Kūryba: Linas Vinickas

LINAS VINICKAS,

ŠU HF Istorijos ir politikos magistrantūros I k. studentas,

paprašytas parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE: 

Poezija man – tai kažkas virš buitinės kasdienybės – asmeniniai pajautimai, suvokimai, dvasiniai išgyvenimai. Tai tarsi paralelinis pasaulis, kuriame laisvę įgauna sąmoningoji sąmonė, pasaulis, kuriame intuicija nors truputį leidžia pačiupinėti pasąmonės klodus. Tai požiūrio į visa, kas aplink, būdas, kai po nuluptais įprasto matymo kiautais pasimato metaforinis pasaulis, užuominos į gyvenimo prasmę. Tai laisvės ir žavėjimosi pojūtis. Poezija man asocijuojasi su gyvenimo tarpsniais, fragmentais, kuomet jaučiuosi esąs pabudęs, ir tai, kas vėliau, žvelgiant atgal, atrodo kaip gražiausios išgyventos akimirkos. Labai sunku nusakyti, kas man yra poezija. Galbūt ryt parašyčiau tai visai kitais žodžiais. O sunku, matyt, todėl, kad žodžiai, užrašyti ant popieriaus lapo, man tėra viena sudedamųjų poezijos dalių. Jos verbalizacija – tai visuomet netobulas mėginimas atkartoti nuostabią gyvenimo poeziją.

 

LINO VINICKO eilėraščiai

Sistemos paieškose

kažkur minčių horizontuose

tyvuliuoja ramybės ežeras

alksnio šakomis jei būtų

nervų sistema

nepučiant vėjui bandyčiau

įbristi.

 

***

ir tada jis išeina

į sklidiną žiemą

miega bitės cukruotuose pataluose

jo galva šąlanti taip pat

tik rankos pilnos žarijų

ir tada jis gyvena

gyvenimą

miegančių bičių gyvenimą

 

Akių ilsėjimas

būna -- nieko nebereikia

tik matyti kad lelijos

pamažėle

virsta laikrodžiais

neturinčiais

rodyklių.

praskleidusios žiedus vandens lelijos

vėl tyliai susitraukia nakčiai

gelmėj suvijusios save

į atmintį.

 

Menas gyventi

galbūt kažką ne taip aš padariau

bandydamas nepadaryti nieko,

sėdėdamas kaip kad kasmet

lietum pasruvusiu vidum

ir tyliai kontempliuodamas

kaip sraigių tiesiami taikos keliai

link vynuogių vijoklių

truputį panašiai, norėdamas vien būti.

ir tylumoj mąstyti mus

tobuloje idėjoje.

Kuomet gali tik žiopčioti

Visą naktį lijo be sustojimo
mano smegenų vingiuose
ir atrodo, kad nėra kaip prabusti
neužmigus --
iš stiklo pastatyti namai ima skilinėti
ir traška besiglausdami ir tu sakai

įdėjau savo visą esybę į
ramią tėkmę.

matau kaip tu tikrai

kruvinais dantimis tai sakai ir girdžiu

šitai kaip girgžda.

aš norėčiau tau atsakyti

tik laikas po truputį pajuntu kaip

baigiasi žaliuose mano akvariumo

vandenyse be filtrų.

 

...

Niekas negali būti kitaip

Nei buvo.

Mano pasirinkimas ir tavo pasirinkimas.

Žmogus, sakantis, ką galvoja, ir

Žmogus, galvojantis, kas pasakyta.

Gilios delnų linijos ir tamsus

Rudenio ežeras, tampantis sekluma.

Niekas negali būti kitaip nei buvo.

Ir atrodo gana patrauklu,

Kad nieko nebūtų buvę,

Kad galėtų būti kitaip.

 

...

jeigu gyventume kartu

mes negyventume dėl vienas kito

tik pokalbiai ir patylėjimai

išplistų iki visatos pakraščių

užgoždami ko mums nereikia

ir kas mums nesvarbu

 

Šalia geležinkelio

Gyvenimas šalia geležinkelio

Sukėlė man tachikardiją:

Traukinys pravažiuoja tuksintis,

Ir traukinys netrukus kitas.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Padarė mane priklausomą rūkymui –

Pastelinės žiemos popietės

Ir kylantys sodrūs dūmai.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Augino mane melancholišku –

Parimęs prie tėvo sodinto

Alksnio ir laukiantis, žiūrint į tolį.

