Balandžio 21 d. Mūzyno skaitymai Šiaulių universiteto dailės galerijoje, nuotr. Kornelijaus Užuoto.

Žygimantas Ruškys (ŠU Istorijos specialybės II kursas)

Sesijos baigimo (hegza)metras

Aš išeisiu...

Ir eisiu...

Nežinia kur...

Mano galva...

Jau atsisako...

Žarna ryja žarną...

Ir bokšto akmuo...

Suvirškintas...

Išlenda kaip Siela...

Seno žmogaus...

Lauko erdvėj beribėj...

O Lietuva...

KIEK ŽARNŲ PRARIJAI?

KIEK KRAUJINIŲ VĖDARŲ SUVALGEI?

Kiek gavau per egzaminą?

2017 01 19

ŠATRIJOS RAGANAI 140

Kūrybinių darbų konkursas, skirtas Šatrijos Raganai

Kviečiame įvairių klasių moksleivius, studentus interpretuoti ir vertinti lietuvių literatūros klasikės gyvenimą ir kūrybą. 

Siūlomos kūrybinių darbų rūšys / žanrai: esė, poezija, novelė, apsakymas, tapyba, grafika, fotografija, videofilmas, teatrinės improvizacijos (nufilmuota medžiaga) ir kiti. 

Konkursinius darbus siųsti iki 2017 m. vasario 20 d. adresu: 

Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedrai P. Višinskio g. 38, LT-76352, Šiauliai arba elektroniniu paštu lklkk.dokumentai@su.lt

Darbus vertins Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto literatūros ir meno tyrinėtojai. 

Geriausi darbai bus įvertinti maloniais prizais. Baigiamasis renginys vyks kovo 8 d., Šatrijos Raganos gimimo dieną.

Detaliau informacija:

http://www.su.lt/images/Stojantiesiems/mokiniams/Literatrinis_konkursas_atrijos_Raganai_140.pdf

Iš Šatrijos Raganos novelės „Ašaros“ (1901)

ROBERTOS STONKUTĖS KŪRYBOS POPIETĖ

Robertos skaitymai

Šių metų balandžio pirmąją Šiaulių universiteto dailės galerijoje įvyko niekam nereikšmingas įvykis, visai nepatrauklus nei visuomenei apskritai, nei bet kuriam jos subjektui, visai neįsimintinas, nevertas net menkiausios informacinės žinutės, neiškalbingas, nekūrybingas... Šį sąrašą būtų galima tęsti, jei tai būtų tiesa. O iš tiesų – įvykis buvo, reiškinys pasireiškė, o reiškinio vardas Roberta Stonkutė kaip kūrėja, subrendus reikalui plačiau nei iki šiol paviešinti jau trečius metus rašomą poeziją bei prozą. Beje, tai tik vienas iš daugelio Robertos veidų, nes, kaip buvo paliudyta balandžio 1-osios literatūriniame teisme, Šiaulių universitete Robertos yra be galo daug, kur tik pasisuksi. Įvykę skaitymai buvo pavadinti savotiška ataskaita, gavus ŠU savanoriškiausio studento nominaciją. Tai būtų tiesa, jei Mūzyno kūrybinių vakarų tradiciją atnaujinęs susitikimas nebūtų sumanytas ar suplanuotas anksčiau nei suteikta nominacija – gal jau nuo pirmo kurso, o gal ir dar anksčiau. Ilgai, atrodo, brendo ir vienas iš daugelio Robertos „performansų“ – bliūdo, į jį nuo džinsų tekančio vandens ir botų scenografija, ir viskas ne šiaip sau: ne tik dėl miško, nereikalingos skalbimo mašinos, bet ir dėl drėgmės, kuri, pasak autorės, tokia svarbi jos tekstuose. Be drėgmės šių skaitymų raktažodžiai galėtų būti kuo įvairiausi. Eilėraščiu tapusi asmeninė atmintis, kūrybiškai perrašyta biografija, patraukli socialinė poezija, jautrus intymumas ir asmeniškumas, giliai patirtinio vieversio grafika, verbališkai ir neverbališkai išraiškingas tekstų skaitymas su reikšmingais žvilgsniais į kairę ir į dešinę, ne mažiau nei tekstai įdomūs jų komentarai, linksmybės anapus viso šiandienos slėgio, gyvenimiškas spektaklis su nenuspėjamais jo vaidmenimis, keisti naudininkai, nustojant pasauliui... Kas dar? Aišku, poetės pašlovinimas, pašlovinimas, pašlovinimas, sveikinimo kalbos išpažįstant meilę vienam arba kitam skaitytam eilėraščiui, Robertai, tapusiai autoritetu ir vis dar išlikusiai „sunkiu vaiku“. Grįžtant į aplinką, į erdvę šalia autoriaus ar jo adresato, kuri tokia svarbi kūrėjai Robertai, atsitiktinio neatsitiktinumo principu skaitymams pasirinktas Vaivos Kovieraitės grafikos užnugaris (paroda galerijoje). Pabandžiusi šiuos vaizduose surasti savojo „aš“ vaiką, Roberta, kaip visada, buvo griežta – jos „aš“ ir yra jos ir dar nesukurtas. Šis ieškojimų įkarštis Robertos, tikėkimės, neapleis, gyvenimui tampant patrauklia poezija, grafika ar dar kuo kitu.

