RUDENINIŲ MŪZYNO SKAITYMŲ TEKSTAI

ROBERTA STONKUTĖ

Melancholijos anatomija

I

Ir kas tu esi? – dažnai klausiu

nepažįstamo kūno lovoje, bet

mane pasitinka tik pratisas ligoninės

aparatų – skelbiančių mirtį – pyyyp.

Nes nebėra manęs manyje; aš tik

Stebėtoja; – auka to gražaus, bet luošo

Kūno: nepažįstamas jis man, o siela,

Apie kurią kalbi, – argi tai aš?

II

Prašau, surask mane ir atnešk

man. Aš pamečiau...

Pamečiau ką myliu, nebežinau

kuo tikiu, iš ko juokiuosi,

kas esu – ar žinojau kada? –

ir todėl prašau: surask ir atnešk man

mane. Pati surast nepajėgiu; –

vis tuščiom grįžtu: kas esu,

ko ieškot turiu – nežinau.

Tu ieškok. Ir suradęs atnešk man

mane. Išmokyk – kaip ją naudoti?

GRETA RIMKUTĖ

Tyliau už tylą

Kalbėsiu tyliai, kad nesutrukdyčiau musei, skrendančiai link balto abažūro atlikti savo juodo darbo. Kalbėsiu tyliai, kad neišgirstų mano gyvybės ženklų šaltojo karo priešai kitoje barikadų pusėje – tegu tiki, kad vakarų fronte nieko naujo. O geležinė uždanga visai arti – kažkur ties sofos atkalte svetainėje už sienos. Teks kalbėti dar tyliau. Tyliau už tylą. Juk tyla – gera byla? Ypač asmeniniame teisme, kai esi pats sau teisėjas, pats sau prokuroras. Ieškovas ir atsakovas. Nes kita pusė tyli. Ir tarytum aukštos įtampos laidai ore dūzgia neišsakyti priekaištai. Jie žeidžia, duria, kanda. Genio snapu kala į smegenų žievę net ir pro uždaras duris. Devynios spynos nesaugo nuo nutylėtų žodžių. Sakoma – protingai tylėti yra menas. Melas. Ir tyla melas. Melas, kad žodžių nėra. Ir tai netiesa. Nėra, kas tuos žodžius išklausytų. Nei vienos ausies, nei vienos širdies, nei vieno peties. Už geležinės uždangos žmonės, bet jie negirdi tavo sielos šauksmo. Mano sielos šauksmo. Šauksmo, tylesnio už tylą...

AGNĖ KRUOPYTĖ

xxx

Nesiskųsk kad kasdienis

Juk tai daugiau nei gerai

Tie patys nutrinti iki skausmo prigiję

Tie patys mylimi ir tris kart nekęsti

Artimi daiktai žmonės šešėliai

Ir nuglūdintos mintys nebe tušti sakiniai

Ir prijaukintos lauktos nelauktos vėlės

Šildo melancholija apgaubtais vakarais

Galbūt pašėlus širdis į pasaulį nesiprašys

Ir intymumo daina kūno stygas iki skausmo pažįsta

Galbūt naujo žmogaus prakaito dvelksmas iš proto nevarys

Bet klaidžioti pro tuštybe prigėrusius labirintus

Pro išskrostas vaškines plokščias figūras

Per savęs nepažįstančio pamišimo pamėklą

Tau jau niekada

Niekada

Niekada

Nebeteks

KŪRYBINIŲ DIRBTUVĖLIŲ rezultatas –

anoniminiai (beveik) haiku, pirmasis – laimėjęs klausytojų prizą:

Kol šlamšdamas obuolį 
Bandei suvokti rudenio esmę –
Aš perkandau Tave...

Aš pamečiau savo auksą

išbarsčiau jį laukuos

kai jį vėjas išpustys

bus žiema

Ruduo – dar ne pats

blogiausias dalykas, galintis ištikti

tave, palauk žiemos.

Krentančios žmonių šypsenos.

Kaip krentantys lapai rudenį.

Ištverk ir šiemet tai, praeivi,

kaip medžiai tai ištveria kasmet.

