ROBERTA STONKUTĖ: eilėraščiai

Mirties vėjas

mirties vėjas nušlavė

žvaigždes iš padangės

užpylė lietum

mano stogą ir dainavo

visą naktį dainavo

apie geidžiančias ir

geliančias širdis

mirties vėjas priminė

kad dar yra laiko gyventi

mirties vėjas priminė

kad nepamirščiau išgerti

už gyvenimą tokį koks jis yra

mirties vėjas priminė kad nebus

didesnio darbo už gyvenimą toliau

mirties vėjas priminė

 kad apkabinčiau tavo širdį

prieš mums užmiegant

Išeina

ežerai –

akmenys ištirpę

lyg sniego kalnai

debesys laukus užgriuvę

spaudžias po žeme

gyvybės ieško

mirę žmonių vaikai

ir buvę išsigandę

pasimetę pasaulio

mudviejų sukurto apsirikimo

su griūvančiais norais ir

tirpstančiais debesų kalnais –

išeina

Aš esu moteris

aš nesu moteris

jau trys savaitės

kaip žmogus

aš nesu moteris

jau trys savaitės

be žmogaus

aš nesu moteris

jau trys savaitės

kaip žmogus

išlupęs iš savęs vaiką

Puslapių paraštės

laikui ir svajoms vaikšto

mano sukurta gatve

neapsisprendėliai

ta gatvė šlapia

ir lietinga

išgalvota

buvo

liūdesio klounams

dangų užmušusiam lapkrity

sutikau vieną jų

buvo

nepasikeitęs

nuo tų laikų

na gal kiek aptukęs

nesimatėm

nuo tada kai įpratau

kvepintis ir

balsu paslėpti

tikrąją kalbą

kai mano nuogumas

buvo sugėdintas

nuo tada retai

čia bevaikštau

nepasisprendėlių

eskizus glaudžia

tik mano

gatvėje rašomų

puslapių paraštės

ŠATRIJOS RAGANAI 140

Kūrybinių darbų konkursas, skirtas Šatrijos Raganai

Kviečiame įvairių klasių moksleivius, studentus interpretuoti ir vertinti lietuvių literatūros klasikės gyvenimą ir kūrybą. 

Siūlomos kūrybinių darbų rūšys / žanrai: esė, poezija, novelė, apsakymas, tapyba, grafika, fotografija, videofilmas, teatrinės improvizacijos (nufilmuota medžiaga) ir kiti. 

Konkursinius darbus siųsti iki 2017 m. vasario 20 d. adresu: 

Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedrai P. Višinskio g. 38, LT-76352, Šiauliai arba elektroniniu paštu lklkk.dokumentai@su.lt

Darbus vertins Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto literatūros ir meno tyrinėtojai. 

Geriausi darbai bus įvertinti maloniais prizais. Baigiamasis renginys vyks kovo 8 d., Šatrijos Raganos gimimo dieną.

Detaliau informacija:

http://www.su.lt/images/Stojantiesiems/mokiniams/Literatrinis_konkursas_atrijos_Raganai_140.pdf

Iš Šatrijos Raganos novelės „Ašaros“ (1901)

ŠU absolventai grįžta: susitikimas su poete

ŠU absolventai sugrįžta į „Tekstų skaitymus“: lituanistė poetė Dalia Tamošauskaitė

Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete lapkričio 15 d. vykę tradiciniai „Tekstų skaitymai“ išsiskyrė nauja, kiek neįprasta tema – „Absolventai sugrįžta“. Renginio moderatorės prof. dr. Dž. Maskuliūnienės tikslas – supažindinti filologijos ir kitų specialybių studentus su kūrybingiausiais universiteto absolventais bei parodyti, kokie vertingi mūsų kraštui gali būti baigusieji humanitarinius mokslus. Tad ir vakaro viešnia – universiteto absolventė, poetė, 2013 m. „Versus aureus“ leidyklos išleisto eilėraščių rinkinio „Vabalai“ autorė Dalia Tamošauskaitė. Kukli, subtili asmenybė, rašyti, kaip pati teigia, pradėjusi vos išmokusi rašto, o į kūrybą pasinėrusi tą pat akimirką, kai tik ėmusi kalbėti. Vaikystėje D. Tamošauskaitė svajojo tapti režisiere ir visą savo gyvenimą praleisti teatre, tačiau baigusi vidurinę mokyklą pasuko visiškai kitu, vidinio, dvasinio tobulėjimo link vedančiu keliu – įstojo į Šv. Antano religijos mokslų institutą Kretingoje. Jį baigusi įsidarbino Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje: iš pradžių korektore, o po studijų Šiaulių universitete, kur įgijo lietuvių filologijos bakalauro bei literatūrologijos magistro diplomus, tapo ir jo redaktore. Be žurnalistinio darbo D. Tamošauskaitė dar yra plačiai įsitraukusi ir į etninę veiklą: dalyvauja Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos vykdomame projekte žemaičių kalbai mokyti kaip nuotolinių pamokų mokytoja; nemažai laiko praleidžia su įvairiomis etninėmis programomis, keliaudama po Lietuvą ir skleisdama žemaičių kultūrą.

