JŪRATĖ VERTELYTĖ

Jūratė Vertelytė, Mažeikių Gabijos gimnazijos IV b klasės mokinė.

(Šatrijos Raganos gyvenimui ir kūrybai skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso paskatinamoji nominacija.) 

Žmogaus sielos paslaptys 

Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“

Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ perteikiamas sielos supratimas. Mažajai Irusiai dažnai siela turi buveinę – materialųjį pasaulį: daiktus ar gamtą, o štai „Mamatės užrašuose“ siela plevena nakties tyloje, muzikoje, rožės žiedo šviesoje ir žiedlapio švelnume.

Balta rožė – svarbus simbolis, jis atsiranda dar apysakos pradžioje ir yra vienas iš Irusios sielos sampratos pavyzdžių. Baltos rožės, Irusiai tapusios Mamatės sielos atitikmeniu, skatina ją gilintis į nujaučiamas žmogaus vidinio „aš“ paslaptis. Kas yra siela, Irusia suvokia klausydama jautrių Mamatės pasakojimų, palyginimų. Mamatė Irusiai sielos buvimą aiškina kaip gamtos reiškinį: „Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kinvarpas? <...> Kaip iš lelučių ritos drugiai? <...> Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. <...> Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos.“ Taip vaikui ne tik nusakomas sielos buvimas, bet ir brėžiama riba tarp kūno ir sielos, žmogaus dvasia atskiriama kaip žmogų aukščiau pakylėjantis reiškinys. Išties vaikiškas ir paprastas sielos suvokimas per gamtą ir daiktus paaiškina tikruosius katalikiškojo sielos supratimo pagrindus: ji trapi, ji būtina dvasingam žmogui, ji liudija gerumą, atsidavimą, aukojimąsi.

Irusiai Mamatės sielos atspindys atsiskleidžia ne tik sode, kur auga baltos rožės. Muzika taip pat Irusiai tampa vartais į Mamatės sielą ir jos paslaptis. Kaip tikėjimas Dievo valia, taip ir menas, o labiausiai muzika, jautrios sielos Mamatei, kuriai be galo „nuobodžios yra žemės dainos“, tampa dvasine atrama. Mamatės meilę muzikai paaiškina ir Mamatės užrašuose atskleistos rutinos ir buitiško gyvenimo nuoskaudos. Muzika Mamatės sielai „duoda kartais trumpų laimės valandėlių“, taip reikalingų jos gyvenime, į kurį ji pati žvelgia kaip į sunkią, varginančią tarnystę kitiems: „Gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė“. O štai muzikavimo momentuose lieka tik Mamatė ir jos vidinio „aš“ atvaizdas – muzika. Mamatei skambinimas pianinu – tai žvilgsnis „į save“. Naktį skambantys ilgesingi noktiurnai lydi Mamatę į sielos paslaptingumo apmąstymus. Ji siekia suprasti, „kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys“, „kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai“, „kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri“. Taigi, muzikuodama Mamatė klausosi ne tik švelnių instrumento garsų, bet ir įsiklauso į savąją sielą, skambančią nakties tyloje, „išgroja“ ją kitiems.

Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ siekiama atskleisti sielos paslaptis. Savitai ją vertino apysakos pasakotoja: švelnių, trapaus grožio rožių palyginimas su siela nurodo, jog vaikui svarbus sielos tyrumas, šviesumas, kurį sukuria atsidavimas ir gėris. Šią sielos sampratą apysakoje perteikia ir romantiškos, ilgesingos, muzikoje prieglobstį randančios Mamatės įvaizdis.

SAMANTA BUTVYDAITĖ

Samanta Butvydaitė, Joniškio r. Skaistgirio gimnazijos IV klasės moksleivė. (Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso paskatinamoji nominacija.)

JI

(trioletas)

Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu,

Girdžiu melodiją tarp sienų keturių.

Tik ji viena dvare vis dar nemiega,

Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu.

Regiu ją, jauną, gražią, palinkusią prie knygos.

