ŠU absolventai sugrįžta į „Tekstų
skaitymus“: lituanistė poetė Dalia Tamošauskaitė
Šiaulių universiteto
Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete lapkričio 15 d. vykę
tradiciniai „Tekstų skaitymai“
išsiskyrė nauja, kiek neįprasta tema – „Absolventai
sugrįžta“. Renginio moderatorės prof. dr. Dž. Maskuliūnienės tikslas –
supažindinti filologijos ir kitų specialybių studentus su kūrybingiausiais
universiteto absolventais bei parodyti, kokie vertingi mūsų kraštui gali būti baigusieji
humanitarinius mokslus. Tad ir vakaro viešnia – universiteto absolventė, poetė,
2013 m. „Versus aureus“ leidyklos išleisto eilėraščių rinkinio „Vabalai“ autorė
Dalia Tamošauskaitė. Kukli, subtili asmenybė, rašyti, kaip pati teigia,
pradėjusi vos išmokusi rašto, o į kūrybą pasinėrusi tą pat akimirką, kai tik ėmusi
kalbėti. Vaikystėje D. Tamošauskaitė svajojo tapti režisiere ir visą savo
gyvenimą praleisti teatre, tačiau baigusi vidurinę mokyklą pasuko visiškai
kitu, vidinio, dvasinio tobulėjimo link vedančiu keliu – įstojo į Šv. Antano
religijos mokslų institutą Kretingoje. Jį baigusi įsidarbino Skuodo rajono
laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje: iš pradžių korektore, o po studijų Šiaulių
universitete, kur įgijo lietuvių filologijos
bakalauro bei literatūrologijos
magistro diplomus, tapo ir jo redaktore. Be žurnalistinio darbo D.
Tamošauskaitė dar yra plačiai įsitraukusi ir į etninę veiklą: dalyvauja Skuodo
rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos vykdomame projekte
žemaičių kalbai mokyti kaip nuotolinių pamokų mokytoja; nemažai laiko praleidžia
su įvairiomis etninėmis programomis, keliaudama po Lietuvą ir skleisdama
žemaičių kultūrą.
Šiandien
nei vienai religijai savęs nepriskirianti D. Tamošauskaitė prisipažįsta, jog
tikrasis jos tikėjimas, o sykiu ir viso gyvenimo prasmė – besąlyginė meilė
literatūros menui. „Esu absoliučiai literatūros žmogus, gyvenu literatūroje, su
literatūra, dėl literatūros“, – atvirai deklaruoja poetė. Eidama į pirmą klasę
ji jau turėjusi du storus sąsiuvinius eilėraščių ir primityviu būdu tėčio
surištą pirmąją eilėraščių knygelę, o nuo šeštos klasės būsimos rašytojos
kūryba pradėta spausdinti ir periodikoje. Anksti atsidėjusi kūrybiniam rašymui,
D. Tamošauskaitė yra išbandžiusi visus įmanomus literatūros žanrus, netgi mėginusi
savo poetinį polėkį išskleisti hegzametru.
Šiandien
filologei visų mieliausia kurti gimtąja žemaičių kalba: iki šiol ja teberašanti
ne tik eiles, bet ir noveles, pasakas, publicistinius ir net mokslinius
straipsnius, tuo norėdama įrodyti pasauliui, jog žemaičių kalba, kaip ir
bendrinė lietuvių, tinkama absoliučiai
viskam. Universiteto absolventė net triskart yra tapusi Skuodo rajono
savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje kas dveji metai rengiamo
žemaitiškos kūrybos konkurso laureate. Du kartus – respublikinio tarmiškos
kūrybos konkurso, kuriame varžosi visų patarmių atstovai, nugalėtoja. Pasak
universiteto dialektologijos dėstytojo docento J. Pabrėžos, visa tai tik įrodo, jog D.
Tamošauskaitė šiandien yra geriausiai žemaitiškai rašanti poetė. Šitai patvirtina
ir autorės ekspresyviai „Tekstų skaitymų“ klausytojams padeklamuotas
„Žemaitėšks ruomansos“, virtęs netgi Kauno bardų atliekama daina. Įtikėti unikaliu
žemaitiško žodžio grožiu, jo gyvastingumu susirinkusieji galėjo ir
besiklausydami poetės subtiliai skaitomų laiškų rašytojui V.