            Šiandien nei vienai religijai savęs nepriskirianti D. Tamošauskaitė prisipažįsta, jog tikrasis jos tikėjimas, o sykiu ir viso gyvenimo prasmė – besąlyginė meilė literatūros menui. „Esu absoliučiai literatūros žmogus, gyvenu literatūroje, su literatūra, dėl literatūros“, – atvirai deklaruoja poetė. Eidama į pirmą klasę ji jau turėjusi du storus sąsiuvinius eilėraščių ir primityviu būdu tėčio surištą pirmąją eilėraščių knygelę, o nuo šeštos klasės būsimos rašytojos kūryba pradėta spausdinti ir periodikoje. Anksti atsidėjusi kūrybiniam rašymui, D. Tamošauskaitė yra išbandžiusi visus įmanomus literatūros žanrus, netgi mėginusi savo poetinį polėkį išskleisti hegzametru.

            Šiandien filologei visų mieliausia kurti gimtąja žemaičių kalba: iki šiol ja teberašanti ne tik eiles, bet ir noveles, pasakas, publicistinius ir net mokslinius straipsnius, tuo norėdama įrodyti pasauliui, jog žemaičių kalba, kaip ir bendrinė lietuvių, tinkama absoliučiai viskam. Universiteto absolventė net triskart yra tapusi Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje kas dveji metai rengiamo žemaitiškos kūrybos konkurso laureate. Du kartus – respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso, kuriame varžosi visų patarmių atstovai, nugalėtoja. Pasak universiteto dialektologijos dėstytojo docento  J. Pabrėžos, visa tai tik įrodo, jog D. Tamošauskaitė šiandien yra geriausiai žemaitiškai rašanti poetė. Šitai patvirtina ir autorės ekspresyviai „Tekstų skaitymų“ klausytojams padeklamuotas „Žemaitėšks ruomansos“, virtęs netgi Kauno bardų atliekama daina. Įtikėti unikaliu žemaitiško žodžio grožiu, jo gyvastingumu susirinkusieji galėjo ir besiklausydami poetės subtiliai skaitomų laiškų rašytojui V. Mykolaičiui-Putinui, beje, tarmiškos kūrybos konkurse pripažintų vienais geriausių.

            Renginio metu D. Tamošauskaitė pristatė ir pirmąją savo eilėraščių knygą „Vabalai“, išleistą jau minėtos leidyklos, iš serijos „Debiutai“. Tai minimalistinės poezijos rinktinė, kurioje, prisidengus vabalo kauke, tyrinėjamas lyrinio subjekto bei pasaulio santykis, aforistiškai gilinamasi į būties esmę: „Gyvenimas / Be prasmės – / Vienintelė ir / Nepakartojama / Vertybė.“ (p. 95) Eilėraščiai išsiskiria žodžių ekonomija – kiekvienas jų rūpestingai apvalytas nuo būdvardinių apnašų, visą dėmesį sutelkiant į daiktavardžių bei veiksmažodžių formomis kuriamą pasaulį ir to pasaulio atspindžius dvasioje: „Sako, / Žemės / Grumstas / Neturi / Sielos. Tai / Kodėl jis / Subyra, / Vos tik / Paleidžiu / Iš / Rankų?!.“ (p. 107) Atidos žodžiui, kaip pati autorė atvirauja, išmokusi Šiaulių universitete. Čia bestudijuodama ji suvokusi, jog, prieš užrašant žodį, pirmiausia jį reikia apvalyti, nušveisti iki sakralaus pirmykščio Švytėjimo.

            Japonijoje neretai sakoma, jog patys gražiausi eilėraščiai užrašomi smėlyje per lietų. Lygiai taip pat impulsyviai gimsta ir šios kūrėjos eilės: gatvėje, užsižiūrėjus į gelstančių medžių šviesą, važiuojant automobiliu ar tiesiog beeinant į darbą. Ir jei tą momentą plūstelėjusio minčių srauto poetė neužrašo, jis akimirksniu išsisklaido, sugrįždamas į pirmapradę Tylą, iš kurios netikėtai ir buvo išsiveržęs. Savo tekstų autorė niekada neredaguoja, kiekvienas jų išsaugo tokią formą, kokią įgavo gimties akimirką: „Niekada / Negrįžtu / Prie / Savo / Eilėraščių: / Neišnešioti / Naujagimiai / Priauga / Svorio, / Mintys – / Niekada.“ (p. 108)

            Pirmosios knygos bei jos skyrių pavadinimai („Blakės ir blusos“, „Kinivarpos“, „Laumžirgiai“, „Tarakonai“, „Auksaakės“...) pasirinkti neatsitiktinai. Ne vien kūryboje, bet ir kasdieniame gyvenime pamėgusi į viską žvelgti amžinybės mastu (sub specie aeternitatis), tokiu būdu kūrėja akcentuoja žmogaus būties trapumą – amžinybės kontekste jis tėra toks pat menkas, kaip ir laukų vabalėlis.