Regiu prižiūrinčią rožes. O vakare,

Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu,

Girdžiu melodiją tarp sienų keturių.

MAN REIKS RYTOJAUS

 (sonetas)

Padovanok man saulę,

Šūsnį karštų jos spindulių.

Ir man nereiks rytojaus,

Nes savo šviesą branginu.

Padovanok man meilę,

Tik tyrą, be spyglių.

Ir man nereiks rytojaus,

 Nes savo jausmą branginu.

Dar dovanok man dieną

Be nykstančių žvaigždžių.

Dar noriu laisvės, džiaugsmo,

Tiesos, vilties, svajų.

Ir dar... man reiks rytojaus,

Nes dienai to per daug.

*******

supraski

neteiski

pamirški

atleiski

į širdį jautruolę

strėlės nepaleiski

kai sielą atvėrus

surasi ramybę

skambės Bacho muzika

džiugins vėl knygos

ŠATRIJOS RAGANAI 140

Kūrybinių darbų konkursas, skirtas Šatrijos Raganai

Kviečiame įvairių klasių moksleivius, studentus interpretuoti ir vertinti lietuvių literatūros klasikės gyvenimą ir kūrybą. 

Siūlomos kūrybinių darbų rūšys / žanrai: esė, poezija, novelė, apsakymas, tapyba, grafika, fotografija, videofilmas, teatrinės improvizacijos (nufilmuota medžiaga) ir kiti. 

Konkursinius darbus siųsti iki 2017 m. vasario 20 d. adresu: 

Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedrai P. Višinskio g. 38, LT-76352, Šiauliai arba elektroniniu paštu lklkk.dokumentai@su.lt

Darbus vertins Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto literatūros ir meno tyrinėtojai. 

Geriausi darbai bus įvertinti maloniais prizais. Baigiamasis renginys vyks kovo 8 d., Šatrijos Raganos gimimo dieną.

Detaliau informacija:

http://www.su.lt/images/Stojantiesiems/mokiniams/Literatrinis_konkursas_atrijos_Raganai_140.pdf

Iš Šatrijos Raganos novelės „Ašaros“ (1901)

"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

AGNĖ KRUOPYTĖ

DRAMŲ DRAMA

Veikia:

AGNĖ

AGNĖ 2

AGNĖ 3

Veiksmas vyksta labai moralioje šalyje, kurioje nėra gėjų, rasistų, draudžiama vartoti tabaką ir alkoholį, o valdžia nemeluoja po šešių. Agnė sėdi mažame kambarėlyje, aplink mėtosi daug knygų, televizorius, kalnas drabužių. Įdėmiai žiūri į kompiuterį. Už lango – karas, žmonės sukilo prieš mažiau žmones.

AGNĖ.  Staiga spiria į drabužių krūvą, prieina prie lango. O Dieve, jie vis dar ten žaidžia... Aš nesuprantu, kaip jie drįsta pradėti karą būtent tą dieną, kai aš neturiu, ką apsirengti! Pasižiūri į veidrodį. Na, bent jau gražiai atrodau, ir plaukai gerai stovi.

AGNĖ 2. Tau ne tik plaukai stovi, nieko nepamiršai?

AGNĖ 3. Ach, nekvaršink Tu jai galvos tokiais niekais, dabar jai svarbiausia turėtų būti sugalvoti, kuriuo kampu pasidaryti asmenukę, kad fone matytųsi visas veiksmas, gal reikėtų prieiti iš dešinės, čia kaip tik mažiau žmogus laiko nukirstą žmogaus galvą...

AGNĖ 2. Bet Tu privalai šiandien parašyti ir dėstytojai nusiųsti dramą.

AGNĖ. Na, kokią dar dramą, šis rytas ir taip man pakankamai dramatiškas, galbūt reikėtų parašyti apie tai, kad pirkau GUCCI suknelę internetu ir manau, kad jie man padielkę įkišo... GUCCI ar ne GUCCI – štai kur klausimas?

