Spalio 7 d. MŪZYNO skaitymai: IEVA KADŽIULYTĖ, Lietuvių filologija, IV k.

***

Išeisiu į vandenį. Galėsit rinkti mane ir dėlioti į vieną darinį.

Išplauksiu į saulę. Stebėsitės, kaip gražiai žėri vakaro dangus.

It būtų įsimylėjęs. Nors iš tikrųjų dangus bus išplautas mano ašarų.

Neikite dar miegoti! Žiūrėkit, kaip deginu savo širdį. Nepražiopsokit

šito realybės šou. Įsidėmėkit mano veidą, ramybės kupiną. Juk sudegus širdžiai

keliai ves į niekur. Nepraminti, siauri takai ves į tuštumą. Saugokis, įsimylėjėli,

kad netektų vėl nusivilti. Adatas, kurios duria mano širdį,

pažersiu ant siaurų takų. Kas eis – užmins. Bet suskaus ne pėdas, o jųjų širdis.

Tad įsidėmėkit mano veidą. Ir mano vardą. O kol kas aš išeinu į vandenį. Mano vardas iš lėto, tingiai, nerangiai eis kartu, nenoromis sušlaps

drungname rudame vandenyje. Bet kol dar neišėjau, kol nepamiršau,

prašau, įsidėmėk mano veidą. Vardą.

***

Šiąnakt tave sapnavau. Vėl. Aš klaidžiojau tamsiame mške, naktį. Buvau praradusi viltį, kad rasiu išėjimą, kol netikėtai pamačiau ryškią raudoną aguoną. Pribėgusi prie jos, pamačiau netoliese dar vieną. Toliau – dar vieną. Širdyje pajutau neapsakomą šilumą ir gerumą. Žinojau, jog tu esi čia, nors tavęs ir nemačiau. Tu tarsi pats miškas, tavęs pilna visur: boružė, nutūpusi man ant plaukų, tarsi tavo švelnūs pirštai, liečiantys mano plaukus. O kai gėlių žiedai sujuda papūtus vėjui, rodos, kad jie tyčia linksta į tą pusę, į kurią tu norėtum, jog eičiau. Ir aš einu. Aš pasiduodu protu nesuvokiamam jausmui, kad tu čia, ir aš tavimi pasitikiu. Einu tol, kol pamatau siaurą keliuką. Taip, miškas baigėsi! Noriu tau padėkoti, kad mane apsaugojai. Atsisuku veidu į mišką. Dabar esu tikra, kad tu mane visuomet saugai. Tu lyg angelas sargas, tik dar geresnis. Tu neturi sparnų, tu vaikštai žeme, nors kartu tu toks nežemiškas... Šalia miško yra aukštas kalnas. Užlipu į jį. Keistai jaučiuosi lipdama, nes vos prieš akimirką aš jutau baimę, klaidžiojau miške. O dabar aš kalno viršūnėje, galiu žiūrėti į medžius iš viršaus. Tokios gražios, užburiančios medžių viršūnės. Tarsi vėjas būtų lengvai perbėgęs savo lengvomis pėdomis. Staiga pajuntu, jog turiu sparnus ir galiu lengvai šokinėti nuo vienos viršūnės ant kitos. Po truputį atsiplėšiu nuo žemės. Iš viršaus taip gerai matyti raudonos aguonos. Tamsią naktį tas raudonumas užburia. Toks pat raudonas ir mano kraujas, kuriuo srūva mano širdis. Negaliu pasakyti Tau, kaip Tavęs pasiilgau.

Spalio 7 d. MŪZYNO skaitymai: ROBERTA STONKUTĖ, Literatūrologija, II kursas

MERGAITĖ

Maža lankiau

Žydų berniuko kapą

Jis nežuvo

Kare

Tik užmynė

Granatą

Ar nepamiršai

Kur jis guli

Vaikyste

To kapo vidury

Miško

Nes kai vėl susitiksim

Norėsiu jį aplankyti

Tą mažos mergaitės

Sielvartą

TIKĖJIMO PAŽINIMAS

Šv. Teresės bažnyčioje

Nuo stacijų sklido

Močiutės sekmadieninio krepšio

Kvapas –

Ir vėl cinamono bandelės

***

Vilniuje lengviau

Tapti vaiduokliu

Negu tavo kaime

Aš niekada nesirinkčiau

Tų gyvai merdinčių

gatvių

***

Noriu būt voras

Suleidęs tinklus debesyse

Prasmegęs mėlynam

Rugsėjo ore

Kad nereikėtų

Gerti rasos

Ir baidytis kaukiančių

Vos gyvų geidulį

Spalio kalių

Spalio 7 d. įvykusio MŪZYNO susitikimo antroji dalis „Kūrybiniai žaidimai“ – improvizacijos Antano duota tema KAS ANT STALO?

