Milda Zurbaitė
Keli žodžiai apie mane:
Rašau todėl, nes noriu įprasminti, įamžinti akimirkas. Per žmogaus
gyvenimą nutinka daug įvairiausiu įvykių, kiekvienam iš mūsų kartas nuo karto
kyla įdomių, kartais net genialių, minčių, tačiau, bėgant metams, visa tai
pasimiršta, pralekia. Vienintelis būdas, kuriuo galima išsaugoti tas mintis,
idėjas ir, galų gale, net akimirkas, mano nuomone, yra rašymas.
Plonas ledas
Novelė
Novelė
Grėtė šiandien labai susikaupusi: bando
aprišti batus įmantriausiais mazgais. Labai sunku, kai seni batraiščių siūlai
pradėję irti, o nuo šalčio drebančios rankos nesugeba sujungti virvės galo su
galu. „Šnipštas“, – pamano Grėtė ir išardo šią mazgų raizgalynę. Pradeda iš
naujo. Atsineša išluptą tarkos sienelę,
prispaudžia ją prie bato pado ir vėl bando viską sutvirtinti mazgais.
Susikaupia. Šio jos veido išraiškos rimtumo galėtų pavydėti net aukščiausius
postus užimantys valdininkai – net jie nesugeba žvelgti tokiu rimtu
žvilgsniu į didžiausias problemas, kokiu geba Grėtė. Pastaruoju metu mergaitės
veidas vis dažniau ir dažniau įgyja šią išraišką.
Regis, pavyko. Tarka pritvirtinta prie bato pado. „Svarbu, kad bent truputį
laikytų“, – pagalvoja mergaitė ir pradeda stotis. Žengia pirmuosius
žingsnius Mūšos link. „Keista vaikščioti su kažkokiais metalo gabalais,
pritvirtintais prie kojų“, – pamano. Tačiau nė akimirkai nesiliauja
didžiuotis savimi, juk ji – Grėtė Leonavičiūtė, pati pirmoji aštuonmetė
mergaitė visame Pasaulyje, išradusi naujosios rūšies pačiūžas.
Grakščiu judesiu stato dešinę koją ant ledo.
Išlaiko pusiausvyrą. Pamažu stato kairę. Dabar jau visas Grėtės kūnas laikosi
ant plonyčio ledo sluoksnio. Aplinkui nieko nėra. Tuščia. Tik mergaitė ir
ledas. Tyla. Aštuonmetė bando įsiklausyti į ją, tikisi, kad kas nors bent
menkiausiu garseliu sujauks šią ore kybančią rimtį. Nieko neišgirsta. Taip
tylu, kad net, rodos, ima spengti ausyse. „Kurtinanti tyla“, – panosėj sumurma
mergaitė. Tą akimirką Grėtė supranta: tyla baugina.
Pirmieji bandymai čiuožti: pirmyn,
apsisukimas, atgal, apsisukimas ir vėl pirmyn, ir vėl atgal. Sukimasis ratu ima
svaiginti. Grėtę pradeda pykinti. Daugiau ratu ji nebesisuks. Na, bent jau ne
šiandien. Ieškodama naujų čiuožinėjimo krypčių ir galimų posūkių maža būtybė
pasijunta tarsi ledo karalienė savo pačios pastatytoje pilyje. Nudremžta melsva aštuonmetės striukė tampa
prašmatnia, ledo kristalais padengta suknele. Pilis, kurioje čiuožinėja
karalienė, lygiai taip pat, kaip ir tie pasakiški rūmai, vaizduojami
amerikietiškuose filmukuose, padengta ledu. Čia nėra nei tarnų, nei riterių ar
karalių, princų ar princesių, žemesnio ar aukštesnio rango asmenų. Tik ji
viena, karalienė, jos prašmatni suknelė ir veidrodinis atspindys ledo luituose,
iš kurių sukonstruotos ledo pilies sienos. Už Grėtės karalystės ribų daugiau
nieko nėra. Už šių sienų – tuštuma. Kitoks pasaulis šioje fantazijoje
neegzistuoja. Bet kas bus, jei ledas neatlaikys, ir mergaitė įlūš? Visa jos
pilis sugrius? Ne, mažajai būtybei tai visiškai nerūpi. Grėtė nesupranta, kodėl turėtų nerimauti. Dabar ji –
karalienė. Ledo sluoksnio storis yra paskutinis dalykas, kuriuo stebuklingos
pilies valdovė turėtų rūpintis.