            Poetės eilių taip pat spausdinta ir universiteto leidžiamame grožinei kūrybai bei vertimams skirtame „Mūzyne“ (2006 m.).

            Šis akimirksniu prabėgęs susitikimas su Dalia Tamošauskaite paliko nuoširdaus, nepaprastai laiko vertę bei mažus, daugelio net nepastebimus dalykus branginančio žmogaus įspūdį. „Nepraktiška“ siela save vadinanti poetė teigia, jog patys vertingiausi darbai padaromi niekam apie tai nežinant ir neprašant už juos atlygio. Vienas iš tokių tą vakarą absolventės „nudirbtų“ darbų – „Tekstų skaitymų“ klausytojams parodyta kryptis, kurios link turėtų eiti kurti trokštantis žmogus.

           

                                                          Vilma Ščerbinskaitė, Literatūrologijos  II kurso magistrantė

ROBERTOS STONKUTĖS KŪRYBOS POPIETĖ

Robertos skaitymai

Šių metų balandžio pirmąją Šiaulių universiteto dailės galerijoje įvyko niekam nereikšmingas įvykis, visai nepatrauklus nei visuomenei apskritai, nei bet kuriam jos subjektui, visai neįsimintinas, nevertas net menkiausios informacinės žinutės, neiškalbingas, nekūrybingas... Šį sąrašą būtų galima tęsti, jei tai būtų tiesa. O iš tiesų – įvykis buvo, reiškinys pasireiškė, o reiškinio vardas Roberta Stonkutė kaip kūrėja, subrendus reikalui plačiau nei iki šiol paviešinti jau trečius metus rašomą poeziją bei prozą. Beje, tai tik vienas iš daugelio Robertos veidų, nes, kaip buvo paliudyta balandžio 1-osios literatūriniame teisme, Šiaulių universitete Robertos yra be galo daug, kur tik pasisuksi. Įvykę skaitymai buvo pavadinti savotiška ataskaita, gavus ŠU savanoriškiausio studento nominaciją. Tai būtų tiesa, jei Mūzyno kūrybinių vakarų tradiciją atnaujinęs susitikimas nebūtų sumanytas ar suplanuotas anksčiau nei suteikta nominacija – gal jau nuo pirmo kurso, o gal ir dar anksčiau. Ilgai, atrodo, brendo ir vienas iš daugelio Robertos „performansų“ – bliūdo, į jį nuo džinsų tekančio vandens ir botų scenografija, ir viskas ne šiaip sau: ne tik dėl miško, nereikalingos skalbimo mašinos, bet ir dėl drėgmės, kuri, pasak autorės, tokia svarbi jos tekstuose. Be drėgmės šių skaitymų raktažodžiai galėtų būti kuo įvairiausi. Eilėraščiu tapusi asmeninė atmintis, kūrybiškai perrašyta biografija, patraukli socialinė poezija, jautrus intymumas ir asmeniškumas, giliai patirtinio vieversio grafika, verbališkai ir neverbališkai išraiškingas tekstų skaitymas su reikšmingais žvilgsniais į kairę ir į dešinę, ne mažiau nei tekstai įdomūs jų komentarai, linksmybės anapus viso šiandienos slėgio, gyvenimiškas spektaklis su nenuspėjamais jo vaidmenimis, keisti naudininkai, nustojant pasauliui... Kas dar? Aišku, poetės pašlovinimas, pašlovinimas, pašlovinimas, sveikinimo kalbos išpažįstant meilę vienam arba kitam skaitytam eilėraščiui, Robertai, tapusiai autoritetu ir vis dar išlikusiai „sunkiu vaiku“. Grįžtant į aplinką, į erdvę šalia autoriaus ar jo adresato, kuri tokia svarbi kūrėjai Robertai, atsitiktinio neatsitiktinumo principu skaitymams pasirinktas Vaivos Kovieraitės grafikos užnugaris (paroda galerijoje). Pabandžiusi šiuos vaizduose surasti savojo „aš“ vaiką, Roberta, kaip visada, buvo griežta – jos „aš“ ir yra jos ir dar nesukurtas. Šis ieškojimų įkarštis Robertos, tikėkimės, neapleis, gyvenimui tampant patrauklia poezija, grafika ar dar kuo kitu.

                        (Santūriai, vos apčiuopiamu pavidalu dalyvavusio) Mūzyno inf.

                        Antano Šerono nuotr.

                        Toliau – trys klausytojų ypač pamėgti Robertos eilėraščiai.