AGNĖ 3. Negaliu Tavęs klausytis, žiūrėk, Medėja jau įkėlė facebook nuotrauką su nukąsta galva ir dar fone matyti, kaip katė apdergė gandrui galvą, ką Tu dabar darysi? Man nuo Tavęs darosi koktu...

AGNĖ 2. Koktu? O, žinau! Kokto. Žiūrėk, čia, šita knyga, perskaityk Kokto, galbūt padės.

Agnė siekia knygos, bet staiga pažiūri į kompiuterio ekraną.

AGNĖ. Velniop Kokto, žiūrėk, kažkas pasirašė, kad atėjo pavasaris... O aš maniau, kad dar žiema...

AGNĖ 2. Jau seniai pavasaris, o ne lengviau būtų pažiūrėt į kalendorių? Pameni, kažkada skaitei, kad Ivinskis išleido pirmąjį...

AGNĖ 3. Tylėk, Tu mus sunaikinsi!

AGNĖ 2. Sunaikinsiu Tave, o ne mus...

AGNĖ. Ach, kaip Jūs mane erzinate! Nutilkit! Normalūs žmonės neturi balsų galvoje, normalūs žmonės neprivalo net turėti minčių galvoje... Aš pamenu, kokia buvau anksčiau, pamenu visus Kokto, Anujus, Beketus ir Sartrus. Na, ir kas iš to? Koks poetas laiko viduryje kambario arklį ir bando jį prakalbinti? Tikram poetui užtenka atsiversti sinonimų žodyną, surasti 15 žodžių meilė ir seksas reikšmių ir jas panaudoti kitais linksniais. O pats geriausias poetas tas, kuris rašo prozą, nes prozą galima parduoti... Arklys tik pridergs namus ir privers susimąstyti apie gamtos sąsajas su žmogumi... Niekam neįdomu! O kokie kvaili valkatos laukia Dievo? Apskritai dabar nebemadinga laukti. Ar matėt, kad kas nors sėdėtų ir kažko lauktų? Jei tingi laukti eilėje, gali užsisakyti internetu, jei pavargai laukti meilės, paskambink, ir Tau atves idealią porą, jei nenori laukti mirties, paprasčiausiai nusižudyk... Ir pragaras – tikrai ne viešbučio vestibiulis su trim idiotais, visi seniai žino, kad pragaras yra lygiai toks pat kaip gyvenimas, tik jis trunka amžinai...

AGNĖ 3. Nors Tavo mintys man patinka, Tu per daug mane vargini, Tu žudai save.

AGNĖ. Juokiasi. Aš nežudau savęs, o noriu atsikratyti galutinai Jūsų abiejų.

AGNĖ 2. Tau to visiškai nereikia, atsikratyk tik ja, su manimi nebus lengva, bet mes bandysim...

AGNĖ. Tu nori, kad aš grįžčiau į tuos laikus, kai bandžiau? Nemaniau, kad Tavo humoro jausmas toks subtilus. Aš būčiau sunykusi, ar matei, kaip atrodžiau? Rūpesčio, juoko, pykčio raukšlės... Ar gali patikėti, aš rašiau eilėraščius apie meilę, aš dirbau, aš siekiau... Isteriškai juokiasi, staiga pasigirsta riksmas, šūviai, nutraukta ranka įkrenta pro langą į kambarį. O tokiu atveju turbūt būčiau mirtinai išsigandusi. Įmeta ranką į  puodą. Rytoj turėsiu svečių, bus puiki šaltiena. Apie ką aš? Siekti – koks gražus žodis, kaip šuniukas su trimis kojomis, ir mielas, ir baisus, bet labiausiai jo gaila.

AGNĖ 2. Baik, Tu žudai mane.

AGNĖ 3. Aš pasitraukiu.

AGNĖ. Palauk, Tavęs man reikia, jau geriau išmeskime ją.

AGNĖ 3. Gal parašyk tą kvailą dramą, ir ji atstos.