Autoriaus vardas ir gyvenamasis mikrorajonas Šiaulių apylinkėse

Ieva K. (Ginkūnai)

Jis dar vieneriais metais paseno.

Šiandien tik jam skamba bažnyčios varpas,

kviečiantis išsirinkti vietą kapinėse.

Kokio karsto norėsi?

Pušinio?

Ąžuolinio?

Jis juokiasi.

Jaunutė meilužė pila konjaką.

Jis valgo tortą iš jos baltų rankučių.

Jis juokiasi, dairosi, kas ant stalo.

Ko dar išgerti?

Šiandien tik gerti, gerti, gerti...

Ant stalo putoja vynas.

Raudonas kraujas, tirštas kraujas.

Šiltas kraujas plona srovele pro lūpų kampučius

užtiško ant stalo, kur putoja vynas, brangus vynas.

Raudonas vynas, raudonas kraujas it žaltys

raudona srovele per stalą.

Kokio karsto norėsi?

Pušinio? Ąžuolinio?

Aušra G. (Medelynas)

Kas ant stalo?

Kambarys. O gal celė? Menė? Tai netenka prasmės, nes visą erdvę užpildo kažkas... kitas. Gerai ir nelabai gerai žinomas. Taip, tai budelis. Grasina ir šypsosi. Nieko nėra blogiau už šį groteską.  Žodžiai, jie plaukia pro šalį. Citatos iš knygų, kurių mes nė viena neskaitysim. Trumpa pažintis, kuri nugrimzta į atminties klodus amžinam negrįžimui. O gal taip tik atrodo? Net keista, kad prisimeni tai, ko, rodos, niekada nežinojai. Ir vis dėlto. Budelis geltonais plaukais ir šypsena, nuo kurios širdis sąla visai ne gerąja prasme. Štai ir vėl. Tiesia į mus kažkokią išmintį, kurią mūsų protai atmeta. Bet detalės, detalės, detalės randa kelią TEN. Tarmė, kita tarmė. Imkit ir skaitykit.

Roberta S. (Parkas)

Du telefonai –

pasislėpti

kekė vynuogių –

užsičiaupti

Pora knygraščių –

pasipliurpti

Popierėliai nuo cukraus –

puiki kraujotaka

Dar yra raktas –

užrakinti tylai

O daugiau tai

tik šiukšlės –

be aiškios paskirties

Nebent dar lieka

Vynuogių sėklos –

prasmingiems pamąstymams –

skambantiems

bažnyčios varpams

Tiesa dar liko

rankos –

laikinumui įprasminti

Rūta J. (Pietinis)

Kas ant stalo...

Kas ant stalo

Negali būti po stalu

O gal gali?

Nes viskas išmėtyta, išdraikyta chaotiškai!..

Ir pats stalas...

Varge... Ar tai stalas?..

Jam turėtų būti gėda

Būti mano stalu

Stalu apskritai

Viską (!) susirinkt žadu

Ir pasitraukt į pievą po medžiu

Antanas Š. (Sukilėlių kalnelis)

Atėjo lietus

Užėjo kruša

Bet visa tai už lango

Suskamba varpas

Ant stalo „baliaus“ lėkštėje

Samaninės vynuogės svaigsta prisirpusios

atsidūrusios žmogaus delne

Šviesos srautai laužo šešėlių pyragus

Kodėl jų neparagavus kol jų dar liko

Paskui ateis tamsa

Po to kai kas gulės lovoje

Pyks rašys ir vargo nematys

Vilma P. (Parkas)

Kas ant stalo?

Krauju apsipylusios smegenys

Ieško aplinkkelio –

Skverbiasi gylis išsitęsia

Paralyžiuoja mintys padrikos

Pasąmonės šauksmas stiprėja

Užglušina artimus

Visa žinančius užgožia tyla

Spengiantis laukimas kurčias

Nepalieka pasirinkimo –

Kelio atgal nėra

Dalia J. (Sukilėlių kalnelis)

Alkūnės, alkūnės, alkūnės.