 

***

Maksui Demianui labiausiai

patinka rudeninės tulpės --

jų nėra, nes jos yra tikros

rudų akių dugne jos primena migreną

iki kol ji prasideda,

o tuomet tai lyg jausmas, lyg sapnas,

lyg ėjimas miglotu keliu --

šalia jo sėdi vaikas ant sienos ir trina

rudeninių tulpių žiedus tarp delnų,

o po to jis ištiesia rankas,

kuriose, panašu, nėra nieko, vien vėsi

rudeninė dulksna --

o yra –

truputį daugiau nei gyvenimas.

Rudeninės tulpės jose.

KVIEČIAME KURTI SU DANTE...

Literatūrologijos magistrančių poetiniai tekstai ir kiti kūrybiniai priepuoliai

Vieno seminaro kūrybinės užduoties –

sukurti atitekusio žanro poetinį tekstą – vaisiai, kuriais sutiko pasidalinti

ŠU LITERATŪROLOGIJOS I KURSO MAGISTRANTĖS:

RITA EIZINTAITĖ

Bandymas parašyti odę vienai mokslo šakai

Per paskaitas man buvo prisakyta parašyti odę,

Bet nepaaiškinta nei kas nei kaip.

Galvoju – nieko nepavyks, todėl į šalį kuo toliau atidedu,

Tikėdama, kad įkvėpimas gal vėliau ateis...

Ir  kaip bebūtų keista, vieną naktį mane sapne aplankė tai,

Ko aš nei laukiau, nei kviečiau...

Kietai įmigus, regėjau aš sapne gražuolę ponią,

Kuriai visi pagarbiai kėlė kepures.

Graži ji buvo, nieko neprikiši.

Galbūt truputį dvelkė amžiumi ne tuo...

Kai su didžiausiom ceremonijom aš išdrįsau paklausti vardo...

Atsakė turinti ji daug vardų,

Bet gal priimtiniausias – Literatūra...

Literatūra! –

Džiaugsmingai pakartojau vardą šį.

Man to ir reikia...

Norėjau aš dar daug ko jos paklausti,

Bet staiga idilišką paveikslą perskrodė skambutis.

Nors nenorėjau aš palikti sapno, nenorėjau,

Bet, pasigirdus žadintuvo garsui, nejučia akis pramerkiau

Ir pasakojimą apie visą šitą netikėtą pažintį

Smulkiom raidėm ant balto lapo išguldžiau.

EDITA MARCINKIENĖ

(prierašas savo tekstą sutikus atiduoti „Mūzyno“ „teismui“: Jei gali – nerašyk arba kūrybinis priepuolis)

Odė Šventajai Apolonijai – saugančiai nuo dantų ligų ir odontologijos globėjai,

arba odelė dantukų Fėjai – nūdienos Šv. Apolonijos partnerei, imigrantei iš JAV

Iškentus tūkstančius skausmų, tikėjai Dievo šventumu,

Auka tavoji apie tai byloja  nežemiškuoju atsidavimu,

O Apolonija šventoji, šlovė ir pagarba Tau amžina,

Tebus menkutė mano odė didybei Tavo paskirta.

O būk pašlovinta dantukų Fėja įstabioji,

Žavinga pasakų šalies Tu karalaite, 

Iš pieno plaukusi su savo tvariniais bešakniais jaunumės,

Kurie dar kūdikystėje pasaulio skonį, jo kietumą

Pažint suteikia galimybę mums visiems.

It perlų vėriniu, Tu, stebuklingoji,

Nekaltą dabini kiekvieno vaiko burną,

Kurs į gyvenimą mėgina kibtis motinos pienu suvilgytais dantim:

Ragauti duoną, apsiginti, atrast draugystę šypsnyje naiviam.

Paskui, septynmečiui praslinkus, o maloningoji,

Atsiimi tu vaikišką, nekaltą laikinumą

Mainais pasiūlius deimantus plėšraus žvėries.

Jų žaižaruojančių skiri visiems po lygiai ir protinius kelis tarp jų,

Kurių  prasmė juk išskirtinė – žadėjo mums brandos ir išminties.

Atleisk, dosnioji, jei ginkluoti deimantais aštriais, nežinom kartais, kaip naudotis jais:

Mėginame apžioti kąsnį kuo didesnį, patraukt per dantį žeidžiančiu žodžiu,

Suleist į gerklę kelią mums pastojusiam ar Holivudo užkariauti spindinčią viršūnę siekiam.