Vieversys

miškai tie neperžengiami – –

įėjau ir smuikų tamsumoj

neberandu tavęs – – –

o, kad pasakytum...

kad dar spėčiau

sužinot – –

bet dabar jau

vieversys tesi – –

tam balse pranyko

mano pasakų tikrovė,

dalis manęs po žemėmis

palindo – –

tylos žodžiai     

užauginti tavy

išskrido –

vieversiu

grįžti – –

nespėjau...

Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;

ten – vakaruos – kur prasiskyrę

debesys saulės šviesą skandina –

juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:

taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog

šviesaistrės spindulių blukinami

debesys traukės atgalios. –

Ar ir tau taip bus?

Naujienų apžvalga

ir vakaras diena užkandžiavo

ir krantas mušės į jūros bangas

ir tyla ūžė vakarų vėjams

ir langai akmenis daužė

ir seniai lazdoti smėlyje žaidė

ir meilė šoko ant širdgėlos tako

ir citrinmedis matavos saldumą

ir penkiamečiai mokė Kristų

ir mylimieji nemylėjo

ir pilnatis mirė horizonte

ir akys tekėjo palikdamos ašaras

ir karui baigės degalai

ir karštis šaltyje nutirpo

ir į dangų leidos vandens plunksnos

– – kai tu manim patikėjai – –

MŪZYNAS, literatūros klasika ir rašymo ypatumai

Kovo 3 d. paminėti Tarptautinės rašytojų dienos į tradicinius Šiaulių universiteto literatų sambūrio MŪZYNAS skaitymus susibūrė plati auditorija – nuo pradedančių rašyti studentų iki   grafomanų (kaip jais kartais prisistato tikrieji rašytojai) ir jų gerbėjų.

Vakarą pradėjo Roberta Stonkutė ir Dovilė Arlikevičiūtė,  viena – perskaitydama Tomo Arūno Rudoko tekstą apie rašytoją, kita – dainuodama ir grodama gitara.

Pirmasis šių metų mūzyniečių susibūrimas buvo proginis – autoriai buvo kviečiami rašyti tekstus, kuriuose veiktų literatūros klasikai, jų veikėjai, ar atsirastų kitoks santykis su literatūros klasika.

Įdomu, kur autorius nuvedė vaizduotė: Roberta Stonkutė su linksmu pasipiktinimu perskaitė laišką, dedikuotą Antano Škėmos romano Balta drobulė veikėjui Garšvai ir suimitavo eilėraštį à la Pessoa, rašytojas Darius Tauginas specialiai šiam vakarui iš ispanų kalbos „išvertė“ penktą žymiojo Don Kichoto nuotykių dalį (joje Don Kichotas naudojasi telefonu, Lietuvoje gelbsti skenduolius, mirusius ir šiaip nelaimėlius).

Vakare netrūko ir norinčių paskaityti savo šiuo metu rašomos kūrybos: Karolis Pikelis neišsižadėjo magiškojo realizmo ir perskaitė vieną savo novelę, Dovilė Arlikevičiūtė susirinkusiems dovanojo trumpą, persmelktą lyrizmo, eilėraštį.

Visai netikėtai prie MŪZYNIEČIŲ gretų prisidėjo ir rašytoja, knygų „Gaisras“, „Dioniso barzda“, „Katė, kurios reikėjo“ autorė, leidyklos „Jovaro tiltai“ ir tinklaraščio grafomanija.com įkūrėja Sandra Bernotaitė. Rašytoja įdomiai papasakojo apie savo kūrybinį kelią, negailėjo patarimų jauniesiems, inicijavo trumpą diskusiją apie vyrų ir moterų kūrybą, perskaitė keletą savo eilėraščių ir ištrauką apie rašytojų kūrybos ypatumus iš naujosios savo knygos „Laisvojo rašymo elementai“, kurioje veikia, savo mintimis dalinasi ir ne vienas pasaulinės literatūros klasikas.

Šie MŪZYNO skaitymai išsiskyrė susikaupimu, paliekant atvirą (rašytojų dažnai išgirstamą) klausimą: „O tai kam rašyti – negali tiesiog gyventi?“

                                                            MŪZYNO inf.

KOVO 3 DIENOS SKAITYMAI: Austėjos Pašviestytės ir Irmos Jurgaitytės nuotraukos

Kovo 3 dienos SKAITYMAI: ROBERTA STONKUTĖ

Pessoa [apimtas ūmaus susierzinimo]

auginu poeto vaiką

sielos viduje prisiplojusį prie

plaučių

dievo sutvertų

o gal tai...