                        (Santūriai, vos apčiuopiamu pavidalu dalyvavusio) Mūzyno inf.

                        Antano Šerono nuotr.

                        Toliau – trys klausytojų ypač pamėgti Robertos eilėraščiai.

Vieversys

miškai tie neperžengiami – –

įėjau ir smuikų tamsumoj

neberandu tavęs – – –

o, kad pasakytum...

kad dar spėčiau

sužinot – –

bet dabar jau

vieversys tesi – –

tam balse pranyko

mano pasakų tikrovė,

dalis manęs po žemėmis

palindo – –

tylos žodžiai     

užauginti tavy

išskrido –

vieversiu

grįžti – –

nespėjau...

Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;

ten – vakaruos – kur prasiskyrę

debesys saulės šviesą skandina –

juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:

taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog

šviesaistrės spindulių blukinami

debesys traukės atgalios. –

Ar ir tau taip bus?

Naujienų apžvalga

ir vakaras diena užkandžiavo

ir krantas mušės į jūros bangas

ir tyla ūžė vakarų vėjams

ir langai akmenis daužė

ir seniai lazdoti smėlyje žaidė

ir meilė šoko ant širdgėlos tako

ir citrinmedis matavos saldumą

ir penkiamečiai mokė Kristų

ir mylimieji nemylėjo

ir pilnatis mirė horizonte

ir akys tekėjo palikdamos ašaras

ir karui baigės degalai

ir karštis šaltyje nutirpo

ir į dangų leidos vandens plunksnos

– – kai tu manim patikėjai – –

Susitikimas / Skaitymai. Dalyvaus ir savo kūrybą skaitys rašytoja, leidyklos "Jovaro tiltai" ir grafomanija.com įkūrėja SANDRA BERNOTAITĖ

2015 M. SPALIO SKAITYMŲ AUTORIAI IR TEKSTAI

RAMINTA RINKEVIČIŪTĖ

SESEI

Kaip vėjo kuždesiuos šaka užaugus –

Aš švelniai įsivelsiu Tau į plaukus.

Ir tonuose raudonos sutemos

Paklydęs pienės pūkas suboluos.

Šnabždėsiu Tau lėtai po žodį sūrų.

Sesut, neveltui mūsų Dievas kūrė

Tiek daug neregimos tiesos,

Tiek visa supančios tamsos...

Nebėk nuo to, kas davė sielai būvį –

Medaus laše čiobrelis įsikūrė –

Aš saugosiu, sesute, tik Tave...

Pavirtus vėjo laužoma šaka.

ROBERTA STONKUTĖ

pasakyk

aš

?

pacifistė ar karingoji

stiklinė ar iš molio drėbtoji

mylimoji ar barbarų pagrobtoji

svajotoja ar mašinos įtrenktoji

ypatinga ar tik šiaip pratampyta

?

pasakyk, esu aš tau

?

taigi sakau

ša

JONAS BARTKUS

Lengviausia burnoti

Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją,

jeigu tekstas be melodijos užimtų garso vietą,

ir liktų vien tik sausas pasivaikščiojimas posmais

(nesvarbu – esi tu basas ar su išeiginiais kroksais)?

Ar klausą pavaduotų akys? Ar vidus pakeltų

svorį nuoširdumo iš to, kas kuria, rankų?

Kas guldoma ant lapų su langeliais mėlynais,

kai inspiracija stuksena kur ne penkliniai laukai?

Ar būtumei tuo ryšuliu natų ir pagarba

užaugusia auginti – ko dar išorėj nėra?

Lengviausia juk burnoti nei paimti ką ir keisti.

O juk silpnesnis už tave – ne visada blogiausia veislė.

Gegužio SKAITYMAI

KVIEČIAME KURTI SU DANTE...

Jūratės Jasaitytės (LM) pranešimas „Albert‘as Camus: žmogus ir prasmė“

         Esama daug būdų, kaip pradėti pranešimą apie Albert‘ą Camus.