Pirštai, pirštai, pirštai...

Varpui pritariantys pirštai,

tylėti leidžiantys pirštai.

Tyliai kalbantis kūnas.

Ne Kristaus kūnas.

Bet vynuogių kūnas.

Išsibarstęs ir pakrikęs visa ko kūnas.

Neleisk man būti baltu lapu,

leisk užbaigti šį sakinį,

kad jis būtų panašus į kažką,

kas būtų perskaitoma.

(nuotr. Antano Šerono)

Balandžio 21 d. Mūzyno skaitymai Šiaulių universiteto dailės galerijoje, nuotr. Kornelijaus Užuoto.

REGINA ŽEMAITĖ

Be atsako

Jis vienu tvirtu mostu atlapojo duris, griežtai įrėžė abi rankas į klubus ir, nelyginant Rodo kolosas, atsistojo tarpduryje. Kad ir tuščiomis rankomis, tačiau atrodė, tarsi jis pultų užimti tvirtovę. Klausiamai pakėlusi antakius, ji sėdėjo prie stalo, įsprausto į kampą ir uždengto šviesia staltiesėle, ant kurios suraizgytoje vazelėje tylėjo žalia gebenės šakelė. Sakytumei, pradėjęs ataką jis tvirtai išpyškino:

− Aš jus myliu.

Ji prapliupo juoktis. Baltos medinės durys vis dar buvo praviros.

─ Jūs nesijuokite, aš jums sakau rimtai – aš jus myliu.

─ Ach, pone Kochai! – norėdama lyg ir dar sukrizenti, tačiau, atsikrenkštusi, nutaisė kuo rimtesnį balso toną, tvirtai, bet minkštai pakvietė:

− Užeikite, mano mielasis pone Kochai, − sulošime partiją.

− Na, žinoma.

Jis lėtai ir tyliai užvėrė duris ir lengvu, nebe tokiu tvirtu žingsniu, nunarinęs galvą priėjo prie jos, prisėdo šalia ant gėlėtu gobelenu trauktos kėdės. Ji lėtai ir švelniai užvertė užrašus. Nutraukusi nuo parkerio galo dangtelį, žvelgdama į poną Kochą, lengvai ir elegantiškai jį uždėjo, iki kol spragtelės, ir lėtai paguldė ant užversto pusstorio didelio minkštais baltais viršeliais sąsiuvinio. Jį pastūmė tolėliau į kampą. Iš stalčiaus ištraukė dėželę. Ištiesusi, tarytumei norėtų pailsinti pirštus, abu užverstus delnus ant dėželės, atsiduso ir minutėlę žvelgė į poną Kochą. Po to švelniai tarė:

− Mielasis, kokie šiandien jūsų – baltieji ar juodieji?

− Mano baltiškoji dama visada džiugina mano širdį ir protą – tad jai ir atiteks, jei tik baltieji rikiai paklus, juodasis karalius.

− Žinoma, mano mielasis pone Kochai, Jūsų baltiškoji dama mėgsta prajodyti baltuosius žirgus! Cha cha cha! – darkart garsiai ir šelmiškai prapliupo, beatsilošdama į kėdę. Paėmusi dėželę pabėrė figūrėles ant stalo. Malonus barškėjimas.

Ponas Kochas ilgais, liesais ir drebančiais pirštais ėmė jas iš lėto statyti. Kairiosios smiliumi kilstelėjo akinius ant mažytės ir vos vos pastebimos nosies kuprelės, atsidusęs pažvelgė į Magdaleną L. ir tyliai statydamas baltąjį žirgą ant juodojo kvadrato tarė:

− Visgi, panele L., nepamirškite to – aš jus myliu.

Šiandien jie žaidė paskutinę partiją.

Bijūnai

Gyveno kartą žmogus. Gerai jis gyveno. Vaikščiojo jis gražiu, taisyklingu trikampiu: darbas, turgus, namai; Namai, turgus, darbas; darbas, namai, turgus.

Vieną dieną ėmė žmogus ir numirė. To taisyklingo trikampio viduryje pražydo bijūnai. Ir kodėl vieną kartą gyvenęs žmogus bijojo peržengti to trikampio sienas, ir kas slypėjo už tų sienų, – istorija nutyli.