[dievas tėvas yra mano

tėvo sūnus

nekenčiu hipotezių

kvailų]

... interpretacijų

interpretacijos:

apie dievą

grožį ir

niekingus viešpaties

sliekus

trukdančius sukaupti

išblaškytas mintis

[bet jei nebūtų jų

apie ką rašyt

kuo skųstis

nusimovus kojines

reikėtų]

nekenčiu sliekų viešpaties

grožio dievo interpretacijų

savo tėvo dievo ir

poeto vaiko

siurbiančio mano orą

traukiančio myriop

link milošo dangaus –

argi jis ne čia?

argi tai ne tas kvapas

užuodžiamas

nusimovus kojines?

Rašymo ypatumai

mano dailė

mano muzika

mano šokis

rašymas

tušinukas

ritmiškai

juda

melas

kurdamas

tiesą

vakarus paverčia

pusryčiais

rytus

vakariene

aš parašysiu

ir būgnysi tu

ir šoksi

popieriaus lape

ar liksi

vienišas

laike

paryčių

Kovo 3 dienos SKAITYMAI: DARIUS TAUGINAS

Etapinis rašytojas. Pirmas etapas – detektyvinis. Išleido du romanus: „Sunku mylėti moteris“ ir „Alkanos sielos“. Etapas tęsėsi iki 2010 metų. Antras etapas – eksperimentinis. Satyra, ironija, post-postmodernistinis savęs ir aplinkos įvertinimas. Šiemet turėtų pasirodyti naujas romanas. Deda visokias rašliavas ir fotografinius bandymus į savo internetinę dariustauginas.lt svetainę. Tarp šių rašytojo etapų nevengia kitos su rašymu susijusios veiklos – bendradarbiavo keliuose žurnaluose, rašo dialogus televizinių filmų scenarijams. 

DON KICHOTAS

5 dalis (ištrauka)

(Iš ispanų kalbos vertė Darius Tauginas)

Pasirausė Don Kichotas nosyje, rado įspūdingo dydžio grynuolių. Vis dėlto nuotaikos šie atradimai nepraskaidrino. Piktai pažiūrėjo senolis į Sančą Pansą.

– Baik tu visą dieną tą telefoną minkyti! O tai imsiu ir laidą nutrauksiu.

– Trauk, – neišsigando riebuilis tarnas.

Traukė traukė, bet taip ir nenutraukė. Wi-fi.

– Nebėra gyvenimo didvyriams, – atsiduso don Kichotas ir pradėjo vardyti bėdas, – Vėjo malūnai seniai nugriauti. Atominių elektrinių su rektoriais taip lengvai nepaimsi. Bandėm, iki šiol radiacija 300 kartų viršija leistiną. Dulsinėja pasičiupo Alzhaimerį, nesusikalbėsi. Ištikimasis žirgas Rosinantas visai apkurto, nesusikalbėsi. Su tavimi irgi nebesusišneku. Daugiau nieko neveiki, tik tą savo velnio aparatą garbini.

Nebeapsikentęs Sanča Pansa pakėlė akis nuo išmaniosios priemonės ekrano.

– Kaip jūs man įkyrėjot su savo nuolatiniu bambėjimu. Mesiu tarnystę, važiuosiu į Skandinaviją stogų dengti.

– Tuoj aš tavo velnio aparatą į sieną trinktelsiu! – ne juokais įsiuto senolis.

Panča buvo pakankamai gudrus, kad suprastų – antrą kartą jis taip lengvai neišsisuks. Greitai pakišo savo išmanųjį draugą po plačia šikna.

– Radau šį bei tą įdomaus riteriams, galgi jus sudomins, pone.

– Kas mane gali besudominti? – karčiai nuleido rankas buvęs kovotojas prieš prievartą ir neteisybes.

– Esat girdėję apie tokią Lietuvą?

– Ne. Kas tai, koks miestelis čia, La Mančoje? Kastilijoje?

– Ot ir ne. Rytų Europoje. Skaitydamas susidariau įspūdį, kad tai ypatingai dievo apleista šalis. Puikiausiai tiktų jūsų riteriškai misijai.

Senojo riterio instinktai bematant pabudo iš miego. Don Kichotas neramiai suspurdėjo supamoje kėdėje.

– Ir kas ten taip blogai?

– Sakyčiau, beveik viskas. Didžiausias avarijų skaičius Europos Sąjungoje. Taip pat savižudybių. Skęsta vietiniai čiabuviai taip pat gausiausiai Europoje. Girtuokliauja kone labiausiai visam pasauly. Demografinė padėtis irgi klaiki. Bėga iš šalies lyg nuo baisiausio gaisro, geresnio gyvenimo ieško. Nemėgsta užsieniečių, nes bijo, kad anie neišgrobtų žemių ir miškų. Geriau patys juos masiškai kerta. Politikai ten visai suįžūlėję – tik sau naudos vaikosi. Pensininkai kone iš bado miršta. Bedarbystė siautėja. Geopolitinė padėtis irgi nepavydėtina. Tiktai moterys ten labai gražios. Nacionalinis turtas!

