Spalio 7 d. MŪZYNO skaitymai: ROBERTA STONKUTĖ, Literatūrologija, II kursas

MERGAITĖ

Maža lankiau

Žydų berniuko kapą

Jis nežuvo

Kare

Tik užmynė

Granatą

Ar nepamiršai

Kur jis guli

Vaikyste

To kapo vidury

Miško

Nes kai vėl susitiksim

Norėsiu jį aplankyti

Tą mažos mergaitės

Sielvartą

TIKĖJIMO PAŽINIMAS

Šv. Teresės bažnyčioje

Nuo stacijų sklido

Močiutės sekmadieninio krepšio

Kvapas –

Ir vėl cinamono bandelės

***

Vilniuje lengviau

Tapti vaiduokliu

Negu tavo kaime

Aš niekada nesirinkčiau

Tų gyvai merdinčių

gatvių

***

Noriu būt voras

Suleidęs tinklus debesyse

Prasmegęs mėlynam

Rugsėjo ore

Kad nereikėtų

Gerti rasos

Ir baidytis kaukiančių

Vos gyvų geidulį

Spalio kalių

Balandžio 21 d. Mūzyno skaitymai Šiaulių universiteto dailės galerijoje, nuotr. Kornelijaus Užuoto.

REGINA ŽEMAITĖ

Be atsako

Jis vienu tvirtu mostu atlapojo duris, griežtai įrėžė abi rankas į klubus ir, nelyginant Rodo kolosas, atsistojo tarpduryje. Kad ir tuščiomis rankomis, tačiau atrodė, tarsi jis pultų užimti tvirtovę. Klausiamai pakėlusi antakius, ji sėdėjo prie stalo, įsprausto į kampą ir uždengto šviesia staltiesėle, ant kurios suraizgytoje vazelėje tylėjo žalia gebenės šakelė. Sakytumei, pradėjęs ataką jis tvirtai išpyškino:

− Aš jus myliu.

Ji prapliupo juoktis. Baltos medinės durys vis dar buvo praviros.

─ Jūs nesijuokite, aš jums sakau rimtai – aš jus myliu.

─ Ach, pone Kochai! – norėdama lyg ir dar sukrizenti, tačiau, atsikrenkštusi, nutaisė kuo rimtesnį balso toną, tvirtai, bet minkštai pakvietė:

− Užeikite, mano mielasis pone Kochai, − sulošime partiją.

− Na, žinoma.

Jis lėtai ir tyliai užvėrė duris ir lengvu, nebe tokiu tvirtu žingsniu, nunarinęs galvą priėjo prie jos, prisėdo šalia ant gėlėtu gobelenu trauktos kėdės. Ji lėtai ir švelniai užvertė užrašus. Nutraukusi nuo parkerio galo dangtelį, žvelgdama į poną Kochą, lengvai ir elegantiškai jį uždėjo, iki kol spragtelės, ir lėtai paguldė ant užversto pusstorio didelio minkštais baltais viršeliais sąsiuvinio. Jį pastūmė tolėliau į kampą. Iš stalčiaus ištraukė dėželę. Ištiesusi, tarytumei norėtų pailsinti pirštus, abu užverstus delnus ant dėželės, atsiduso ir minutėlę žvelgė į poną Kochą. Po to švelniai tarė:

− Mielasis, kokie šiandien jūsų – baltieji ar juodieji?

− Mano baltiškoji dama visada džiugina mano širdį ir protą – tad jai ir atiteks, jei tik baltieji rikiai paklus, juodasis karalius.

− Žinoma, mano mielasis pone Kochai, Jūsų baltiškoji dama mėgsta prajodyti baltuosius žirgus! Cha cha cha! – darkart garsiai ir šelmiškai prapliupo, beatsilošdama į kėdę. Paėmusi dėželę pabėrė figūrėles ant stalo. Malonus barškėjimas.

Ponas Kochas ilgais, liesais ir drebančiais pirštais ėmė jas iš lėto statyti. Kairiosios smiliumi kilstelėjo akinius ant mažytės ir vos vos pastebimos nosies kuprelės, atsidusęs pažvelgė į Magdaleną L. ir tyliai statydamas baltąjį žirgą ant juodojo kvadrato tarė:

− Visgi, panele L., nepamirškite to – aš jus myliu.

Šiandien jie žaidė paskutinę partiją.

Bijūnai

Gyveno kartą žmogus. Gerai jis gyveno. Vaikščiojo jis gražiu, taisyklingu trikampiu: darbas, turgus, namai; Namai, turgus, darbas; darbas, namai, turgus.