Kornelijaus Užuoto nuotr. iš balandžio 21 d. skaitymų

REGINA ŽEMAITĖ (Literatūrologijos I k. magistrantė)

Svarbesni, arba 2016

purpurinį lietų

sugeria žemė

princesė Lėja

vaikšto dangumi

tik vienai dienai

o, išmintingasis filosofe,

herojais pabūkim ---

be pykčio

kaip ženklą ištarkim

gėlės vardą

ir

skanaukim iranietiškas vyšnias

suskintas strazdo lankomame

sode ---

tarp statulų iš

marmuro, bronzos ir geliežies

susėdę

užgriežia orkestras Sondeckio

nes šios Kalėdos tikrai, jau tikrai

paskutinės

net nepuošęs

išniro iš

adidas kiauto

Karibų tėvas

I’m your man

tarė jam iš dešinės sėdėjęs…

ir trenkė durim

kurias Muhammad Ali

visai sudrožė mūsų

gerbiamas Bložė ---

o Bobas

svarbesnių reikalų turįs

pas nieką –

nei Nobelį, nei Dievą jis nevarys

2017 sausis

Kintanti tautosaka

murkdomės savo pačių sultyse

marinuojamės savo pačių išrūgose

papuošime

o gal pasipuošime

ne, nebe treninginiu,

o tautiniu

o božė, božė

kokiu gražiu

kostiumu

murgdomės, marinuojamės

sultyse savose

o božė, božė

juk spręsti

pagal rūbą

dabar

svarbeuse

iš visų

2017 sausis

Paieškos

pinigų atsikračiau

šviesą

švyturį mačiau

plaukus

rausčiaus

ir

dievais, dogmomis

žiaukčiojau,

galop ---

lovoje,

knygą

ir trūkusį siūlą

radau

2011

Artumo troškulys

Tu niekur neiki,

mielas drauge,

paliki nors

trumpam

tylioj lietudienio

nakty.

2010

Autorės hermeneutikos šaltinis, vardu Ryžas, 
kuris tikrai vertina knygas, laisvai skaito Murakami vokiškai.