– Štai ten mums ir vieta! – sušuko don Kichotas ir, sukunkuliavus karštam kraujui, lyg neapsiplunksnavęs jaunuolis pašoko ant kojų. – Sanča, kuo greičiau mesk tą velnio aparatą! Važiuojam į Lietuvą!

– Aha, mesk. Be žemėlapių ir GPSo mes niekaip tos Lietuvos nerasim.

– Mat jį šunys, pasilik. Pakuojamės!

Vargais negalais įsispraudė riteris į savo šarvus. Pasimuistė pasimuistė, nepatogu, nesilanksto, seniai surūdiję. Atidavė į muziejų. Užsivilko purvinus džinsus, tokius terado. Tiktai užsispyrėlis Sanča griežtai atsisakė ant asilo lipti. Kadangi riterio kodeksas neleido mokėti už jokias su kelione susijusias paslaugas, žygis į Lietuvą užsitęsė. Po dviejų mėnesių klajonių ir visokiausių nesusipratimų tolimoji Rytų šalis pasitiko atkakliuosius klajūnus niūria žiema. Tik sniego nebuvo.

– Ot, blinda! – aiktelėjo riteris.

- Kas čia per bybis? – išsiplūdo storžievis Pansa.

Paskutiniais duomenimis, Don Kichotui ir jo tarnui Lietuvoje puikiai sekasi. Riteris išgelbėjo iš šulinių aštuonis vaikus. Privertė seimo narį Gražulį išsižadėti homofobijos. Ištraukė iš vandens telkinių ir atgaivino vienuolika skenduolių. Įsteigė šešis anoniminių alkoholikų klubus. Taikėsi į kariuomenės vado kėdę, bet priešiškų politinių jėgų pinklės įkarštį pristabdė. Medkirčiams vietoj benzopjūklų į rankas įbruko po maldaknygę. Tegu atgailauja. Susipažino su aštuoniomis nepaprasto dailumo širdies damomis, su trimis susituokė. Ženkliai pagerino demografinę šalies padėtį.

Daugiau iš idealisto reikalauti ir nederėtų. 

Svečiuose – Milda Zurbaitė, „Romuvos“ gimnazijos 3c klasė

Milda Zurbaitė

Keli žodžiai apie mane:

Rašau todėl, nes noriu įprasminti, įamžinti akimirkas. Per žmogaus gyvenimą nutinka daug įvairiausiu įvykių, kiekvienam iš mūsų kartas nuo karto kyla įdomių, kartais net genialių, minčių, tačiau, bėgant metams, visa tai pasimiršta, pralekia. Vienintelis būdas, kuriuo galima išsaugoti tas mintis, idėjas ir, galų gale, net akimirkas, mano nuomone, yra rašymas. 

Plonas ledas
Novelė

Grėtė šiandien labai susikaupusi: bando aprišti batus įmantriausiais mazgais. Labai sunku, kai seni batraiščių siūlai pradėję irti, o nuo šalčio drebančios rankos nesugeba sujungti virvės galo su galu. „Šnipštas“, – pamano Grėtė ir išardo šią mazgų raizgalynę. Pradeda iš naujo. Atsineša išluptą tarkos sienelę, prispaudžia ją prie bato pado ir vėl bando viską sutvirtinti mazgais. Susikaupia. Šio jos veido išraiškos rimtumo galėtų pavydėti net aukščiausius postus užimantys valdininkai – net jie nesugeba žvelgti tokiu rimtu žvilgsniu į didžiausias problemas, kokiu geba Grėtė. Pastaruoju metu mergaitės veidas vis dažniau ir dažniau įgyja šią išraišką.

Regis, pavyko. Tarka pritvirtinta prie bato pado. „Svarbu, kad bent truputį laikytų“, – pagalvoja mergaitė ir pradeda stotis. Žengia pirmuosius žingsnius Mūšos link. „Keista vaikščioti su kažkokiais metalo gabalais, pritvirtintais prie kojų“, – pamano. Tačiau nė akimirkai nesiliauja didžiuotis savimi, juk ji – Grėtė Leonavičiūtė, pati pirmoji aštuonmetė mergaitė visame Pasaulyje, išradusi naujosios rūšies pačiūžas.

Grakščiu judesiu stato dešinę koją ant ledo. Išlaiko pusiausvyrą. Pamažu stato kairę. Dabar jau visas Grėtės kūnas laikosi ant plonyčio ledo sluoksnio. Aplinkui nieko nėra. Tuščia. Tik mergaitė ir ledas. Tyla. Aštuonmetė bando įsiklausyti į ją, tikisi, kad kas nors bent menkiausiu garseliu sujauks šią ore kybančią rimtį. Nieko neišgirsta. Taip tylu, kad net, rodos, ima spengti ausyse. „Kurtinanti tyla“, – panosėj sumurma mergaitė. Tą akimirką Grėtė supranta: tyla baugina.