Vieną dieną ėmė žmogus ir numirė. To taisyklingo trikampio viduryje pražydo bijūnai. Ir kodėl vieną kartą gyvenęs žmogus bijojo peržengti to trikampio sienas, ir kas slypėjo už tų sienų, – istorija nutyli.

Kornelijaus Užuoto nuotr. iš balandžio 21 d. skaitymų

Reportažas iš kūrybinio rašymo seminaro Baisogalos gimnazijoje: gimnazistų tekstai

Rūta Kuznecovaitė, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivė

(iš misterijos „Tyli naktis – rami širdis“)

JI. Norėčiau, kad ateitų tie, kurių gyvenimas tarp vilties ir kančios...

Jie ateina nešini raudonomis rožėmis. Pirmasis (JIS I) – su viena rože, antrasis (JIS II) – su tuzinu. JI atrodo dvejojanti, kurį pasirinkti.

JIS (I). Jei pasirinksi mane, aš pasipiršiu prieš Kalėdas.

JIS (II). Jei pasirinksi mane, pasipiršiu su Dievu per Velykas.

JI. Aš renkuosi tą, kuris neša meilę, šventumą ir tikėjimą.

Ji lieka stovėti viena, nes abu nešė mirtį.

Paulius Saulius Pocius, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivis

Misterija (diablerie)

Jaukus vakaras prie židinio

Kur girdimas kenčiančių sielų kauksmas

Ir jų riksmai

Kur velnias švaistos prakeiksmais

Ir girdimas skardus jo juokas

Kambaryje matyti ir paveikslas angelų

Bet ant jų kelio vėl savo trišakį velnias meta

Liepsnoja pragaro liepsnom
Ir sunaikina savo šakėm angelus visus

Žygimantas Turskis, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivis

(liūdnai linksmas beveik tanka)

Aš kaip kamuolys

Ryžas ir daužomas visų

Gerai kad aš guminis

Nepridaužys ilgai dar jie manęs
Ir skauda tik kad ryžas aš esu

ROBERTOS STONKUTĖS KŪRYBOS POPIETĖ

Robertos skaitymai

Šių metų balandžio pirmąją Šiaulių universiteto dailės galerijoje įvyko niekam nereikšmingas įvykis, visai nepatrauklus nei visuomenei apskritai, nei bet kuriam jos subjektui, visai neįsimintinas, nevertas net menkiausios informacinės žinutės, neiškalbingas, nekūrybingas... Šį sąrašą būtų galima tęsti, jei tai būtų tiesa. O iš tiesų – įvykis buvo, reiškinys pasireiškė, o reiškinio vardas Roberta Stonkutė kaip kūrėja, subrendus reikalui plačiau nei iki šiol paviešinti jau trečius metus rašomą poeziją bei prozą. Beje, tai tik vienas iš daugelio Robertos veidų, nes, kaip buvo paliudyta balandžio 1-osios literatūriniame teisme, Šiaulių universitete Robertos yra be galo daug, kur tik pasisuksi. Įvykę skaitymai buvo pavadinti savotiška ataskaita, gavus ŠU savanoriškiausio studento nominaciją. Tai būtų tiesa, jei Mūzyno kūrybinių vakarų tradiciją atnaujinęs susitikimas nebūtų sumanytas ar suplanuotas anksčiau nei suteikta nominacija – gal jau nuo pirmo kurso, o gal ir dar anksčiau. Ilgai, atrodo, brendo ir vienas iš daugelio Robertos „performansų“ – bliūdo, į jį nuo džinsų tekančio vandens ir botų scenografija, ir viskas ne šiaip sau: ne tik dėl miško, nereikalingos skalbimo mašinos, bet ir dėl drėgmės, kuri, pasak autorės, tokia svarbi jos tekstuose. Be drėgmės šių skaitymų raktažodžiai galėtų būti kuo įvairiausi. Eilėraščiu tapusi asmeninė atmintis, kūrybiškai perrašyta biografija, patraukli socialinė poezija, jautrus intymumas ir asmeniškumas, giliai patirtinio vieversio grafika, verbališkai ir neverbališkai išraiškingas tekstų skaitymas su reikšmingais žvilgsniais į kairę ir į dešinę, ne mažiau nei tekstai įdomūs jų komentarai, linksmybės anapus viso šiandienos slėgio, gyvenimiškas spektaklis su nenuspėjamais jo vaidmenimis, keisti naudininkai, nustojant pasauliui... Kas dar? Aišku, poetės pašlovinimas, pašlovinimas, pašlovinimas, sveikinimo kalbos išpažįstant meilę vienam arba kitam skaitytam eilėraščiui, Robertai, tapusiai autoritetu ir vis dar išlikusiai „sunkiu vaiku“. Grįžtant į aplinką, į erdvę šalia autoriaus ar jo adresato, kuri tokia svarbi kūrėjai Robertai, atsitiktinio neatsitiktinumo principu skaitymams pasirinktas Vaivos Kovieraitės grafikos užnugaris (paroda galerijoje). Pabandžiusi šiuos vaizduose surasti savojo „aš“ vaiką, Roberta, kaip visada, buvo griežta – jos „aš“ ir yra jos ir dar nesukurtas. Šis ieškojimų įkarštis Robertos, tikėkimės, neapleis, gyvenimui tampant patrauklia poezija, grafika ar dar kuo kitu.