Gyvenimas pagal „Mūzyną“

Lapkričio 4 d. Humanitariniame fakultete vyko literatų klubo „Mūzynas“ skaitymai. „Mūzyno“ vadovės „regalijos“ susitikimo pradžioje buvo atiduotos šio pranešimo autorei Robertai Stonkutei, įsivaizduojamą „karūną“ priimant su užuojauta, kurio palinkėjo dabar jau Šiaulių universiteto absolventė, Literatūrologijos magistrė Edita Puskunigytė. Jaukioje studentiškoje aplinkoje susirinkę jaunieji autoriai buvo kviečiami skaityti savo ar mėgstamų rašytojų tekstus. Pirmoji savo eilėraščiais su publika dalinosi Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos IV kurso studentė Agnė Kruopytė, neseniai išleidusi debiutinę poezijos knygą. Kurso draugės palaikyti atėjusios Sonata Tenytė ir Greta Rimkutė taip pat neliko sėdėti klausytojų vietose, o paruošė, kaip pačios sakė, smagų performansą pagal Aidą Marčėną. Nuo dialogui pritariančių klausytojų šypsenų visus susirinkusius į rimtį vėl nukėlė Gretos sukurta impresija apie tylą. Poezijos tekstus mūzyniečiams  pirmą kartą pristatė ir Anglų filologijos bei ispanų kalbos III kurso studentė Dovilė Arlikevičiūtė. Savo naujausios kūrybos paskaitė ir Edita, paskui ir jau „karūnuotoji“ Roberta. Kaip ir priklauso, poezija giminiavosi su muzika. Vakarą praturtino Dovilės, o vėliau – Pauliaus Stočkaus, Lietuvių filologijos ir komunikacijos IV kurso studento, skambinimas gitara. Po to vyko improvizuotos kūrybinės dirbtuvės: visi susirinkę į renginį buvo kviečiami ant spalvotų rudenių lapų užrašyti  įkvėpiantį haiku. Vėliau užrašytais haiku buvo susikeista, jie įgarsinti, ir publikos valia renkamas labiausiai įsimintinas trieilis. Šį kartą į studentų tekstų skaitymus susirinko kad ir negausi, bet spalvinga publika. Renginį aplankė Menų fakulteto bei Informatikos, matematikos ir e. studijų instituto studentės, kiti poezijos mylėtojai. Neaplenkė skaitymų ir fakulteto dėstytoja Vyda Bajarūnienė. Džiaugėmės sulaukę ir garbingo klausytojo – Šiaulių universiteto kapeliono Arūno Jankauskio. Skaitymams skirta valanda prabėgo tarsi akimirksnis, šildantis garuojančia arbata bei mėgaujantis įkvepiančia Šiaulių universiteto studentų kūryba. Verta pasidžiaugti, jog panašiuose skaitymuose niekada netrūksta improvizacijos bei laisvės, kurios kiekvienam iš mūsų leidžia ieškoti ir atrasti vis kažką naujo. Kviečiame rašyti ir dalintis savo kūryba su kitais, o „Mūzynas“ visada atviras pačioms įvairiausioms iniciatyvoms.

                                                    Roberta Stonkutė

                                                    Lietuvių filologijos ir komunikacijos specialybės III kursas

                                                    

Kūryba - Karolis Pikelis

Dar vienas autorius „Mūzyno“ sezono atidarymui –

Karolis Pikelis, Anglų filologija, IV kursas

L‘echappée

Kaip atrodo gimstanti idėja? Ar ji turi pavidalą? Mintis išnyra iš nežinomų gelmių. Kam? Ar idėja turi bent menkiausių sielos požymių. Jei tai tik negyva minčių fragmentacijos seka, kam apskritai galvoti ir kurti? Ko vertas negyvas, yrantis kūnas. Kaip atrodo mintis, kuri įgauna savo pavidalą, sielą, gyvenimą ir pradeda gyventi atskirą, nuo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą?...

Ant skardžio krašto sėdėjo jaunuolis. Plakė kulnais į uolos kraštą. Vėjas taršė ilgus, susivėlusius plaukus. Pavandenijusiose akyse blykčiojo minčių bei besikeičiančių laikų atspindžiai. Jis sėdėjo ir mąstė. Ar jis tikrai egzistuoja ar tėra tik kažkieno fikcija. Uždavinėjo sau šimtus klausimų. Kūrė hipotezes ir jas vėl atmetinėjo. Prieš akis skriejo netenkinantys atsakymai...

