Iš pradžių
galima paminėti, kad jis – viena iš pagrindinių egzistencializmą
reprezentuojančių figūrų, kurio reikšmingomis pastangomis buvo palaikomas jo
gyvybingumas ir sklaida.
Galima pasakoti
apie Camus kaip filosofą ir rašytoją, jo romanuose atrandant filosofiją, o filosofijoje
– romanus.
Galima taip pat
pabrėžti, kad nutolęs nuo filosofijos, galiausiai Camus linko prie meninės
kūrybos. Galima akcentuoti jo dėmesį dramai ir atskleisti būtent šį jo reikšmės
lauką.
Atidus ir auditoriją
sudominti siekiantis pranešėjas nepamirštų Camus biografijos faktų, kuriuose
lengvai galima atrasti kontraversijos, o gal net sensacijų: gyvenimas Alžyre,
pasipriešinimas Antrojo pasaulinio karo metais, santykiai su Sartre‘u, dvejonės
pelnius Nobelio literatūros premiją... Žinoma, toks pranešėjas nepamirštų
fatališkos Camus mirties...
O ką dar galima
pasakyti apie Camus? Juk knygų apie jį ir jo kūrybą skaičius stulbinantis. Ir
galbūt daugeliu atvejų kartojama ar cituojama tik tai, kas vieną kartą jau buvo
pasakyta.
Bet kažkas
verčia sustoti ir nenuskubėti tolyn. Kažkas sugriebia ir užlaiko. Ir sustojęs
šalia tarsi jauti klausiantį Camus: „Žmogau, kaip tu gyveni?“ „Gerai“ – norėtųsi
atsakyti ir nueiti šalin, bet negali taip padaryti. Tu žinai, kad ne to klausė:
neklausė tavo sėkmių ar nesėkmių sumos, neklausė vien dėl smagaus smalsumo, dėl
socialinių klišių, todėl, kad nesugalvojo, ko kita galėtų paklausti. Šis
klausimas – toks paprastas ir toks esmingas, sudrebinantis patogią kasdienybę,
linkusią mėgautis kitų kalbomis ir vengti savęs paties mąstomybės. Staiga esi
ištraukiamas iš patogaus kiauto ir visiškai nuogas metamas prieš save. „Kaip?“
– ne apie šiandien, bet apie egzistenciją, apie kolaboravimą su visuomene ir
jos nuolat į monopolį pretenduojančią tvarką, apie laikyseną pasaulyje,
autentiškumą, atvirumą, mąstymo laisvę, savivoką. Jokių saugių, vienareikšmių,
maskuojančių atsakymų, jokių nekvestionuojamų tiesų ir vienkartinės ramybės,
jokio populiarumo ir melagysčių. Nebelieka užuovėjų ir stabų, už kurių
galėtumei slėptis. Žmogus paliekamas pats sau ir su savimi, ir jo užklausiama,
ar jis sugebėtų išgyventi tokioje būklėje.
Prasmės nėra. Bent
tos, kurią galėtų funduoti kažkas – absoliutas, gamta, ir taip įtvirtinti
žmogiškosios egzistencijos savaime suprantamumą ir prasmingumą. Nėra nieko, kas
iš pašalies galėtų pasakyti, kodėl verta gyventi ir kaip reikia gyventi, nes
paprasčiausiai nėra nieko nei „greta“, nei „aukščiau“. Jokių neginčijamų
garantijų, kad esama Dievo, globojančio ir saugojančio, draudžiančio ir
baudžiančio, kuris savo jėga ir gerumu palaiko visą pasaulį ir kiekvieną jo
kūrinį. Dievo nėra, arba tiksliau, ar jis dar gali būti, kai logika ir patirtis
prieštarauja jo vaizdiniams ir sampratai, kai blogio buvimas nuginkluoja
teigiamus argumentus, ir paradoksas lieka neišsprendžiamas, o žmogus turi pats pasirinkti
sprendimo būdą. Tačiau žmogaus nepriglobia ir gamta, tokia svetima jam visa
savo prigimtimi, tokia šalta ir tylinti. Žmogus, socialus gyvūnas, gręžiasi į
kitus, panašius į save, ir ten tikisi surasti užuovėją, saugumą, prasmę.
Daugybei žmonių šis bandymas pavyksta, visgi, kaip ir būdinga įnoringai
daugumai, jiems tenka priimti bendrus įsitikinimus, dorovės sistemą, elgesio
modelius, vertinimo būdus. Žmogaus individualybė ir asmenybė yra tarsi
išplaunama, jos gylis nusenka, savarankiškumas nuslopsta, principų atsisakoma
pragmatikos vardan, ir jis, visateisis visuomenės narys, skriejantis beprotišku
greičiu socialinės evoliucijos keliu, pradeda disponuoti neklystamumo teise.