Mergaitė ima svarstyti, ką naujo galėtų
išmėginti šioje ledo karalystėje. Bando prisiminti dailiojo čiuožimo čiuožėjų
kadaise per televizorių matytus judesius. Tiesa, dabar Grėtė jau nebeturi
televizoriaus. Tėvelis pardavė. Sakė, kad tai tik nieko vertas griozdas, veltui
naudojantis elektrą, o pinigų reikia labiau. Nors... aštuonmetei patikdavo jį
žiūrėti. Grėtė kartais pasiilgsta tų laikų, kai tėvelis dar nepardavinėjo
daiktų, o mamytė buvo čia – Lietuvoje. Mažoji karalienė kartais svarsto, ar
mama ją dar prisimena. Na, per Kalėdas atsiunčia atviruką ir keturis šimtus
svarų. Tai turbūt prisimena. Tik kodėl niekada neskambina? Gal todėl, kad ten,
Anglijoje, ryšys kitoks? Gal ten jie naudoja ne telefonus, o kokius kitokius
aparatus? Gal Anglijoje draudžiama skambinti į Lietuvą? Nes jeigu mama galėtų,
Grėtė žino – tikrai paskambintų. Mažoji ledo karalienė niekada nenustojo
tikėti tuo, kad mama grįš, tačiau tėvas sako priešingai: neverta tikėtis ar
laukti, mat motina susirado kažkokį turtingą anglą ir jai neberūpi nei jos
dukra, nei vyras, tik Anglija ir, kaip tėtis sako, „ryži bagoti anglai“.
Grėtė atsistoja ant vienos kojos, ištiesia
rankas į šonus, iškelia dešinę koją už nugaros ir daro kažkur matytą figūrą,
kurios pavadinimas, berods, yra „kregždutė“. O gal ne toks? Na, nesvarbu.
Padariusi šią figūrą nusilenkia įsivaizduojamai publikai. Mergaitė
persigalvoja: dabar ji nebenori būti karaliene, uždaryta ledinėje pilyje. Nuo
šiol ji – šokėja. Upės ledas – parketas. Batai su pritvirtintomis tarkomis prie padų – puantai. Vėjo į
šonus plaikstomi medžiai – tai publika, kuriai Grėtė šoka. Kažkur, tarp visų
šioje publikoje esančių žmonių, sėdi ir jos mamytė. O sėdi būtent todėl, kad
pamatytų dukters pasirodymą. Taip, taip, motina sukorė šitiek kilometrų tam,
kad pamatytų šokančią dukrą, ir jai nesutrukdė jokie ten „ryži anglai“. Temsta
dangus, ir aplinkui įsižiebiančios daugiabučių namų langų šviesos atrodo tarsi
prožektoriai, apšviečiantys sceną. Balandis, tupintis ant kranto, – tai
pranešėjas, pristatantis publikai jaunąją šokėją. Vėjo gūsio keliami garsai
dabar atstos muziką, pagal kurią Grėtė atliks savo pasirodymą.
1... 2... – į kairę, 3... 4... – į dešinę, 1...
2... – apsisuka, 3... 4... – kregždutė... Mergaitė juda išvien su vėjo grojama
muzika. Ji visiškai nebejaučia šalčio: žandai įrausta, rankos ir kojos nustoja
drebėti. Plonytė striukė tampa itin šilta, per pradriskusius džinsus
pereinantis vėjas pagaliau tampa nejuntamas, o gerklės skausmas ir kosulys...
Grėtė pamiršo apie juos. Šokis išgydė visas ligas ir „sutvarkė“ visas
problemas.
Iš dangaus palengva pradeda kristi snaigės.
