėžtą tikslą. Tai buvimas nuolatiniame akivaizdume su absurdu, pakeičiančiu visą žmogiškąją žiūrą, savivoką ir egzistenciją.
Žmogus tyli, nes ne tik dar nežino atsakymo į klausimą, bet ir supranta, kad pirmiausia privalo pats jį užduoti sau: „Kaip aš gyvenu?“ Jis turi pradėti tyrimą, neduosiantį vienareikšmių ir vienkartinių rezultatų, kuriais galėtų remtis visuomet, kai ištinka bėda. Albert‘o Camus kūryba – ne  deklaratyvus manifestas, puikiai išdailintas estetiškai ar sukonstruotas filosofiškai, bet praktinių intencijų teigimas.

Albert‘ui Camus – 100 metų...





Gruodžio 4 d. ŠU Humanitariniame fakultete įvyko skaitymai, skirti Albert‘o Camus 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Išskirtinai gausiai susibūrusius literatus, studentus, dėstytojus ir kitus smalsuolius džiugino profesoriaus Vytauto Bikulčiaus paskaita apie A. Camus gyvenimą ir kūrybą. Išgirdom įdomių peripetijų iš šimtmečio paminėjimo Prancūzijoje, apie rašytojo šeimą, idėjinius skirtumus su J. P. Sartre‘u ir visa kita. Klausėmės ir Literatūrologijos I kurso magistrantės Jūratės Jasaitytės pranešimo „Albert‘as Camus: žmogus ir prasmė“. Savita literatūros filosofijos, gal net ir poetine kalba buvo formuluojami ir šiandien aktualūs, A. Camus kūrybai būdingi klausimai, kalbėta apie tai, kas rūpėjo ir rūpi žmogui. Vėliau norintys buvo kviečiami paskaityti mėgstamų A. Camus kūrinių ištraukų. Klausėmės prancūzų ir lietuvių kalba skambančių „Svetimo“, „Jungtuvių“, Sizifo mito“ ir kitų tekstų. Išgirdom ir kitų pamąstymų apie šį Nobelio premijos laureatą. Popietę surengus HF literatų klubui „Mūzynas“, susirinkusiems siūlyta paskaityti ir savo kūrybos. Robertos tekstas nuskambėjo tarsi atsakas į tai, kas svetima. Nepaisant „spaudimo“, renginį pravedusi Edita savo kūrybos taip ir nepaskaitė. Skaitymų pabaigoje klausėmės A. Camus kalbos, sakytos atsiimant Nobelio premiją. Susirinkusieji buvo vaišinami kava, arbata ir prancūziška muzika.

                                                                                                                                 Dvi mūzynietės


2013 m. gruodžio 4 d., trečiadienis

KŪRYBA. Agnė Kruopytė



Agnė Kruopytė
 (ŠU Lietuvių filologija ir komunikacija, III kursas)

Metaliniai varžteliai

Greitkelio žirgai plieniniais sparnais.
Vieną sekundę Tu – čia, kitą – ten...
Kur krūtinę užspaudę mirties šipuliai
Raižo sąmonėj dar neregėtus vaizdus.

Nuogos Magylos išsukiotom rankom
Glosto galvą suveltą ir bučiuoja pečius.
Metalinės pabaisos šoka pergalės šokį,
Kol atgal sugrąžina oro gurkšnis gaivus.

Juodaragiai ereliai
Skausmo drugeliai
Metaliniai varžteliai
Išstekenę kūnelį
Sulipina akis jau
Savo patalą ruošia

Bet mergytė neleidžia, sako,- eisim ledų!
Tik, prašau, pasilik, ir gvazdikais papuošiu
Tuos plieninio žirgelio pamyluotus pečius.


Eilėraštis à la Pranas Morkūnas
(kūrybinė užduotis lietuvių literatūros istorijos seminare)

sušliurusios balos
ant asfalto kalas
šliurpt šliurpt
sušmežėjus prisiskaičius
salomėjos
ir protu supuvėjus
vinguriuoja kebekšnė moteris
ilgapapė nukiurus
link putėsių prakiurus
kiurkt kiurkt
sunakėjusiu veidu
ant nukepusių skraido
romantikpalaikių sparnų
o mes tuos pašlemėkus
vrun vrun išvarysim
tai sukežusiai mergai
skrupnikus nudaužysim

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

DĖMESIO! SKAITYMAI – PO ALBERT‘O CAMUS SAULE...



PO ALBERT‘O CAMUS SAULE...



Gruodžio 4 d., trečiadienį, 16 val.
Humanitarinio fakulteto Vladimiro Šilkarskio auditorijoje vyks popietė, skirta Albert‘o Camus 100-osioms gimimo metinėms. Savo mintimis apie Nobelio premijos laureatą dalinsis
profesorius Vytautas Bikulčius,
literatūrologijos magistrantė Jūratė Jasaitytė.

„Mūzynas“ kviečia visus, norinčius pasiklausyti ir pasidalinti mintimis, paskaityti laisvai pasirinktus Camus arba savo tekstus, o geriausia – ir viena, ir kita, arba, kaip rašė Sigitas Geda –
„...galimi sukryžiavimai...“.

Kava, arbata ir prancūziška nuotaika.
HF literatų klubas „Mūzynas“