Tačiau beprasmiškai sudyla briliantai: pagelsta, šimpa, kliba jie

Skausme pagraužti ėduonies lig pat šaknų,

Kurių net tobuliausia priežiūra negelbsti,

Anksčiau baisingai apleistų.

Šlovė Tau, stebuklingoji, jei Tavo tvariniai tarnauja kremtant pažinimo grūdą,

Karčiąsias graužiant mokslo augmenų šaknis,

Tačiau likimas toks negailestingas,

Nepaiso jis tavosios, Fėja, dieviškos duoties prasmės, mat,

Laikui bėgant, deimantai žėrį  vis tiek tik gintaro karoliais virsta

Retėjančiam, pabirusiame vėriny...

Užburtas laiko ratas sukas,  bedantėn kūdikystėn neša mus,

Dantukų Fėja, Tu juk išmintinga, neleisi mums pražūti nevilty.

Ištiesi savo pirštinėtą ranką pasidabinus baltu chalatu,

Dalecijos Tu karalaite, viliosi mus keraminiu šypsniu

Ir kviesi drebančius, bet pasiryžusius, su eurais šlamančiais delne,

Prabanga tviskančion viešnagėn

Odontologijos (ne ontologijos) nežemiškam rūme.

AISTĖ SAKALAITĖ

Psalmė Dievui

Dieve, kuris mus sukūrei ir norėjai, kad gyventume tavo sutvertame pasauly.

Tu saugai mus ir globoji kasdieniam kelyje.

Ar gali kas nors būti tikriau, nei tai, kad tu lydi mus kiekvieną dieną.

Tavo šviesos spinduliuose telpame ir mes, Žemės gyventojai, kurie šlovina tave.

Mes dėkojame, Dieve, tau už nuostabų pasaulį: kalnus ir jūras, miškus ir dykumas.

Už visą gamtą ir jos grožį, kuriame mes esame.

Atsiųsk mums angelus, kurie mus globotų ir išklausytų mūsų maldas.

Mums reikia, kad šios nežemiškos būtybės lydėtų mus ir gelbėtų, jei mums yra sunku.

Padėk mums nugalėti tamsą ir ieškoti tiesos.

Tegul su kiekvienos aušros spinduliais mus lydi tavo malonė, o angelų chorai: cherubinai, serafimai

Gieda tau dangišką giesmę.

Dieve, padėk mums nugalėti nerimą dėl ateities ir suteik galimybę kuo daugiau

Pažinti tavo siunčiamus ženklus.

Jie – tikroji gyvenimo prasmė, kuri kiekvieną dieną mus lydi.

Dieve, Visatos kūrėjau, šloviname tave ir norime, kad mus vestum teisingu keliu.

ILONA OSIPOVA

Labai seni eilėraščiai, kurie galėtų būti giesmėmis ar psalmėmis,

na, tokie lacrimosiniai...

*

parsivedu ilgesį

iš praradimų karčiamos

kosinčios nykia baigtim

ilgesį parsivedu

juodom viltim apžėlusį

maniau išverksiu rudenis visus

į jo tuščias akiduobes

ant jo įdubusios krūtinės

išdūsausiu  pavasarių tuštybę

maniau perkrimsime abu

nebylystės įsopusį riešutą

goslioji ilgesio burna

tokia saldi

sodina kartų bučinį vienatvės

man ant skruosto

*

sekmadienis

veidu į priegalvio klausyklą

akių dugnuos prisvilęs graudis

sukrautas laužas inkvizicijos

bet nuosprendį lietus sulaižė

ugnis iš gaisro nebegrįžo

nors medyje jau ošė karstas

du duobkasiai išgėrė amžinybę

du vyno pardavėjai duobę rausė

kai iš sekmadienio mirties

aš prisikėliau

ir žodžiais šiais

braidau po tavo klausą

Kūryba - Ilona Osipova

ILONA OSIPOVA,

ŠU HF Literatūrologijos I kurso magistrantė,

paprašyta parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE: 

Aš esu visiška piemenė, palyginti su poezija, tai ką aš galiu apie ją pasakyti? Nebent tai, kad įsivaizduoju ją kaip įstabų žvėrį, neprijaukinamą, bet kartais leidžiantį paglostyti. Esu „neatsargią“ valandą išleidusi savo poezijos knygelę „Prodainiu“ (2002), mano eilėraščių yra spausdinta „Varpų“ almanache, Šiaurės Lietuvos kūrėjų almanache „Jungtys“, Joniškio literatų klubo „Audruvė“ trijuose kūrybos almanachuose, kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, dar kažkur, ar čia viską beprisiminsi... :)

