Etapinis rašytojas.
Pirmas etapas – detektyvinis. Išleido du romanus: „Sunku mylėti moteris“ ir
„Alkanos sielos“. Etapas tęsėsi iki 2010 metų. Antras etapas – eksperimentinis.
Satyra, ironija, post-postmodernistinis savęs ir aplinkos įvertinimas. Šiemet
turėtų pasirodyti naujas romanas. Deda visokias rašliavas ir fotografinius
bandymus į savo internetinę dariustauginas.lt
svetainę. Tarp šių rašytojo etapų nevengia kitos su rašymu susijusios veiklos –
bendradarbiavo keliuose žurnaluose, rašo dialogus televizinių filmų
scenarijams.
DON KICHOTAS
5 dalis (ištrauka)
(Iš ispanų kalbos vertė Darius
Tauginas)
Pasirausė Don
Kichotas nosyje, rado įspūdingo dydžio grynuolių. Vis dėlto nuotaikos šie atradimai
nepraskaidrino. Piktai pažiūrėjo senolis į Sančą Pansą.
– Baik tu visą
dieną tą telefoną minkyti! O tai imsiu ir laidą nutrauksiu.
– Trauk, –
neišsigando riebuilis tarnas.
Traukė traukė,
bet taip ir nenutraukė. Wi-fi.
– Nebėra
gyvenimo didvyriams, – atsiduso don Kichotas ir pradėjo vardyti bėdas, – Vėjo
malūnai seniai nugriauti. Atominių elektrinių su rektoriais taip lengvai
nepaimsi. Bandėm, iki šiol radiacija 300 kartų viršija leistiną. Dulsinėja
pasičiupo Alzhaimerį, nesusikalbėsi. Ištikimasis žirgas Rosinantas visai
apkurto, nesusikalbėsi. Su tavimi irgi nebesusišneku. Daugiau nieko neveiki,
tik tą savo velnio aparatą garbini.
Nebeapsikentęs
Sanča Pansa pakėlė akis nuo išmaniosios priemonės ekrano.
– Kaip jūs man
įkyrėjot su savo nuolatiniu bambėjimu. Mesiu tarnystę, važiuosiu į Skandinaviją
stogų dengti.
– Tuoj aš tavo velnio
aparatą į sieną trinktelsiu! – ne juokais įsiuto senolis.
Panča buvo
pakankamai gudrus, kad suprastų – antrą kartą jis taip lengvai neišsisuks.
Greitai pakišo savo išmanųjį draugą po plačia šikna.
– Radau šį bei
tą įdomaus riteriams, galgi jus sudomins, pone.
– Kas mane gali
besudominti? – karčiai nuleido rankas buvęs kovotojas prieš prievartą ir neteisybes.
– Esat girdėję
apie tokią Lietuvą?
– Ne. Kas tai,
koks miestelis čia, La Mančoje? Kastilijoje?
– Ot ir ne. Rytų
Europoje. Skaitydamas susidariau įspūdį, kad tai ypatingai dievo apleista
šalis. Puikiausiai tiktų jūsų riteriškai misijai.
Senojo riterio
instinktai bematant pabudo iš miego. Don Kichotas neramiai suspurdėjo supamoje
kėdėje.
– Ir kas ten
taip blogai?
– Sakyčiau,
beveik viskas. Didžiausias avarijų skaičius Europos Sąjungoje. Taip pat
savižudybių. Skęsta vietiniai čiabuviai taip pat gausiausiai Europoje. Girtuokliauja
kone labiausiai visam pasauly. Demografinė padėtis irgi klaiki. Bėga iš šalies
lyg nuo baisiausio gaisro, geresnio gyvenimo ieško. Nemėgsta užsieniečių, nes
bijo, kad anie neišgrobtų žemių ir miškų. Geriau patys juos masiškai kerta.
Politikai ten visai suįžūlėję – tik sau naudos vaikosi. Pensininkai kone iš
bado miršta. Bedarbystė siautėja. Geopolitinė padėtis irgi nepavydėtina. Tiktai
moterys ten labai gražios. Nacionalinis turtas!
– Štai ten mums
ir vieta! – sušuko don Kichotas ir, sukunkuliavus karštam kraujui, lyg neapsiplunksnavęs
jaunuolis pašoko ant kojų. – Sanča, kuo greičiau mesk tą velnio aparatą!
Važiuojam į Lietuvą!
– Aha, mesk. Be
žemėlapių ir GPSo mes niekaip tos Lietuvos nerasim.
– Mat jį šunys,
pasilik. Pakuojamės!
Vargais negalais
įsispraudė riteris į savo šarvus. Pasimuistė pasimuistė, nepatogu, nesilanksto,
seniai surūdiję. Atidavė į muziejų. Užsivilko purvinus džinsus, tokius terado.
Tiktai užsispyrėlis Sanča griežtai atsisakė ant asilo lipti. Kadangi riterio
kodeksas neleido mokėti už jokias su kelione susijusias paslaugas, žygis į
Lietuvą užsitęsė. Po dviejų mėnesių klajonių ir visokiausių nesusipratimų tolimoji
Rytų šalis pasitiko atkakliuosius klajūnus niūria žiema. Tik sniego nebuvo.
– Ot, blinda! –
aiktelėjo riteris.
- Kas čia per
bybis? – išsiplūdo storžievis Pansa.
Paskutiniais
duomenimis, Don Kichotui ir jo tarnui Lietuvoje puikiai sekasi. Riteris išgelbėjo
iš šulinių aštuonis vaikus. Privertė seimo narį Gražulį išsižadėti homofobijos.
Ištraukė iš vandens telkinių ir atgaivino vienuolika skenduolių. Įsteigė šešis
anoniminių alkoholikų klubus. Taikėsi į kariuomenės vado kėdę, bet priešiškų politinių
jėgų pinklės įkarštį pristabdė. Medkirčiams vietoj benzopjūklų į rankas įbruko po
maldaknygę. Tegu atgailauja. Susipažino su aštuoniomis nepaprasto dailumo širdies
damomis, su trimis susituokė. Ženkliai pagerino demografinę šalies padėtį.
Daugiau iš idealisto reikalauti ir nederėtų.