AGNĖ. Dramai reikia konflikto, charakterių, veikėjų, blablabla...

AGNĖ 2. Ar nematai konflikto, pažvelk, kas lauke dedasi!

AGNĖ. Kas? Karas? Tu gal juokauji? Aš Tave pervertinau. Juk tai sveika. Pagaliau, užuot melavę, vogę vienas iš kito, manipuliavę už akių, jie kandžioja galvas, murkdo vienas kitą purve ir spardosi iki sąmonės netekimo. Karas vyko visą gyvenimą, tik dabar bent jau visi atvirai ir nuoširdžiai reiškia savo emocijas. Psichologė sakė, kad tai padeda.

AGNĖ 2. Gerai, tada pažvelk į save, jei būtum norėjus, būtum seniai mūsų atsikračiusi... Štai Tau ir vidinis konfliktas.

AGNĖ 3. Žinot, man čia jau visai nebeįdomu, bent jau nueik, suviliok kokį sūnelį arba tėvelį, ir tada galėsim grįžti prie šių marazmų.

AGNĖ. Neee, jokių vilionių. Dabar mane domina tik vienas vyras – Prometėjas. Jis pavogė iš dievų internetą ir išlaisvino mane nuo... Oi, negaliu nesijuokdama ištarti, chachacha. Kaip ten sakei – bandyti, siekti?

AGNĖ 2. O dabar jau man linksma. Manai, kad Prometėjas toks kaip Tu? Jis toks kaip aš, tačiau norėjo imti ir visus Jus, žmones ir mažiau žmones, sunaikinti masiškai: be karo, be nukirstų galvų. Greitai gyvensite pagal Prometėjo modelį, pagal jo troškimus, o kai jam atsibos, jis grąžins internetą dievams ir Jūs visi žūsite.

AGNĖ. Ir koks Tau skirtumas?

AGNĖ 2. Nes jei žūsi Tu, žūsiu ir aš.

AGNĖ 3. Aš nebegaliu, aš pasitraukiu, tikiuosi, kad mane susigrąžinsi.

AGNĖ. Pažiūrėk, ką padarei, mieliau jau gyvensiu su ja nei su Tavimi.

AGNĖ 2. Tai kodėl manęs nepalieki, jau seniai galėjai, pati tą žinai.

AGNĖ. Geriau padėk man parašyti tą prakeiktą dramą.

AGNĖ 2. Ir tada Tu mane paliksi? Nesulauksi.

AGNĖ. Manai, kad pati nesugebėsiu? Einu, pagooglinsiu.

AGNĖ 2. Vienintelis dalykas, kurį Tu googlini, tai Tavo vardas ir pavardė.

AGNĖ. Turėtų būti nesunku. Paimsiu kokio nors mito veikėjus, tarkim, Sizifas, Orfėjas ir Jasonas. Trūksta meilės istorijos, reikia moters. Tebūnie tai absurdo drama, moteris bus Žemaitė. Ne, atrodys, kad kopijuoju Ostrauską, tada imsim jos draugę Petkevičaitę-Bitę. Norėčiau, kad drama būtų moderni, todėl tebūnie Petkevičaitė-Bitė myli Orfėją, o jis Jasoną. Ji nenori, kad jie būtų kartu, todėl užkeikia Sizifą, kad jis vietoje akmens amžinai ridentų Orfėją ir Jasoną. Tik, žinoma, kad jo užpakalinė dalis nesitrintų su priekine, nes tokiu atveju pabaiga bus laiminga. Ach, bet reikia, kad drama turėtų ir kokį visuomenei svarbų konfliktą... Sakykim, kad Bitė-Petkevičaitė, likusi be vyro, nukeliauja į Afriką ir įsivaikina daug juodaodžių vaikų...

