Dar vienas autorius „Mūzyno“ sezono atidarymui –
Karolis Pikelis, Anglų filologija, IV kursas
L‘echappée
Kaip atrodo
gimstanti idėja? Ar ji turi pavidalą? Mintis išnyra iš nežinomų gelmių. Kam? Ar
idėja turi bent menkiausių sielos požymių. Jei tai tik negyva minčių
fragmentacijos seka, kam apskritai galvoti ir kurti? Ko vertas negyvas, yrantis
kūnas. Kaip atrodo mintis, kuri įgauna savo pavidalą, sielą, gyvenimą ir
pradeda gyventi atskirą, nuo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą?...
Ant skardžio krašto
sėdėjo jaunuolis. Plakė kulnais į uolos kraštą. Vėjas taršė ilgus, susivėlusius
plaukus. Pavandenijusiose akyse blykčiojo minčių bei besikeičiančių laikų
atspindžiai. Jis sėdėjo ir mąstė. Ar jis tikrai egzistuoja ar tėra tik kažkieno
fikcija. Uždavinėjo sau šimtus klausimų. Kūrė hipotezes ir jas vėl atmetinėjo.
Prieš akis skriejo netenkinantys atsakymai...
Ore tvenkėsi
pavasaris, ir ant automobilio lango stiklo krito pirmieji lašai. Diena grasino
būti apsiniaukusi, bet tai nebaugino, nes buvo malonu bėgti į autobusą,
besitelkiant juodiems debesims ir lenktyniaujant su lietumi. Pojūtis, kad esi
gyvas. O diena prabėga nereikšmingai. Gatvėje prieš akis skrieja veidai. Skubi
atlikti smulkius reikalus, bet jauti, kad visa tai tėra laikina ir nereikšminga.
Po visko prisimeni tik – bilietą, autobusą, kelionę namo ir staugiantį vėją,
einantį šuorais per kelią. Galiausiai pabėgai iš šio pasaulio ir pasitraukei į
nuošalų užkampį. Ilgą laiką ten tau buvo patogu. Bet ir ten galiausiai kaip
kokie termitai pradėjo brautis žmonės, keliauninkai, turistai ir visi kiti,
kuriems reikia sąlyčio su gamta, naujo savęs atradimo.
Jau pamiršai, ką
reiškia būti žmogumi. Metų laikai keičiasi. Saulė jau ne kartą paliko savo
ženklus tavo veide, o lietus ir vėl juos nuplovė. Vėjas nugairino skruostus.
Daugybę kartų pro tave ūžė audros, kaskart vis praeidamos.
Tu sėdi ant atbrailos
krašto. Uoliena dūla. Vieną dieną ji neatlaikys ir sunkiai springdama nudundės
žemyn. Žinai, jog akmenys aplink tave ir visa kita tėra svetimkūniai. Tu esi
svetimkūnis, įsitaisęs ant jų, ir jūsų nesieja joks ryšis. Nuo bedugnės tave
skiria tik keli coliai. Jei paslysi ir žūsi, tavęs nebeliks. O akmenys,
atbraila ir toliau gyvuos sau savaime, gairinami negailestingo vėjo.
Tu jau seniai nieko
nebeieškai. Tiesiog sėdi ir stebi, kaip keičiasi priešais skardį
besidriekiantys slėniai. Tau patinka stebėti medžius; kaip jie tyliai užsiėmę
savo būtimi, be jokios skubos siaučiasi savo apdarus. Stebi, kaip merdi seni,
paliegę medžiai, rudenį metantys blyškius, gelsvus lapus. Kartais ant jų,
nebylūs kaip tas ruduo, tūpdavosi paukščiai. Pasisūpuodavo ant šakų ir lyg
atsisveikinę nuskrisdavo, nes medžiai pavasarį išeidavo nebesutikę jo naujais savo
ūgliais.
Pamiršai, ką
kažkada buvai išmokęs. Pamiršai mąstyti siedamas mintis vienoda logine minčių
seka. Jos išsisklaidė, ir liko tik nevientisos jų nuotrupos. Ilgainiui pamiršai
daiktų pavadinimus, jų prasmę bei paskirtį.
Prie skardžio
sustoja automobilis. Išlipa pora. Ji vaikšto, gėrisi gamta ir mėgaujasi
kraštovaizdžiais. Staiga jie pamato jaunuolį. Pribėga prie jo ir pačiupę už
alkūnės bando atitraukti nuo atbrailos krašto. Jaunuolis atsisuka į juos
abejingu žvilgsniu ir lyg stengdamasis prisiminti seniai pamirštą kalbos
skambesį netaria nė žodžio. Galiausiai sunkiai ištaria.
– Ką jūs čia
darote?
– Mes bandome tave
išgelbėti,– atsako šie.
– Tai jūs, o ne aš
esate tie, kuriuos reikia gelbėti.
Dažniausiai tie,
kurie atrodo labiausiai puolę į depresiją, stipriausiai ir trokšta gyvenimo.
Slėnio keliu ėjo
motina su dukrele. Dukrelė užvertė galvą viršun, link skardžio atbrailos, ir
rodydama motinai į ją pirštu pasakė.
– Žiūrėk, mama, ten
kažkas sėdi.
Motina įdėmiai
pasižiūrėjo į rodomą vietą ir ištarė.
– Ten niekados
nieko nėra ir nebuvo.
Tik stūgaujantis
vėjas kalnų atbrailose.
2014
m. kovas