                        (Santūriai, vos apčiuopiamu pavidalu dalyvavusio) Mūzyno inf.

                        Antano Šerono nuotr.

                        Toliau – trys klausytojų ypač pamėgti Robertos eilėraščiai.

Vieversys

miškai tie neperžengiami – –

įėjau ir smuikų tamsumoj

neberandu tavęs – – –

o, kad pasakytum...

kad dar spėčiau

sužinot – –

bet dabar jau

vieversys tesi – –

tam balse pranyko

mano pasakų tikrovė,

dalis manęs po žemėmis

palindo – –

tylos žodžiai     

užauginti tavy

išskrido –

vieversiu

grįžti – –

nespėjau...

Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;

ten – vakaruos – kur prasiskyrę

debesys saulės šviesą skandina –

juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:

taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog

šviesaistrės spindulių blukinami

debesys traukės atgalios. –

Ar ir tau taip bus?

Naujienų apžvalga

ir vakaras diena užkandžiavo

ir krantas mušės į jūros bangas

ir tyla ūžė vakarų vėjams

ir langai akmenis daužė

ir seniai lazdoti smėlyje žaidė

ir meilė šoko ant širdgėlos tako

ir citrinmedis matavos saldumą

ir penkiamečiai mokė Kristų

ir mylimieji nemylėjo

ir pilnatis mirė horizonte

ir akys tekėjo palikdamos ašaras

ir karui baigės degalai

ir karštis šaltyje nutirpo

ir į dangų leidos vandens plunksnos

– – kai tu manim patikėjai – –

KOVO 3 DIENOS SKAITYMAI: Austėjos Pašviestytės ir Irmos Jurgaitytės nuotraukos

Susitikimas / Skaitymai. Dalyvaus ir savo kūrybą skaitys rašytoja, leidyklos "Jovaro tiltai" ir grafomanija.com įkūrėja SANDRA BERNOTAITĖ

2015 M. SPALIO SKAITYMŲ AUTORIAI IR TEKSTAI

RAMINTA RINKEVIČIŪTĖ

SESEI

Kaip vėjo kuždesiuos šaka užaugus –

Aš švelniai įsivelsiu Tau į plaukus.

Ir tonuose raudonos sutemos

Paklydęs pienės pūkas suboluos.

Šnabždėsiu Tau lėtai po žodį sūrų.

Sesut, neveltui mūsų Dievas kūrė

Tiek daug neregimos tiesos,

Tiek visa supančios tamsos...

Nebėk nuo to, kas davė sielai būvį –

Medaus laše čiobrelis įsikūrė –

Aš saugosiu, sesute, tik Tave...

Pavirtus vėjo laužoma šaka.

ROBERTA STONKUTĖ

pasakyk

aš

?

pacifistė ar karingoji

stiklinė ar iš molio drėbtoji

mylimoji ar barbarų pagrobtoji

svajotoja ar mašinos įtrenktoji

ypatinga ar tik šiaip pratampyta

?

pasakyk, esu aš tau

?

taigi sakau

ša

JONAS BARTKUS

Lengviausia burnoti

Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją,

jeigu tekstas be melodijos užimtų garso vietą,

ir liktų vien tik sausas pasivaikščiojimas posmais

(nesvarbu – esi tu basas ar su išeiginiais kroksais)?

Ar klausą pavaduotų akys? Ar vidus pakeltų

svorį nuoširdumo iš to, kas kuria, rankų?

Kas guldoma ant lapų su langeliais mėlynais,

kai inspiracija stuksena kur ne penkliniai laukai?

Ar būtumei tuo ryšuliu natų ir pagarba

užaugusia auginti – ko dar išorėj nėra?