AGNĖ 2. Cha cha cha. Ir čia jau drama? Ir iš to Tu nori išpešti keturis puslapius? Apgailėtina, jau geriau skaityčiau Kulnio eilėraščius, nei Tavo dramą. Nėra ko stebėtis, be manęs Tu niekada jos nebaigsi arba ji bus tokia prasta, kad Tu rašysi, rašysi ir rašysi ją iš naujo, kol numirsi.

AGNĖ. O ar mes ne tai ir darome? Ar aš kiekvieną rytą atsikėlusi nesivalau dantų vėl ir vėl iš naujo? Ar aš kaskart lietingą dieną neišsitraukiu skėčio, kol jis sulūžta, tada perku naują, ar šitas karas už lango nesibaigs ir vieną dieną neprasidės iš naujo?

AGNĖ 2. O ar Tu nori taip ir mirti, viską darydama iš naujo. Visada tą patį? Nori rašyti tik vieną prakeiktą dramą ir atsisakyti manęs? Nori bėgti paskui Prometėją, kuris visų idiotų dievas? Nori laukti pavasario facebook ekrane?

AGNĖ. Taip, juk tai ir vadinasi gyvenimas. Taip man patinka, taip man patogu, taip man nereikia Tavęs.

AGNĖ 2. Tada palik mane! Rašyk dramą pati, aš nebenoriu būti dalis Tavęs.

AGNĖ. Su malonumu. Tu man jau įgrisai.

Agnė bėga link lango, atsidaro jį ir iššoka. Gatvėje karas baigiasi. Agnė po truputį pradeda judinti kojas, rankas, pakelia galvą ir atsistoja ir eina namų link.

AGNĖ 3. Palauk, apie ką mes dabar?

AGNĖ. GUCCI ar ne GUCCI – štai kur klausimas?!

KVIEČIAME KURTI SU DANTE...

Kūryba, skirta Jono Meko 90-ečiui

ŠU Literatūros istorijos ir teorijos katedros organizuoto Jono Meko 90-mečiui skirto interpretacijos konkurso laureatai ir jų tekstai.

(Interpretacijai pasirinktas poeto eilėraštis „A, Niujorkas, šitas didelis / kaimas...“).



 

I vietos laureatė –  Germantė Gergardaitė.

ŠU Lietuvių filologijos ir komunikacijos studijos, II kursas.

Mekui mekiškai apie Šiaulius

Ach, Šiauliai... Šitas didelis
ne-miestas. Kariasi debesys ant išgaląstos
auksinės strėlės. Saulės spinduliai apstoję berniuką –
neleidžia pajudėti nuo kolonos,
o aplink ją ridinėjasi būrelis moksleivių.
Talkša liejasi iš krantų – beveik pavasaris:
skęsta antys įmerkę galvas – norėčiau padėti,
bet stypsau subrukusi rankas už džinsų.
Mano karma nubaus mane.
Kažkas paprašo cigaretės - - -

Kylu šlaitu aukštyn – turėklus pasikišusi po pažastim.
Katedros varpas plakasi į ausų būgnelius - - -
Žinau, kad pažadėjau uždegt save kaip fakelą bažnyčioje mišių laiku  
(visų pasaulio žvakių neužteks išpirkt kaltėms) –
atleisk, aš nepažįstu saulės laikrodžio ant sienos,
nors jo rodyklės baksnoja į šešėlius.
Vienintelis šešėlis, kurį regiu – tai mano angelo sargo,
tyliai kranksinčio ant katedros bokštų
ir laukiančio švento petro ar povilo. Ai, nesvarbu.
Šiąnakt sapnavau, kad pabėgau iš miesto:
paminklais grįstais laipteliais šokčiojau,
per turėklus šokčiojau, namų stogus peršokau –
paskui mane pasivijo miestas:
supančiojo skverais kojas, siaurom gatvelėm surišo rankas,
tik burną paliko atlapą, ant liežuvio padėjęs žodžius,
it ostiją: ten geriau, kur mūsų nėra.