Pirmieji bandymai čiuožti: pirmyn, apsisukimas, atgal, apsisukimas ir vėl pirmyn, ir vėl atgal. Sukimasis ratu ima svaiginti. Grėtę pradeda pykinti. Daugiau ratu ji nebesisuks. Na, bent jau ne šiandien. Ieškodama naujų čiuožinėjimo krypčių ir galimų posūkių maža būtybė pasijunta tarsi ledo karalienė savo pačios pastatytoje pilyje. Nudremžta melsva aštuonmetės striukė tampa prašmatnia, ledo kristalais padengta suknele. Pilis, kurioje čiuožinėja karalienė, lygiai taip pat, kaip ir tie pasakiški rūmai, vaizduojami amerikietiškuose filmukuose, padengta ledu. Čia nėra nei tarnų, nei riterių ar karalių, princų ar princesių, žemesnio ar aukštesnio rango asmenų. Tik ji viena, karalienė, jos prašmatni suknelė ir veidrodinis atspindys ledo luituose, iš kurių sukonstruotos ledo pilies sienos. Už Grėtės karalystės ribų daugiau nieko nėra. Už šių sienų – tuštuma. Kitoks pasaulis šioje fantazijoje neegzistuoja. Bet kas bus, jei ledas neatlaikys, ir mergaitė įlūš? Visa jos pilis sugrius? Ne, mažajai būtybei tai visiškai nerūpi. Grėtė nesupranta, kodėl turėtų nerimauti. Dabar ji – karalienė. Ledo sluoksnio storis yra paskutinis dalykas, kuriuo stebuklingos pilies valdovė turėtų rūpintis.

Mergaitė ima svarstyti, ką naujo galėtų išmėginti šioje ledo karalystėje. Bando prisiminti dailiojo čiuožimo čiuožėjų kadaise per televizorių matytus judesius. Tiesa, dabar Grėtė jau nebeturi televizoriaus. Tėvelis pardavė. Sakė, kad tai tik nieko vertas griozdas, veltui naudojantis elektrą, o pinigų reikia labiau. Nors... aštuonmetei patikdavo jį žiūrėti. Grėtė kartais pasiilgsta tų laikų, kai tėvelis dar nepardavinėjo daiktų, o mamytė buvo čia – Lietuvoje. Mažoji karalienė kartais svarsto, ar mama ją dar prisimena. Na, per Kalėdas atsiunčia atviruką ir keturis šimtus svarų. Tai turbūt prisimena. Tik kodėl niekada neskambina? Gal todėl, kad ten, Anglijoje, ryšys kitoks? Gal ten jie naudoja ne telefonus, o kokius kitokius aparatus? Gal Anglijoje draudžiama skambinti į Lietuvą? Nes jeigu mama galėtų, Grėtė žino – tikrai paskambintų. Mažoji ledo karalienė niekada nenustojo tikėti tuo, kad mama grįš, tačiau tėvas sako priešingai: neverta tikėtis ar laukti, mat motina susirado kažkokį turtingą anglą ir jai neberūpi nei jos dukra, nei vyras, tik Anglija ir, kaip tėtis sako, „ryži bagoti anglai“.

Grėtė atsistoja ant vienos kojos, ištiesia rankas į šonus, iškelia dešinę koją už nugaros ir daro kažkur matytą figūrą, kurios pavadinimas, berods, yra „kregždutė“. O gal ne toks? Na, nesvarbu. Padariusi šią figūrą nusilenkia įsivaizduojamai publikai. Mergaitė persigalvoja: dabar ji nebenori būti karaliene, uždaryta ledinėje pilyje. Nuo šiol ji – šokėja. Upės ledas – parketas. Batai su pritvirtintomis tarkomis prie padų – puantai. Vėjo į šonus plaikstomi medžiai – tai publika, kuriai Grėtė šoka. Kažkur, tarp visų šioje publikoje esančių žmonių, sėdi ir jos mamytė. O sėdi būtent todėl, kad pamatytų dukters pasirodymą. Taip, taip, motina sukorė šitiek kilometrų tam, kad pamatytų šokančią dukrą, ir jai nesutrukdė jokie ten „ryži anglai“. Temsta dangus, ir aplinkui įsižiebiančios daugiabučių namų langų šviesos atrodo tarsi prožektoriai, apšviečiantys sceną. Balandis, tupintis ant kranto, – tai pranešėjas, pristatantis publikai jaunąją šokėją. Vėjo gūsio keliami garsai dabar atstos muziką, pagal kurią Grėtė atliks savo pasirodymą.