Šiandien jos atstoja scenos dekoracijas. Mergaitė nustoja šokti ir iškelia
galvą viršun. Gražu. Grėtė kažkur kažkada girdėjo, kad nėra dvejų vienodų
snaigių. „Negali būti! Jos visos vienodos. Vienodai mažos, vienodai baltos,
vienodai apvalios“, – pamano ji ir ištiesia ranką į priekį, palaukia, kol
nukrenta snaigė. Bando apžiūrinėti ją, tačiau baltas sniego taškelis pradeda
tirpti. Grėtė susierzina, bet nepasiduoda – vėl tiesia ranką. Bando
apžiūrėti snaigę, snaigė vėl ištirpsta. „Kodėl tu, baltas ledo gumule, negali
netirpti!?“ – neapsikentusi surėkia balsu. Balsas atsimuša į ledą ir nueina
kažkur tolyn. Tyla išsklaidyta.
Pasibaisėjusi snaigėmis ir jų laikinumu
mergaitė nusuka galvą nuo krentančio sniego ir vėl ima čiuožti. Dabar Grėtei
nebepavyksta įsijausti į jokį vaidmenį. Šokėjos norą svajoti užvaldė neapykanta
snaigėms, toms mažoms idiotėms, nesugebančioms išbūti kelias sekundes ant
delno. Krante ima ryškėti tamsi, svirduliuojanti figūra. Kontūrai ir eisena
Grėtei labai gerai pažįstami. Supratusi, kas tai per asmuo, mergaitė greitai
nusuka veidą ir įsijaučia į čiuožimą. Čiuožti, čiuožti, čiuožti. Nematyti.
Nematyti. Čiuožti. Svarbu nematyti. „Grėėtyt, ateik čionais“, – ima šaukti
tamsioji figūra. – „Neisiu!“ – „Grėėtyt, nepradėk cirkų, ateini čionais,
staigiai“, – tamsioji figūra nepaliauja kviesti mergaitės. – „Neisiu pas tave.
Tu vėl girtas!“ – plonu balseliu kiek įmanoma garsiau ir grėsmingiau
surinka mergaitė. – „Ką? Ką tu šneki? Aš girtas? Nekrėsk šposų, –
svirduliuodamas šaukia Grėtės tėvas, – tu girto nemačius. Tuoj aš tau kaip
parodysiu girtą!“ – nusviedžia tuščią degtinės butelį žemėn ir sunkiais
žingsniais artinasi ledo link. – „Neik. Neik. Nesiartink. Neik!“ – Grėtė
ima garsiai raudoti. Suklumpa. Dabar jos keliai remiasi į šaltą ledą. „Labai
mandra pana palikus. Visa į močią. Tuoj aš tau parodysiu girtą. Seniai nelupau,
nesvietiškai išpindėjai tu čia man. Kokias čia tarkas prisiklijavai? A leido kas?“ – tėvas užkliūva už
numesto degtinės butelio ir išsitėškia. Tuo metu Grėtė visa susigūžusi nenustoja
šluostytis ašarų, ima garsiai verkti. Ji nenori, kad ją vėl muštų. Labai
nemėgsta, kai tėvas išsitraukia diržą su metalinėmis sagtimis ir pradeda lupti.
Mažoji šokėja sutiktų kentėti bet ką, net ir nuolatos klausytis tos
kurtinančios tylos, matyti delnuose tirpstančias snaiges, nebegauti kalėdinių
atvirukų iš mamos, jeigu tai padėtų negrįžti atgal pas tėvą, tėvą, kuris
pardavinėja daiktus, kuris ištisai rūko ir nuolat geria bjaurų skaidrų skystį.
Tėvas ima šliaužti keturiomis. Buvo laikai,
kai jis matydavo taip ropojančią Grėtę. Dabar viskas apsisuko šimto
aštuoniasdešimties laipsnių kampu, dukra mato savo tėvą šliaužiantį, grįžtantį
į kūdikystę.
Tėvas
artinasi prie dukters. Užropoja ant ledo. Ledas sutraška. Tėvas, kaip laukinis
žvėris, artinasi, sėlina prie savo dukters tam, kad ją priluptų. Grėtė
nenustoja verkti. Dabar ji viską padarytų, kad tik galėtų giliai prasmegti į tą
ledą, į kurį laiko įrėmusi savo rankas ir kojas. Vis dėlto labiau už viską
Pasaulyje... mažoji šokėja norėtų tapti ledo karaliene. Į savo pilį ji
neįsileistų nieko. Visiškai nieko. Ir niekada, niekada neatidarytų ledinių durų
tėčiui.
Ledas traška. Traška. Traška. Įlūžta.