Iš pradžių galima paminėti, kad jis – viena iš pagrindinių egzistencializmą reprezentuojančių figūrų, kurio reikšmingomis pastangomis buvo palaikomas jo gyvybingumas ir sklaida.

Galima pasakoti apie Camus kaip filosofą ir rašytoją, jo romanuose atrandant filosofiją, o filosofijoje – romanus.

Galima taip pat pabrėžti, kad nutolęs nuo filosofijos, galiausiai Camus linko prie meninės kūrybos. Galima akcentuoti jo dėmesį dramai ir atskleisti būtent šį jo reikšmės lauką.

Atidus ir auditoriją sudominti siekiantis pranešėjas nepamirštų Camus biografijos faktų, kuriuose lengvai galima atrasti kontraversijos, o gal net sensacijų: gyvenimas Alžyre, pasipriešinimas Antrojo pasaulinio karo metais, santykiai su Sartre‘u, dvejonės pelnius Nobelio literatūros premiją... Žinoma, toks pranešėjas nepamirštų fatališkos Camus mirties...

O ką dar galima pasakyti apie Camus? Juk knygų apie jį ir jo kūrybą skaičius stulbinantis. Ir galbūt daugeliu atvejų kartojama ar cituojama tik tai, kas vieną kartą jau buvo pasakyta.

Bet kažkas verčia sustoti ir nenuskubėti tolyn. Kažkas sugriebia ir užlaiko. Ir sustojęs šalia tarsi jauti klausiantį Camus: „Žmogau, kaip tu gyveni?“ „Gerai“ – norėtųsi atsakyti ir nueiti šalin, bet negali taip padaryti. Tu žinai, kad ne to klausė: neklausė tavo sėkmių ar nesėkmių sumos, neklausė vien dėl smagaus smalsumo, dėl socialinių klišių, todėl, kad nesugalvojo, ko kita galėtų paklausti. Šis klausimas – toks paprastas ir toks esmingas, sudrebinantis patogią kasdienybę, linkusią mėgautis kitų kalbomis ir vengti savęs paties mąstomybės. Staiga esi ištraukiamas iš patogaus kiauto ir visiškai nuogas metamas prieš save. „Kaip?“ – ne apie šiandien, bet apie egzistenciją, apie kolaboravimą su visuomene ir jos nuolat į monopolį pretenduojančią tvarką, apie laikyseną pasaulyje, autentiškumą, atvirumą, mąstymo laisvę, savivoką. Jokių saugių, vienareikšmių, maskuojančių atsakymų, jokių nekvestionuojamų tiesų ir vienkartinės ramybės, jokio populiarumo ir melagysčių. Nebelieka užuovėjų ir stabų, už kurių galėtumei slėptis. Žmogus paliekamas pats sau ir su savimi, ir jo užklausiama, ar jis sugebėtų išgyventi tokioje būklėje.

Prasmės nėra. Bent tos, kurią galėtų funduoti kažkas – absoliutas, gamta, ir taip įtvirtinti žmogiškosios egzistencijos savaime suprantamumą ir prasmingumą. Nėra nieko, kas iš pašalies galėtų pasakyti, kodėl verta gyventi ir kaip reikia gyventi, nes paprasčiausiai nėra nieko nei „greta“, nei „aukščiau“. Jokių neginčijamų garantijų, kad esama Dievo, globojančio ir saugojančio, draudžiančio ir baudžiančio, kuris savo jėga ir gerumu palaiko visą pasaulį ir kiekvieną jo kūrinį. Dievo nėra, arba tiksliau, ar jis dar gali būti, kai logika ir patirtis prieštarauja jo vaizdiniams ir sampratai, kai blogio buvimas nuginkluoja teigiamus argumentus, ir paradoksas lieka neišsprendžiamas, o žmogus turi pats pasirinkti sprendimo būdą. Tačiau žmogaus nepriglobia ir gamta, tokia svetima jam visa savo prigimtimi, tokia šalta ir tylinti. Žmogus, socialus gyvūnas, gręžiasi į kitus, panašius į save, ir ten tikisi surasti užuovėją, saugumą, prasmę. Daugybei žmonių šis bandymas pavyksta, visgi, kaip ir būdinga įnoringai daugumai, jiems tenka priimti bendrus įsitikinimus, dorovės sistemą, elgesio modelius, vertinimo būdus. Žmogaus individualybė ir asmenybė yra tarsi išplaunama, jos gylis nusenka, savarankiškumas nuslopsta, principų atsisakoma pragmatikos vardan, ir jis, visateisis visuomenės narys, skriejantis beprotišku greičiu socialinės evoliucijos keliu, pradeda disponuoti neklystamumo teise.