1... 2... – į kairę, 3... 4... – į dešinę, 1... 2... – apsisuka, 3... 4... – kregždutė... Mergaitė juda išvien su vėjo grojama muzika. Ji visiškai nebejaučia šalčio: žandai įrausta, rankos ir kojos nustoja drebėti. Plonytė striukė tampa itin šilta, per pradriskusius džinsus pereinantis vėjas pagaliau tampa nejuntamas, o gerklės skausmas ir kosulys... Grėtė pamiršo apie juos. Šokis išgydė visas ligas ir „sutvarkė“ visas problemas.

Iš dangaus palengva pradeda kristi snaigės. Šiandien jos atstoja scenos dekoracijas. Mergaitė nustoja šokti ir iškelia galvą viršun. Gražu. Grėtė kažkur kažkada girdėjo, kad nėra dvejų vienodų snaigių. „Negali būti! Jos visos vienodos. Vienodai mažos, vienodai baltos, vienodai apvalios“, – pamano ji ir ištiesia ranką į priekį, palaukia, kol nukrenta snaigė. Bando apžiūrinėti ją, tačiau baltas sniego taškelis pradeda tirpti. Grėtė susierzina, bet nepasiduoda – vėl tiesia ranką. Bando apžiūrėti snaigę, snaigė vėl ištirpsta. „Kodėl tu, baltas ledo gumule, negali netirpti!?“ – neapsikentusi surėkia balsu. Balsas atsimuša į ledą ir nueina kažkur tolyn. Tyla išsklaidyta.

Pasibaisėjusi snaigėmis ir jų laikinumu mergaitė nusuka galvą nuo krentančio sniego ir vėl ima čiuožti. Dabar Grėtei nebepavyksta įsijausti į jokį vaidmenį. Šokėjos norą svajoti užvaldė neapykanta snaigėms, toms mažoms idiotėms, nesugebančioms išbūti kelias sekundes ant delno. Krante ima ryškėti tamsi, svirduliuojanti figūra. Kontūrai ir eisena Grėtei labai gerai pažįstami. Supratusi, kas tai per asmuo, mergaitė greitai nusuka veidą ir įsijaučia į čiuožimą. Čiuožti, čiuožti, čiuožti. Nematyti. Nematyti. Čiuožti. Svarbu nematyti. „Grėėtyt, ateik čionais“, – ima šaukti tamsioji figūra. – „Neisiu!“ – „Grėėtyt, nepradėk cirkų, ateini čionais, staigiai“, – tamsioji figūra nepaliauja kviesti mergaitės. – „Neisiu pas tave. Tu vėl girtas!“ – plonu balseliu kiek įmanoma garsiau ir grėsmingiau surinka mergaitė. – „Ką? Ką tu šneki? Aš girtas? Nekrėsk šposų, – svirduliuodamas šaukia Grėtės tėvas, – tu girto nemačius. Tuoj aš tau kaip parodysiu girtą!“ – nusviedžia tuščią degtinės butelį žemėn ir sunkiais žingsniais artinasi ledo link. – „Neik. Neik. Nesiartink. Neik!“ – Grėtė ima garsiai raudoti. Suklumpa. Dabar jos keliai remiasi į šaltą ledą. „Labai mandra pana palikus. Visa į močią. Tuoj aš tau parodysiu girtą. Seniai nelupau, nesvietiškai išpindėjai tu čia man. Kokias čia tarkas prisiklijavai? A leido kas?“ – tėvas užkliūva už numesto degtinės butelio ir išsitėškia. Tuo metu Grėtė visa susigūžusi nenustoja šluostytis ašarų, ima garsiai verkti. Ji nenori, kad ją vėl muštų. Labai nemėgsta, kai tėvas išsitraukia diržą su metalinėmis sagtimis ir pradeda lupti. Mažoji šokėja sutiktų kentėti bet ką, net ir nuolatos klausytis tos kurtinančios tylos, matyti delnuose tirpstančias snaiges, nebegauti kalėdinių atvirukų iš mamos, jeigu tai padėtų negrįžti atgal pas tėvą, tėvą, kuris pardavinėja daiktus, kuris ištisai rūko ir nuolat geria bjaurų skaidrų skystį.

Tėvas ima šliaužti keturiomis. Buvo laikai, kai jis matydavo taip ropojančią Grėtę. Dabar viskas apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, dukra mato savo tėvą šliaužiantį, grįžtantį į kūdikystę.

 Tėvas artinasi prie dukters. Užropoja ant ledo. Ledas sutraška. Tėvas, kaip laukinis žvėris, artinasi, sėlina prie savo dukters tam, kad ją priluptų. Grėtė nenustoja verkti. Dabar ji viską padarytų, kad tik galėtų giliai prasmegti į tą ledą, į kurį laiko įrėmusi savo rankas ir kojas. Vis dėlto labiau už viską Pasaulyje... mažoji šokėja norėtų tapti ledo karaliene. Į savo pilį ji neįsileistų nieko. Visiškai nieko. Ir niekada, niekada neatidarytų ledinių durų tėčiui.

Ledas traška. Traška. Traška. Įlūžta.