2017 m. kovo 17 d., penktadienis

JŪRATĖ VERTELYTĖ

Jūratė Vertelytė, Mažeikių Gabijos gimnazijos IV b klasės mokinė.
(Šatrijos Raganos gyvenimui ir kūrybai skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso paskatinamoji nominacija.) 

Žmogaus sielos paslaptys 
Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“

Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ perteikiamas sielos supratimas. Mažajai Irusiai dažnai siela turi buveinę – materialųjį pasaulį: daiktus ar gamtą, o štai „Mamatės užrašuose“ siela plevena nakties tyloje, muzikoje, rožės žiedo šviesoje ir žiedlapio švelnume.
Balta rožė – svarbus simbolis, jis atsiranda dar apysakos pradžioje ir yra vienas iš Irusios sielos sampratos pavyzdžių. Baltos rožės, Irusiai tapusios Mamatės sielos atitikmeniu, skatina ją gilintis į nujaučiamas žmogaus vidinio „aš“ paslaptis. Kas yra siela, Irusia suvokia klausydama jautrių Mamatės pasakojimų, palyginimų. Mamatė Irusiai sielos buvimą aiškina kaip gamtos reiškinį: „Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kinvarpas? <...> Kaip iš lelučių ritos drugiai? <...> Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. <...> Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos.“ Taip vaikui ne tik nusakomas sielos buvimas, bet ir brėžiama riba tarp kūno ir sielos, žmogaus dvasia atskiriama kaip žmogų aukščiau pakylėjantis reiškinys. Išties vaikiškas ir paprastas sielos suvokimas per gamtą ir daiktus paaiškina tikruosius katalikiškojo sielos supratimo pagrindus: ji trapi, ji būtina dvasingam žmogui, ji liudija gerumą, atsidavimą, aukojimąsi.
Irusiai Mamatės sielos atspindys atsiskleidžia ne tik sode, kur auga baltos rožės. Muzika taip pat Irusiai tampa vartais į Mamatės sielą ir jos paslaptis. Kaip tikėjimas Dievo valia, taip ir menas, o labiausiai muzika, jautrios sielos Mamatei, kuriai be galo „nuobodžios yra žemės dainos“, tampa dvasine atrama. Mamatės meilę muzikai paaiškina ir Mamatės užrašuose atskleistos rutinos ir buitiško gyvenimo nuoskaudos. Muzika Mamatės sielai „duoda kartais trumpų laimės valandėlių“, taip reikalingų jos gyvenime, į kurį ji pati žvelgia kaip į sunkią, varginančią tarnystę kitiems: „Gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė“. O štai muzikavimo momentuose lieka tik Mamatė ir jos vidinio „aš“ atvaizdas – muzika. Mamatei skambinimas pianinu – tai žvilgsnis „į save“. Naktį skambantys ilgesingi noktiurnai lydi Mamatę į sielos paslaptingumo apmąstymus. Ji siekia suprasti, „kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys“, „kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai“, „kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri“. Taigi, muzikuodama Mamatė klausosi ne tik švelnių instrumento garsų, bet ir įsiklauso į savąją sielą, skambančią nakties tyloje, „išgroja“ ją kitiems.
Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ siekiama atskleisti sielos paslaptis. Savitai ją vertino apysakos pasakotoja: švelnių, trapaus grožio rožių palyginimas su siela nurodo, jog vaikui svarbus sielos tyrumas, šviesumas, kurį sukuria atsidavimas ir gėris. Šią sielos sampratą apysakoje perteikia ir romantiškos, ilgesingos, muzikoje prieglobstį randančios Mamatės įvaizdis.

2017 m. kovo 14 d., antradienis

SAMANTA BUTVYDAITĖ

Samanta Butvydaitė, Joniškio r. Skaistgirio gimnazijos IV klasės moksleivė. (Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso paskatinamoji nominacija.)


JI
(trioletas)

Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu,
Girdžiu melodiją tarp sienų keturių.
Tik ji viena dvare vis dar nemiega,
Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu.
Regiu ją, jauną, gražią, palinkusią prie knygos.
Regiu prižiūrinčią rožes. O vakare,
Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu,
Girdžiu melodiją tarp sienų keturių.


MAN REIKS RYTOJAUS
 (sonetas)

Padovanok man saulę,
Šūsnį karštų jos spindulių.
Ir man nereiks rytojaus,
Nes savo šviesą branginu.

Padovanok man meilę,
Tik tyrą, be spyglių.
Ir man nereiks rytojaus,
 Nes savo jausmą branginu.

Dar dovanok man dieną
Be nykstančių žvaigždžių.
Dar noriu laisvės, džiaugsmo,
Tiesos, vilties, svajų.

Ir dar... man reiks rytojaus,
Nes dienai to per daug.


*******

supraski
neteiski
pamirški
atleiski
į širdį jautruolę
strėlės nepaleiski

kai sielą atvėrus
surasi ramybę
skambės Bacho muzika
džiugins vėl knygos


2017 m. kovo 8 d., trečiadienis

Reportažas iš kūrybinio rašymo seminaro Baisogalos gimnazijoje: gimnazistų tekstai

Rūta Kuznecovaitė, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivė


(iš misterijos „Tyli naktis – rami širdis“)

JI. Norėčiau, kad ateitų tie, kurių gyvenimas tarp vilties ir kančios...
Jie ateina nešini raudonomis rožėmis. Pirmasis (JIS I) – su viena rože, antrasis (JIS II) – su tuzinu. JI atrodo dvejojanti, kurį pasirinkti.
JIS (I). Jei pasirinksi mane, aš pasipiršiu prieš Kalėdas.
JIS (II). Jei pasirinksi mane, pasipiršiu su Dievu per Velykas.
JI. Aš renkuosi tą, kuris neša meilę, šventumą ir tikėjimą.
Ji lieka stovėti viena, nes abu nešė mirtį.


Paulius Saulius Pocius, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivis

Misterija (diablerie)

Jaukus vakaras prie židinio
Kur girdimas kenčiančių sielų kauksmas
Ir jų riksmai
Kur velnias švaistos prakeiksmais
Ir girdimas skardus jo juokas
Kambaryje matyti ir paveikslas angelų
Bet ant jų kelio vėl savo trišakį velnias meta
Liepsnoja pragaro liepsnom
Ir sunaikina savo šakėm angelus visus


Žygimantas Turskis, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivis

(liūdnai linksmas beveik tanka)

Aš kaip kamuolys
Ryžas ir daužomas visų
Gerai kad aš guminis
Nepridaužys ilgai dar jie manęs
Ir skauda tik kad ryžas aš esu