Mykolaičiui-Putinui, beje, tarmiškos kūrybos konkurse pripažintų vienais
geriausių.
Renginio
metu D. Tamošauskaitė pristatė ir pirmąją savo eilėraščių knygą „Vabalai“,
išleistą jau minėtos leidyklos, iš serijos „Debiutai“. Tai minimalistinės
poezijos rinktinė, kurioje, prisidengus vabalo kauke, tyrinėjamas lyrinio subjekto
bei pasaulio santykis, aforistiškai gilinamasi į būties esmę: „Gyvenimas / Be
prasmės – / Vienintelė ir / Nepakartojama / Vertybė.“ (p. 95) Eilėraščiai
išsiskiria žodžių ekonomija – kiekvienas jų rūpestingai apvalytas nuo
būdvardinių apnašų, visą dėmesį sutelkiant į daiktavardžių bei veiksmažodžių
formomis kuriamą pasaulį ir to pasaulio atspindžius dvasioje: „Sako, / Žemės /
Grumstas / Neturi / Sielos. Tai / Kodėl jis / Subyra, / Vos tik / Paleidžiu /
Iš / Rankų?!.“ (p. 107) Atidos žodžiui, kaip pati autorė atvirauja, išmokusi
Šiaulių universitete. Čia bestudijuodama ji suvokusi, jog, prieš užrašant žodį,
pirmiausia jį reikia apvalyti, nušveisti iki sakralaus pirmykščio Švytėjimo.
Japonijoje
neretai sakoma, jog patys gražiausi eilėraščiai užrašomi smėlyje per lietų.
Lygiai taip pat impulsyviai gimsta ir šios kūrėjos eilės: gatvėje, užsižiūrėjus
į gelstančių medžių šviesą, važiuojant automobiliu ar tiesiog beeinant į darbą.
Ir jei tą momentą plūstelėjusio minčių srauto poetė neužrašo, jis akimirksniu
išsisklaido, sugrįždamas į pirmapradę Tylą, iš kurios netikėtai ir buvo
išsiveržęs. Savo tekstų autorė niekada neredaguoja, kiekvienas jų išsaugo tokią
formą, kokią įgavo gimties akimirką: „Niekada / Negrįžtu / Prie / Savo /
Eilėraščių: / Neišnešioti / Naujagimiai / Priauga / Svorio, / Mintys – /
Niekada.“ (p. 108)
Pirmosios
knygos bei jos skyrių pavadinimai („Blakės ir blusos“, „Kinivarpos“,
„Laumžirgiai“, „Tarakonai“, „Auksaakės“...) pasirinkti neatsitiktinai. Ne vien
kūryboje, bet ir kasdieniame gyvenime pamėgusi į viską žvelgti amžinybės mastu
(sub specie aeternitatis), tokiu būdu
kūrėja akcentuoja žmogaus būties trapumą – amžinybės kontekste jis tėra toks
pat menkas, kaip ir laukų vabalėlis.
Poetės
eilių taip pat spausdinta ir universiteto leidžiamame grožinei kūrybai bei
vertimams skirtame „Mūzyne“ (2006 m.).
Šis
akimirksniu prabėgęs susitikimas su Dalia Tamošauskaite paliko nuoširdaus,
nepaprastai laiko vertę bei mažus, daugelio net nepastebimus dalykus
branginančio žmogaus įspūdį. „Nepraktiška“ siela save vadinanti poetė teigia,
jog patys vertingiausi darbai padaromi niekam apie tai nežinant ir neprašant už
juos atlygio. Vienas iš tokių tą vakarą absolventės „nudirbtų“ darbų – „Tekstų
skaitymų“ klausytojams parodyta kryptis, kurios link turėtų eiti kurti
trokštantis žmogus.
Vilma
Ščerbinskaitė, Literatūrologijos II kurso magistrantė