- - -
Tu sakai: „Girdėjau, Šiauliuose nevažiuoja troleibusai.
O ar traukiniu galima apvažiuoti miestą?“
Aš nuščiūvu. Griebiu už skverno tave (ar save) ir sakau:
„Tai gal leiskimės į kelionę, Jonai? Už savaitės – nebus Kalėdų!“
Tu kalbi niujorkietiška tarme ir gromuliuoji žodį „miestas“.
Dešinėje stypso paštas, kairėje – „Kišenė“
skėtį primenančia iškaba.
Aš dar laikausi už skverno: Zubovų rūmai, parkas...
Jonai, karuselės užkeltų į viršūnę miesto, trauk kamerą!
Aš tavo skrybėlę pasimatuoti noriu!
Švarko rankovės apglėbia kiekvieną karuselės ranktūrį:
debesys – panašūs į nėrinius.
Girdžiu, kaip siurbia kino juosta grožį,
tik krumpliai traška, kai nespėji visko įtraukt į save:
ir miesto, ir grožio senų karuselių.
„Jos jau senos“, – sakau. „– Mama internate jau mokėsi,
o šios gražuolės kuteno debesims padus“, – atsidūstu.
Skrybėlė užkrenta man ant nosies –
dalis manęs pasilieka kino juostoj.

Šokčiojam per perėjos dryžius – alėja, bulvaras –
tau sukasi galva, kamera tabaluoja kišenėje.
Ach, Šiauliai!.. Paskęsti galima bespalvybėje
kelio ženklų, žmonių veidų – rūškanotų, šypsenų nemačiusių –
kažkokių besielių – sakai tu, ir kameros objektyvas ryja juos visus iš eilės.
„– Gal kavos? Gal arbatos? Jonai!“ – supurtau pagriebusi už pečių,
nes tu jau išeini iš savęs, baltuoja kontūrai nesamo šešėlio.
„– Sniego!“ – krenkšteli ir išskubi už skvero - - -

„Taip, Šiauliai. Ačiū, kad atvažiavai. Su gimtadieniu“ –
rašau lietuviškai ant atviruko ir pakeverzoju tai,
ko nenustelbs tas niujorkietiškas murmėjimas ir Gozo Yoshimasu knygos:
„Ačiū, buvo stipru.“

 

 

 

 

II vietos laureatė – Karolina Ušinskytė. 

Šiaulių universiteto gimnazijos IV b. klasė.

 

