RAMINTA RINKEVIČIŪTĖ
SESEI
Kaip
vėjo kuždesiuos šaka užaugus –
Aš
švelniai įsivelsiu Tau į plaukus.
Ir
tonuose raudonos sutemos
Paklydęs
pienės pūkas suboluos.
Šnabždėsiu
Tau lėtai po žodį sūrų.
Sesut,
neveltui mūsų Dievas kūrė
Tiek
daug neregimos tiesos,
Tiek
visa supančios tamsos...
Nebėk
nuo to, kas davė sielai būvį –
Medaus
laše čiobrelis įsikūrė –
Aš
saugosiu, sesute, tik Tave...
Pavirtus
vėjo laužoma šaka.
ROBERTA STONKUTĖ
pasakyk
aš
?
pacifistė
ar karingoji
stiklinė
ar iš molio drėbtoji
mylimoji
ar barbarų pagrobtoji
svajotoja
ar mašinos įtrenktoji
ypatinga
ar tik šiaip pratampyta
?
pasakyk,
esu aš tau
?
taigi
sakau
ša
JONAS BARTKUS
Lengviausia burnoti
Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją,
Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją,
jeigu tekstas be melodijos užimtų garso vietą,
ir liktų vien tik sausas pasivaikščiojimas posmais
(nesvarbu – esi tu basas ar su išeiginiais kroksais)?
Ar klausą pavaduotų akys? Ar vidus pakeltų
svorį nuoširdumo iš to, kas kuria, rankų?
Kas guldoma ant lapų su langeliais mėlynais,
kai inspiracija stuksena kur ne penkliniai laukai?
Ar būtumei tuo ryšuliu natų ir pagarba
užaugusia auginti – ko dar išorėj nėra?
Lengviausia juk burnoti nei paimti ką ir keisti.
O juk silpnesnis už tave –
ne visada blogiausia veislė.