Ore tvenkėsi pavasaris, ir ant automobilio lango stiklo krito pirmieji lašai. Diena grasino būti apsiniaukusi, bet tai nebaugino, nes buvo malonu bėgti į autobusą, besitelkiant juodiems debesims ir lenktyniaujant su lietumi. Pojūtis, kad esi gyvas. O diena prabėga nereikšmingai. Gatvėje prieš akis skrieja veidai. Skubi atlikti smulkius reikalus, bet jauti, kad visa tai tėra laikina ir nereikšminga. Po visko prisimeni tik – bilietą, autobusą, kelionę namo ir staugiantį vėją, einantį šuorais per kelią. Galiausiai pabėgai iš šio pasaulio ir pasitraukei į nuošalų užkampį. Ilgą laiką ten tau buvo patogu. Bet ir ten galiausiai kaip kokie termitai pradėjo brautis žmonės, keliauninkai, turistai ir visi kiti, kuriems reikia sąlyčio su gamta, naujo savęs atradimo.

Jau pamiršai, ką reiškia būti žmogumi. Metų laikai keičiasi. Saulė jau ne kartą paliko savo ženklus tavo veide, o lietus ir vėl juos nuplovė. Vėjas nugairino skruostus. Daugybę kartų pro tave ūžė audros, kaskart vis praeidamos.

Tu sėdi ant atbrailos krašto. Uoliena dūla. Vieną dieną ji neatlaikys ir sunkiai springdama nudundės žemyn. Žinai, jog akmenys aplink tave ir visa kita tėra svetimkūniai. Tu esi svetimkūnis, įsitaisęs ant jų, ir jūsų nesieja joks ryšis. Nuo bedugnės tave skiria tik keli coliai. Jei paslysi ir žūsi, tavęs nebeliks. O akmenys, atbraila ir toliau gyvuos sau savaime, gairinami negailestingo vėjo.

Tu jau seniai nieko nebeieškai. Tiesiog sėdi ir stebi, kaip keičiasi priešais skardį besidriekiantys slėniai. Tau patinka stebėti medžius; kaip jie tyliai užsiėmę savo būtimi, be jokios skubos siaučiasi savo apdarus. Stebi, kaip merdi seni, paliegę medžiai, rudenį metantys blyškius, gelsvus lapus. Kartais ant jų, nebylūs kaip tas ruduo, tūpdavosi paukščiai. Pasisūpuodavo ant šakų ir lyg atsisveikinę nuskrisdavo, nes medžiai pavasarį išeidavo nebesutikę jo naujais savo ūgliais.

Pamiršai, ką kažkada buvai išmokęs. Pamiršai mąstyti siedamas mintis vienoda logine minčių seka. Jos išsisklaidė, ir liko tik nevientisos jų nuotrupos. Ilgainiui pamiršai daiktų pavadinimus, jų prasmę bei paskirtį.

Prie skardžio sustoja automobilis. Išlipa pora. Ji vaikšto, gėrisi gamta ir mėgaujasi kraštovaizdžiais. Staiga jie pamato jaunuolį. Pribėga prie jo ir pačiupę už alkūnės bando atitraukti nuo atbrailos krašto. Jaunuolis atsisuka į juos abejingu žvilgsniu ir lyg stengdamasis prisiminti seniai pamirštą kalbos skambesį netaria nė žodžio. Galiausiai sunkiai ištaria.

– Ką jūs čia darote?

– Mes bandome tave išgelbėti,– atsako šie.

– Tai jūs, o ne aš esate tie, kuriuos reikia gelbėti.

Dažniausiai tie, kurie atrodo labiausiai puolę į depresiją, stipriausiai ir trokšta gyvenimo.

Slėnio keliu ėjo motina su dukrele. Dukrelė užvertė galvą viršun, link skardžio atbrailos, ir rodydama motinai į ją pirštu pasakė.

– Žiūrėk, mama, ten kažkas sėdi.

Motina įdėmiai pasižiūrėjo į rodomą vietą ir ištarė.

– Ten niekados nieko nėra ir nebuvo.

Tik stūgaujantis vėjas kalnų atbrailose.

                                                                                 2014 m. kovas

DĖMESIO!

Kūryba | Germinta Patašiūtė

Duris rudeniniam ir jau į žiemą slenkančiam „Mūzyno“ sezonui atveria Germinta Patašiūtė, ŠU HF Lietuvių filologijos pirmakursė

Iš naujausios kūrybos

Žvilgsnis

Medžių viršūnėse rudens plaikstomas

Žvilgsnis

Glostantis danguje kabaliojantį auksinį berniuko

siluetą

Kranklės klyksmas

Ir apdulkėję žmonių balsai

Nuvedantys prie žolėje gulinčio

Besiilsinčio ženklo

Mirtis

Išgėdinta gatvė

Išeisiu į gatvę,

Šlapią, bjaurumu prilijusią,

Pėdų išgėdintą gatvę.