„A, Niujorkas, šitas didelis / kaimas... “

Kartais tiesiog būtina keliauti. Būtina palikti pilką ir įgrisusią kasdienybę, kuri lyg Baroko epochos moteriškas korsetas spaudžia kiekvieną kaulelį. Būtina nukeliauti kur nors toli, kur, rodos, ta pati saulė teka kitaip, kur tarp tavo ir vietinių gyventojų kalbos nėra nieko bendra, kur nei gražus lietuviškas vardas, nei kukli, bet garbinga pavardė neturi nė menkiausios reikšmės. Kur tu esi tik žmogus, stebintis ir bandantis suprasti pasaulį, kuriame gyveni. Taip, kartais tiesiog būtina keliauti – keliauti mintimis. Nereikia pirkti lėktuvo bilieto, sukrauti pilnutėlio lagamino ar laukti milžiniškoje eilėje, kol niūrus pasienietis pagaliau teiksis patikrinti tavo pasą. Viskas, ko man reikia – tai senas apiplyšęs krėslas, šiluma dvelkiantis židinys priešais mane ir neišsenkanti vaizduotė. Vien per pastarąją valandą suspėjau aplankyti begalę pasakiškų Žemės kampelių. Man patinka maži kaimeliai, kurių gyventojai išminties semiasi tik iš gamtos, patinka ir didmiesčiai, kuriuose virte verda gyvenimas, kur šviesos negęsta, kur garsai nenutyla. Štai dabar esu New York‘e. Vienas akimirksnis, ir jis – Amerikos „gigantas“ – jau „po mano kojomis“. Šįkart čia norisi pabūti ilgėliau. Viskas atrodo lygiai taip, kaip tuose Holivudo filmuose, komercinių televizijų rodomuose vėlai vakare: žavusis Brodvėjus, puošiantis Manheten‘ą, kitaip dar vadinamą dangoraižių sala, tautų įvairove kerintis Bruklinas ir garsusis, išsižioti priverčiantis jo tiltas, Penktoji Aveniu, garsėjanti prabangiomis parduotuvėmis bei Niujorko miesto muziejumi, prancūzų amerikiečiams dedikuota „Laisvės statula“, garsusis centrinis parkas, greičiausias pasaulio metro... Geltoni šio miesto Ford Crown Victoria taksi gabena mane iš vienos vietos į kitą, o aš, kaip ir dera geram keliautojui, žaviuosi kiekvienu pamatytu pastatu, remiančiu savo viršūnę į debesis. Galvoje skamba populiarioji Franko Sinatros melodija: „New York, New York/ I want to wake up in that city/ That never sleeps ... “ („New York, New York/ Aš noriu pabusti šiame mieste,/ kuris niekuomet nemiega...“).  Tarytum į Everesto viršūnę kopiu į 102 aukštų pastatą, aukščiausią New York‘e – Empire State Building. Iš čia New York'o panoramą matau lyg iš paukščio skrydžio. Dangoraižiai, jų viršūnės, didelė automobilių įvairovė, dulkės, tarp daugiaaukščių kukliai įsiterpusios gotikos bažnyčios, greitis, naują „Smart“ telefoną reklamuojantys plakatai... Pasuku į Vosltryt‘ą, kuris, galima drąsiai sakyti, jau tapo bendriniu žodžiu, apibūdinančiu vertybinių popierių biržas ir pasaulio finansines institucijas. Vaikštinėju krantine... Krateriai, jachtos, kruiziniai laivai... Įžengiu į žuvimi dvelkiantį kinų kvartalą, kur gausybė kinų restoranų, parduotuvėlių ir net budistų šventyklų sukuria „mažąją Kiniją“. Aplankau Time Skver‘ą – vietą, kurioje tau „smegenis plauna“ daugybė komercinių reklamų ir spalvingųjų ekranų. Ir staiga tu, neva priverstas tos consumeristinės visuomenės, užsimanai kokokolos, hamburgerio ar M&M‘sų. Policijos, greitosios pagalbos, gaisrinės ir kiti spec. automobiliai raižo miesto gatves taip, kaip tose „CSI: New York“ serijose. Milijonai žmonių, lekiančių triukšmingomis aveniu, kurios naktimis skęsta požeminių metro ir kanalizacijų garuose. Purvinas, jau seniai savo akinantį baltumą praradęs sniegas susimaišo su šiukšlių krūvomis. Visi tie vaizdai tarsi negęstantis ugnikalnis, pulsuojantis verdančia lava, kuri gabena tave tolyn be teisės sustoti. New York'as – tai šiuolaikinio pasaulio atspindys, kuriame sėkmingai klesti vartotojų gyvenimo