ROBERTA STONKUTĖ: eilėraščiai

Mirties vėjas

mirties vėjas nušlavė

žvaigždes iš padangės

užpylė lietum

mano stogą ir dainavo

visą naktį dainavo

apie geidžiančias ir

geliančias širdis

mirties vėjas priminė

kad dar yra laiko gyventi

mirties vėjas priminė

kad nepamirščiau išgerti

už gyvenimą tokį koks jis yra

mirties vėjas priminė kad nebus

didesnio darbo už gyvenimą toliau

mirties vėjas priminė

 kad apkabinčiau tavo širdį

prieš mums užmiegant

Išeina

ežerai –

akmenys ištirpę

lyg sniego kalnai

debesys laukus užgriuvę

spaudžias po žeme

gyvybės ieško

mirę žmonių vaikai

ir buvę išsigandę

pasimetę pasaulio

mudviejų sukurto apsirikimo

su griūvančiais norais ir

tirpstančiais debesų kalnais –

išeina

Aš esu moteris

aš nesu moteris

jau trys savaitės

kaip žmogus

aš nesu moteris

jau trys savaitės

be žmogaus

aš nesu moteris

jau trys savaitės

kaip žmogus

išlupęs iš savęs vaiką

Puslapių paraštės

laikui ir svajoms vaikšto

mano sukurta gatve

neapsisprendėliai

ta gatvė šlapia

ir lietinga

išgalvota

buvo

liūdesio klounams

dangų užmušusiam lapkrity

sutikau vieną jų

buvo

nepasikeitęs

nuo tų laikų

na gal kiek aptukęs

nesimatėm

nuo tada kai įpratau

kvepintis ir

balsu paslėpti

tikrąją kalbą

kai mano nuogumas

buvo sugėdintas

nuo tada retai

čia bevaikštau

nepasisprendėlių

eskizus glaudžia

tik mano

gatvėje rašomų

puslapių paraštės

ROBERTOS STONKUTĖS KŪRYBOS POPIETĖ

Robertos skaitymai

Šių metų balandžio pirmąją Šiaulių universiteto dailės galerijoje įvyko niekam nereikšmingas įvykis, visai nepatrauklus nei visuomenei apskritai, nei bet kuriam jos subjektui, visai neįsimintinas, nevertas net menkiausios informacinės žinutės, neiškalbingas, nekūrybingas... Šį sąrašą būtų galima tęsti, jei tai būtų tiesa. O iš tiesų – įvykis buvo, reiškinys pasireiškė, o reiškinio vardas Roberta Stonkutė kaip kūrėja, subrendus reikalui plačiau nei iki šiol paviešinti jau trečius metus rašomą poeziją bei prozą. Beje, tai tik vienas iš daugelio Robertos veidų, nes, kaip buvo paliudyta balandžio 1-osios literatūriniame teisme, Šiaulių universitete Robertos yra be galo daug, kur tik pasisuksi. Įvykę skaitymai buvo pavadinti savotiška ataskaita, gavus ŠU savanoriškiausio studento nominaciją. Tai būtų tiesa, jei Mūzyno kūrybinių vakarų tradiciją atnaujinęs susitikimas nebūtų sumanytas ar suplanuotas anksčiau nei suteikta nominacija – gal jau nuo pirmo kurso, o gal ir dar anksčiau. Ilgai, atrodo, brendo ir vienas iš daugelio Robertos „performansų“ – bliūdo, į jį nuo džinsų tekančio vandens ir botų scenografija, ir viskas ne šiaip sau: ne tik dėl miško, nereikalingos skalbimo mašinos, bet ir dėl drėgmės, kuri, pasak autorės, tokia svarbi jos tekstuose. Be drėgmės šių skaitymų raktažodžiai galėtų būti kuo įvairiausi. Eilėraščiu tapusi asmeninė atmintis, kūrybiškai perrašyta biografija, patraukli socialinė poezija, jautrus intymumas ir asmeniškumas, giliai patirtinio vieversio grafika, verbališkai ir neverbališkai išraiškingas tekstų skaitymas su reikšmingais žvilgsniais į kairę ir į dešinę, ne mažiau nei tekstai įdomūs jų komentarai, linksmybės anapus viso šiandienos slėgio, gyvenimiškas spektaklis su nenuspėjamais jo vaidmenimis, keisti naudininkai, nustojant pasauliui... Kas dar? Aišku, poetės pašlovinimas, pašlovinimas, pašlovinimas, sveikinimo kalbos išpažįstant meilę vienam arba kitam skaitytam eilėraščiui, Robertai, tapusiai autoritetu ir vis dar išlikusiai „sunkiu vaiku“. Grįžtant į aplinką, į erdvę šalia autoriaus ar jo adresato, kuri tokia svarbi kūrėjai Robertai, atsitiktinio neatsitiktinumo principu skaitymams pasirinktas Vaivos Kovieraitės grafikos užnugaris (paroda galerijoje). Pabandžiusi šiuos vaizduose surasti savojo „aš“ vaiką, Roberta, kaip visada, buvo griežta – jos „aš“ ir yra jos ir dar nesukurtas. Šis ieškojimų įkarštis Robertos, tikėkimės, neapleis, gyvenimui tampant patrauklia poezija, grafika ar dar kuo kitu.

                        (Santūriai, vos apčiuopiamu pavidalu dalyvavusio) Mūzyno inf.

                        Antano Šerono nuotr.

                        Toliau – trys klausytojų ypač pamėgti Robertos eilėraščiai.

Vieversys

miškai tie neperžengiami – –

įėjau ir smuikų tamsumoj

neberandu tavęs – – –

o, kad pasakytum...

kad dar spėčiau

sužinot – –

bet dabar jau

vieversys tesi – –

tam balse pranyko

mano pasakų tikrovė,

dalis manęs po žemėmis

palindo – –

tylos žodžiai     

užauginti tavy

išskrido –

vieversiu

grįžti – –

nespėjau...

Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;

ten – vakaruos – kur prasiskyrę

debesys saulės šviesą skandina –

juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:

taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog

šviesaistrės spindulių blukinami

debesys traukės atgalios. –

Ar ir tau taip bus?

Naujienų apžvalga

ir vakaras diena užkandžiavo

ir krantas mušės į jūros bangas

ir tyla ūžė vakarų vėjams

ir langai akmenis daužė

ir seniai lazdoti smėlyje žaidė

ir meilė šoko ant širdgėlos tako

ir citrinmedis matavos saldumą

ir penkiamečiai mokė Kristų

ir mylimieji nemylėjo

ir pilnatis mirė horizonte

ir akys tekėjo palikdamos ašaras

ir karui baigės degalai

ir karštis šaltyje nutirpo

ir į dangų leidos vandens plunksnos

– – kai tu manim patikėjai – –