Pažvelgsiu į žmones

Atlapotais švarkais, bet uždarom širdim

Pilnom piniginėm, bet nuskurdusiais jausmais...

Jų apsunkę blakstienų galiukai

Tarsi rasos lašeliai,

Nusmelkę žemyn žolės lapą.

Nusivylimas

Su paukščiais išskridusi šypsena..

Šalti ir nerūpestingi

Kaip vėjo blaškomi lapai

Žmonės.

ir iš ankstesnio laiko...

***

Kai rūkas paglostys

Žemės skruostus

O lietus pabučiuos

Plačią jos kaktą,

Mėnuo surinks paskutinius saulės spindulius,

O dangus pasidabins spindinčiomis sagutėmis,

Tada atsivers visai kitas pasaulis.

Pasaulis, kuriame būsi tik tu.

***

Žodžiai plyšta,

O naktys išsimėto,

Žmogus grįžta vingiuotu keliu –

Tai ne klaida, o pasirinkimas.

Neteisingi pasirinkimai

Prakiurdo eilutes

Ir laike ištirpsta sakiniai.

***

Užgesęs aguonų laukas,

Varnų nunešioti žodžiai

Ir žvėrių sutryptas žvilgsnis,

Į medžių jūrą nerianti saulė.

Paukštis,

Švelniai bučiuojamas bangų,

Ir vyšnios kauliukas,

Savo nuogumą slepiantis žolėje.

***

Saulėje tviskantys plaukai,

Musė, nerandanti išėjimo laukan

Ir saulėlydis,

Svajos,

Drugeliu skraidančios galvoje,

Laimė,

Grakščiai šokanti ant blakstienų galiukų.

***

Prieš kitą smerkdamas užsimauk jo batus,

Vingiuotame kelyje užkliūk už visų akmenų,

Už kurių kliuvo jis,

Pajusk visus išsiskyrimus be prasmės

Ir tik tada sakyk,

Kad žinai, kaip reikia gyventi.

                         

 KONKURSAS!

Lietuvos vartotojų institutas kviečia 15-24 metų jaunuosius literatus ir rašytojus dalyvauti detektyvinių istorijų konkurse „Atsargiai: tapatybės vagystė", kuris vyks iki 2014 m. birželio 30 d.

Konkurso dalyviai: konkursas skirtas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams bei kolegijų ir aukštųjų mokyklų studentams (iki 24 m. amžiaus imtinai). Konkurso dalyviai skirstomi į dvi amžiaus grupes: 15-18 m. ir 19-24 m.

Prizai (pagal dvi amžiaus grupes):

I vieta - planšetinis kompiuteris

II vieta - MP4 grotuvas

III vieta - elektroninė knygų skaityklė

Daugiau informacijos čia

KŪRYBA. Kęstutis Dambrauskas

***

Ant aukšto kalno

Tyliai žvelgdamas į tolį,

Senasis ąžuolas mielai

Kartoja tau žodžius, brangioji.

Šakų simfonija į tolį bėga,

Palikdama tik aido atgarsius tylius.

O vėjas lyg brangus meilužis

Išdarko sušukuotus ąžuolo karčius.

Perkūnas svaido jam žaibus,

Bet jis ne koks paliegėlis, drąsus,

Dėl meilės mirti jam garbė,

Tegu palaidoja jį ne melas, o šlovė.

Ir kritiniu gyvenimo metu

Supranta esantis šventu.

Šakų karūną perduoda lyg kūną,

Pašventina savo gyvenimo kilnumą.

***

Be meilės tu – miražas, 

O aš – dykumos kalinys.

Pasodintas kaktusas 

Brandina skausmą 

Ir ne tik.

Tu – ekologiškai švarus vynas, 

Bet užteršei mano mintis,

Kurios lėtai jau teka 

Kaip Vilija – į vilnis.

Tu – Dagestano priešas, 

Aš – vilkas iš kalnų,

Tu – Čečėnijos ekstremistas, 

o aš – rusų siuntinys,

Tu – degančios Aliaskos gaisrininkas, 

Dezertyras ir bailys,

O aš – Saliamono anūkas, 

Kongo beždžionė ir karys.

Ne koks peizažas išėjo, 

Dėl jo dar verta pagalvot,

Bet mums papirusas jau baigias,

Tad eikime abu miegot.

Kęstutis Dambrauskas

(ŠU Filologijos doktorantas)

DĖMESIO!