Esama ir tų,
kurie nesustoja ties patogia ir saugia vieta, ir žengia tolyn. Palikę daugumą
jie prieina prie absurdo, kurio beprasmiškumas žmogiškuoju atžvilgiu tampa
sunkiai ištveriamu siaubu, nuo kurio slėpdamiesi dauguma žmonių sugrįžta į
visuomenės glėbį, tuo pačiu kai kurie iš jų papildomai nusitvėrę absoliuto ar
gamtos garantijų. Bet kai kurie pasilieka ir žvelgia tiesiai į absurdą. Dėl to
jie netampa nei antžmogiais ar pranašais, atskalūnais ar revoliucionieriais,
nėra pateptieji ar išskirtiniai, bet apsprendžia visą savo egzistenciją ir savo
savastį organizuoti nauja kryptimi. Jie nenutolsta nuo visuomenės, gyvena su
kitais žmonėmis, turi savų rūpesčių ir tikslų. Jie žino, kad prasmės nėra, bet
turi gyventi taip, lyg ji būtų. Jie – grynai žmogiškos prasmės fundatoriai, už
savęs palikę visą transcendentinį, metafizinį pasaulį, bet ir nesužavėti
socialinio, politinio, net mokslinio naujojo pasaulio, gyvena vien savo
žmogiškomis jėgomis. Ir toks gyvenimas nėra persmelktas optimizmo,
išsigelbėjimo – pastarojo apskritai negali būti, kaip ir išganymo ar nirvanos.
„Žmogus sau ir
su savimi“ – būtų galima pasakyti apie Camus absurdo žmogų. Žmogų, apgaubtą
viską nutvieskiančios saulės ir žydros jūros, netekusio šeimos narių, kentusio
sunkią finansinę padėtį, negalėjusį įgyti tinkamo išsilavinimo ir realizuoti
savo ambicijų, dirbantį monotonišką, varginantį darbą, nerandantį pasitenkinimo
tarpusavio santykiuose, nebeturintį jokių ateities vilčių. Tai – apie Patrisą
Merso, nugalėtą gyvenimo aplinkybių, bet ne paties gyvenimo. Nors tylus ir
abejingas, jis kartu yra ir maištautojas, degantis begaliniu noru pagaliau
tapti laimingu. Ir atrodo, šio noro išsipildymui ne tiek daug reikia:
pakankamai pinigų, išlaisvinsiančių nuo tuščios priklausomybės nieko
nežadančiai kasdienybei. Tikslui pasiekti galima imtis pačių įvairiausių
priemonių, kolektyvinės moralės pasmerkiamų kaip nusikaltimas, o individualybei
pasirodančių kaip retai pasitaikanti galimybė. Merso atlieka veiksmą ir
prisiima už jį atsakomybę. Jis išsilaisvina nuo vieno išorybės raiškos būdo,
bet negali eliminuoti savo vidujybės. Jis neturi nieko, į ką galėtų atsiremti,
jis galbūt net nepajėgtų kalbėti, jei šalia būtų atidus klausytojas, ir jam
telieka įvairių bandymų variacijos. Laikas – reta absurdo žmogaus vertybė. Jis senka,
ir žmogus neišvengiamai prieina prie galutinio egzistencijos taško – mirties.
Merso miršta. Ar jis pasiekė laimę būdamas gyvas, ar tik mirė laimingas? Nieko
nėra po mirties. Ši prielaida pakankamai tikėtina kaip ir teigianti priešingai,
ir iš viso Merso gyvenimo liks tik keli faktai, kuriuos žinoję keli žmonės
galbūt netrukus juos pamirš. Ir nebus prieita prie jokios vilties, nebus pasiektas
joks efektyvus pavyzdinis rezultatas. Tik vienišas žmogus jam svetimame
pasaulyje. Tačiau būti laimingam, anot Camus, užtenka pakartoti visų bendrą
likimą. Tik tiek, ir jokios specialios programos, užtikrinančios dėsningą
judėjimą į užsibrėžtą tikslą. Tai buvimas nuolatiniame akivaizdume su absurdu,
pakeičiančiu visą žmogiškąją žiūrą, savivoką ir egzistenciją.
Žmogus tyli, nes
ne tik dar nežino atsakymo į klausimą, bet ir supranta, kad pirmiausia privalo
pats jį užduoti sau: „Kaip aš gyvenu?“ Jis turi pradėti tyrimą, neduosiantį
vienareikšmių ir vienkartinių rezultatų, kuriais galėtų remtis visuomet, kai
ištinka bėda. Albert‘o Camus kūryba – ne
deklaratyvus manifestas, puikiai išdailintas estetiškai ar sukonstruotas
filosofiškai, bet praktinių intencijų teigimas.