Esama ir tų, kurie nesustoja ties patogia ir saugia vieta, ir žengia tolyn. Palikę daugumą jie prieina prie absurdo, kurio beprasmiškumas žmogiškuoju atžvilgiu tampa sunkiai ištveriamu siaubu, nuo kurio slėpdamiesi dauguma žmonių sugrįžta į visuomenės glėbį, tuo pačiu kai kurie iš jų papildomai nusitvėrę absoliuto ar gamtos garantijų. Bet kai kurie pasilieka ir žvelgia tiesiai į absurdą. Dėl to jie netampa nei antžmogiais ar pranašais, atskalūnais ar revoliucionieriais, nėra pateptieji ar išskirtiniai, bet apsprendžia visą savo egzistenciją ir savo savastį organizuoti nauja kryptimi. Jie nenutolsta nuo visuomenės, gyvena su kitais žmonėmis, turi savų rūpesčių ir tikslų. Jie žino, kad prasmės nėra, bet turi gyventi taip, lyg ji būtų. Jie – grynai žmogiškos prasmės fundatoriai, už savęs palikę visą transcendentinį, metafizinį pasaulį, bet ir nesužavėti socialinio, politinio, net mokslinio naujojo pasaulio, gyvena vien savo žmogiškomis jėgomis. Ir toks gyvenimas nėra persmelktas optimizmo, išsigelbėjimo – pastarojo apskritai negali būti, kaip ir išganymo ar nirvanos.

„Žmogus sau ir su savimi“ – būtų galima pasakyti apie Camus absurdo žmogų. Žmogų, apgaubtą viską nutvieskiančios saulės ir žydros jūros, netekusio šeimos narių, kentusio sunkią finansinę padėtį, negalėjusį įgyti tinkamo išsilavinimo ir realizuoti savo ambicijų, dirbantį monotonišką, varginantį darbą, nerandantį pasitenkinimo tarpusavio santykiuose, nebeturintį jokių ateities vilčių. Tai – apie Patrisą Merso, nugalėtą gyvenimo aplinkybių, bet ne paties gyvenimo. Nors tylus ir abejingas, jis kartu yra ir maištautojas, degantis begaliniu noru pagaliau tapti laimingu. Ir atrodo, šio noro išsipildymui ne tiek daug reikia: pakankamai pinigų, išlaisvinsiančių nuo tuščios priklausomybės nieko nežadančiai kasdienybei. Tikslui pasiekti galima imtis pačių įvairiausių priemonių, kolektyvinės moralės pasmerkiamų kaip nusikaltimas, o individualybei pasirodančių kaip retai pasitaikanti galimybė. Merso atlieka veiksmą ir prisiima už jį atsakomybę. Jis išsilaisvina nuo vieno išorybės raiškos būdo, bet negali eliminuoti savo vidujybės. Jis neturi nieko, į ką galėtų atsiremti, jis galbūt net nepajėgtų kalbėti, jei šalia būtų atidus klausytojas, ir jam telieka įvairių bandymų variacijos. Laikas – reta absurdo žmogaus vertybė. Jis senka, ir žmogus neišvengiamai prieina prie galutinio egzistencijos taško – mirties. Merso miršta. Ar jis pasiekė laimę būdamas gyvas, ar tik mirė laimingas? Nieko nėra po mirties. Ši prielaida pakankamai tikėtina kaip ir teigianti priešingai, ir iš viso Merso gyvenimo liks tik keli faktai, kuriuos žinoję keli žmonės galbūt netrukus juos pamirš. Ir nebus prieita prie jokios vilties, nebus pasiektas joks efektyvus pavyzdinis rezultatas. Tik vienišas žmogus jam svetimame pasaulyje. Tačiau būti laimingam, anot Camus, užtenka pakartoti visų bendrą likimą. Tik tiek, ir jokios specialios programos, užtikrinančios dėsningą judėjimą į užsibrėžtą tikslą. Tai buvimas nuolatiniame akivaizdume su absurdu, pakeičiančiu visą žmogiškąją žiūrą, savivoką ir egzistenciją.

Žmogus tyli, nes ne tik dar nežino atsakymo į klausimą, bet ir supranta, kad pirmiausia privalo pats jį užduoti sau: „Kaip aš gyvenu?“ Jis turi pradėti tyrimą, neduosiantį vienareikšmių ir vienkartinių rezultatų, kuriais galėtų remtis visuomet, kai ištinka bėda. Albert‘o Camus kūryba – ne  deklaratyvus manifestas, puikiai išdailintas estetiškai ar sukonstruotas filosofiškai, bet praktinių intencijų teigimas.