Lengviausia juk burnoti nei paimti ką ir keisti.

O juk silpnesnis už tave – ne visada blogiausia veislė.

RUDENS RŪKE - 2015 M. SPALIO 8 D. VYKUSIŲ "MŪZYNO" SKAITYMŲ AKIMIRKOS

Gegužio SKAITYMAI

Gyvenimas pagal „Mūzyną“

Lapkričio 4 d. Humanitariniame fakultete vyko literatų klubo „Mūzynas“ skaitymai. „Mūzyno“ vadovės „regalijos“ susitikimo pradžioje buvo atiduotos šio pranešimo autorei Robertai Stonkutei, įsivaizduojamą „karūną“ priimant su užuojauta, kurio palinkėjo dabar jau Šiaulių universiteto absolventė, Literatūrologijos magistrė Edita Puskunigytė. Jaukioje studentiškoje aplinkoje susirinkę jaunieji autoriai buvo kviečiami skaityti savo ar mėgstamų rašytojų tekstus. Pirmoji savo eilėraščiais su publika dalinosi Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos IV kurso studentė Agnė Kruopytė, neseniai išleidusi debiutinę poezijos knygą. Kurso draugės palaikyti atėjusios Sonata Tenytė ir Greta Rimkutė taip pat neliko sėdėti klausytojų vietose, o paruošė, kaip pačios sakė, smagų performansą pagal Aidą Marčėną. Nuo dialogui pritariančių klausytojų šypsenų visus susirinkusius į rimtį vėl nukėlė Gretos sukurta impresija apie tylą. Poezijos tekstus mūzyniečiams  pirmą kartą pristatė ir Anglų filologijos bei ispanų kalbos III kurso studentė Dovilė Arlikevičiūtė. Savo naujausios kūrybos paskaitė ir Edita, paskui ir jau „karūnuotoji“ Roberta. Kaip ir priklauso, poezija giminiavosi su muzika. Vakarą praturtino Dovilės, o vėliau – Pauliaus Stočkaus, Lietuvių filologijos ir komunikacijos IV kurso studento, skambinimas gitara. Po to vyko improvizuotos kūrybinės dirbtuvės: visi susirinkę į renginį buvo kviečiami ant spalvotų rudenių lapų užrašyti  įkvėpiantį haiku. Vėliau užrašytais haiku buvo susikeista, jie įgarsinti, ir publikos valia renkamas labiausiai įsimintinas trieilis. Šį kartą į studentų tekstų skaitymus susirinko kad ir negausi, bet spalvinga publika. Renginį aplankė Menų fakulteto bei Informatikos, matematikos ir e. studijų instituto studentės, kiti poezijos mylėtojai. Neaplenkė skaitymų ir fakulteto dėstytoja Vyda Bajarūnienė. Džiaugėmės sulaukę ir garbingo klausytojo – Šiaulių universiteto kapeliono Arūno Jankauskio. Skaitymams skirta valanda prabėgo tarsi akimirksnis, šildantis garuojančia arbata bei mėgaujantis įkvepiančia Šiaulių universiteto studentų kūryba. Verta pasidžiaugti, jog panašiuose skaitymuose niekada netrūksta improvizacijos bei laisvės, kurios kiekvienam iš mūsų leidžia ieškoti ir atrasti vis kažką naujo. Kviečiame rašyti ir dalintis savo kūryba su kitais, o „Mūzynas“ visada atviras pačioms įvairiausioms iniciatyvoms.

                                                    Roberta Stonkutė

                                                    Lietuvių filologijos ir komunikacijos specialybės III kursas

                                                    

DĖMESIO! SKAITYMAI – PO ALBERT‘O CAMUS SAULE...

PO ALBERT‘O CAMUS SAULE...

Gruodžio 4 d., trečiadienį, 16 val.

Humanitarinio fakulteto Vladimiro Šilkarskio auditorijoje vyks popietė, skirta Albert‘o Camus 100-osioms gimimo metinėms. Savo mintimis apie Nobelio premijos laureatą dalinsis

profesorius Vytautas Bikulčius,

literatūrologijos magistrantė Jūratė Jasaitytė.

„Mūzynas“ kviečia visus, norinčius pasiklausyti ir pasidalinti mintimis, paskaityti laisvai pasirinktus Camus arba savo tekstus, o geriausia – ir viena, ir kita, arba, kaip rašė Sigitas Geda –

„...galimi sukryžiavimai...“.

Kava, arbata ir prancūziška nuotaika.

HF literatų klubas „Mūzynas“