Toliau – Ilonos Osipovos keletas eilėraščių

katės yra lietaus laikrodžiai

šiandien visos katės rodo lietų

letenėlių rodyklėmis

uodegos rykšte plaka potvynį

net kai baigias lietaus seansas

ir TV rodo sniegą

murkia katė lašų rožinį

blusa užkukuoja vidurlietį

***

šventoji liucija

nušalo kojas

kelio liežuvis laižė

amžiną jų įšalą

pavasaris

jas su šaknim išrovė

kaip verdantis vanduo

mus perliejo

velykos

***

kai numirsiu

būsiu savimi

o jei liks laiko

prisikelsiu

pasiklausyti

kaip pavasario gerklėj

viltis kukuoja

kol tėvas lengvai

mindaugių lauką

ant savo pečių užsikelia

ir kelio lataku

į mano širdį

parneša likimą

Iki sutvėrimo

Liežuvavo lietus.

Ir todėl liko sausas.

Praeitis graužė dabartį.

Buvo rugpjūtis.

Nebuvau dar sutikus mirties.

Dar tik ropštės iš laužo ugnis.

Dar tik žiedė mane

Kaimynystėj gyvenantis dievas.

***

sakei niekada

ugnis nesusitiks su dūmais

jos krūtys raudonos

pro krosnies šonkaulius

putoja

kol dūmų pienas suteka

į dievo lūpas

sakei pro kamino ryklę

pelenai žiovauja

vaikšto po dangų dievas basnirčias

***

ištroškęs autobusas

iki dugno

išgėrė gatvę ir išdūmė

į pažadėtą stotį

į vienatvę

namuos ištirpo grindys

ir užaugo durys

ant duonos priegalvio

pelijo tavo veidas

kapojo tamsą

cigaretės dūmas

mano plaukų derva

šaknis suleido

į pirštais išpurentą

tavo kūną

Ašarų repeticijos

visa bėda kad

aš neatsargiai verkiau

1989-ųjų gegužę

neprofesionaliai verkiau

bet ne už pinigus

nusidėjau

tai buvo paskutinis kartas

kai ašaras regėjau gyvas

dabar gyvenu

laiko nusausinta

numelioruota dievo

sergu ūmia prigimtim

nepagydomai

ji švelniai mane prisuka

lyg mechaninę lėlę

repetuoju kasdien

ašarų žingsnelius

kol skausmas  užsimiršęs

iš juoko miršta

iki ašarų

***

Skutu vasaros galvą

Šalnos skustuvu

Eik vienuolystėn

Įsidarbinau rudeniu

Akinių vitražuos

Suodžių poezija

Liūdesio visaregystė

Raudongaurė skutu

Melzganą bažnytmiesčio skruostą

Paskutines gėles vėliavas afišas

Vitrinas užpučiu

Labanakt

Iš vasaros telieka spaliai

Slenkstis spalio

Svarbiausias eilėraštis

Prieik

arčiau nei kūnas

ir pasakysiu tau

ką nutylėjau

Ciniškas. Prisipažįstu kad

pilnom panagėm gyvenimo

puolu į vakaro tvartą

liuobti būties

melžiu sielą

gyvulį romų

erkę vienatvės išlupu

iščiulpiu nuodus

minios

pilnom panagėm gyvenimo

paskubomis

pro tavo lūpas išgeriu meilę

tada tik lėtai

panages krapštinėju

poeziją

Pavasario papjūtis

ant dangaus skalbinių

nusispjauna tamsa

burkuoja širdis

½ džiaugsmo

žydi šventoriuje

paukščių išmatos

mano smalkės plaukų

tavo pirštai lipa

sagų kopėtėlėm

atsisagstome kūnus

 užgesiname lūpas čia pat

sušnypščia bučinys

 liepsnelėse liežuvių

žodžių pelenas

širdys sutartinai

muša vidurnaktį

kol užmuša

tikra papjūtis

pavasario ir

mūsų

***

Sekmadienis

Kraujosruva sumušto laiko

Lupu dulkes

Nuo knygų šviesos

Tamsa smaližiauja

Katės liežuvis groja pienu