būdas. Tai ekstravagantiškų, laisvų ir energingų žmonių koncentracija. Tai įspūdžių, spalvų, garsų ir pojūčių mišinys. Čia aš pasigendu ryto žaros, laužo liepsnoje keptų dešrelių su močiutės raugintais agurkais, dar neišdžiūvusio šieno kvapo, ankstyvo ryto tylą nutraukiančios lakštingalos, gaivinančios beržų sulos, ramybe dvelkiančio upokšnio, nuoširdaus pašnekesio su tikru draugu. Tu gali pamilti šį niekada nemiegantį miestą, bet ar jis pamils tave? Nekirsčiau lažybų nė iš ketvirčio dolerio, ant kurio karaliauja gražus, naivus, o gal net ironiškas užrašas „In God We Trust“ („Mes pasitikime Dievu“). Tai miestas monstras, kuriam visiškai nereikšmingas pavienis žmogus. Na, žinoma, nebent esi milijonierius Donaldas Trumpas, Jim Walton ar Michael Bloomberg, kurių veidai puošia (jei taip galima būtų pasakyti) miesto autobusus ir kurių planuose – dar keliasdešimties dangoraižių statybos. Visa tai it kokiam bityne susispietę į vieną milžinišką miestą... Kita vertus, gal jį mieliau vadinti kaimu? Tiesa, dideliu kaimu. Kaimu, kuriame plati spalvų įvairovė. Kaimu, kuriame, kaip ir bet kokiame kitame kaime, pilna žvirblių, tupinėjančių ant ginkmedžio šakų. Kaimu, kuriame kasdien brėkšta, rodos, toks pat rytmetis: ta pati ,, moteris su šuniuku“, tas pats ,,Sabastijonas“, tas pats ,,Hudsono upės vėjas“, tas pats rytinius laikraščius pardavinėjantis kioskas, tos pačios vis dar uždaros bankų durys, tas pats kontrastas tarp skersgatvyje susigūžusių, benamio dalią pasirinkusių žmonių ir šalia tarsi iš jų besijuokiančių Cezanno reprodukcijomis papuoštų vitrinų... „Žalias vasaros peizažas“ čia pastebimas tik spalvingose reklamose ant biurų ir kelionių agentūrų langų. Ledinės, nieko nedžiuginančios snaigės čia krinta „lyg raidės iš japoniškojo alfabeto“. Rytas čia „bunda palengvėle“, nors iš tiesų nė nebuvo sumerkęs akių. Ir kaip baisiai greitai šiame kaime bėga laikas, rodos, nė pati gerai nesuprantu: gyvenu vakar, šiandien, o gal jau įlipau į rytojų? Ir ant kurios žodžio „D-A-B-A-R“ raidės sėdžių šią minutę? Garbės žodis – susigaudyti sunku. Laikas šiam miestui nepavaldus. Abejoju, ar šitame mieste ,,gali būti dabartiniam laike“. Jaučiuosi it neturėčiau teisės užmigti. Jei New York‘e prisnūsti bent minutę, jautiesi, lyg būtum praleidęs kažką svarbaus, lyg būtum pražiopsojęs reikšmingą įvykį, lyg Žemė būtų apsisukusi aplink savo ašį bent tūkstantį kartų, lyg toje Žemėje jau nebebūtų tavęs. Greitis čia netelpa į jokio spidometro rodmenis, viskas juda, kinta, virsta į kažką nauja, ir tu negali to pramiegoti, nes liksi nesuprastas, nebespėsi eiti koja kojon su miesto tempu, gyvenimo ritmas sutriks, o tada jau „game over“ („žaidimas baigtas“). Jaučiuosi lyg skruzdėlyne, kuriame darosi sudėtinga kvėpuoti, sunku nesusidurti su kitomis skruzdėmis, ir beveik neįmanoma sustoti...

 

Ačiū Dievui, grįžti iš New York‘o galiu tiesiog atmerkdama akis. Viena sekundė, ir aš vėl sėdžiu apiplyšusiame krėsle, o priešais mane – šiluma dvelkiantis židinys. Čia taip tylu, vieninteliai ramybę drumsčiantys garsai – liepsnos poškesys ir kalėdinės girliandos melodija.

 

Tikrai!

Juk jau ne už kalnų Kalėdos....

 

 

III vietos laureatas – Rokas Povilius.

VDU, Tarptautinės politikos ir vystymo studijos (anglų kalba), I kursas. 

 

* * *

      Aaaaaaa, Šiauliai, šitas miegamasis
rajonas. Tupia pirštai ant pliko ginklo –
išsišakojimo. Pietietė nesiseiliojo, atstuminėjo
vogtų gėlių puokštes. Pasiutusiai ilgai
atidarinėjo duris. Moteris
su peruku, juokingas toks,
prabunda – ta pati, kur vakar, tik
kitam guolio kampe. Segasi sijoną
užsimauna kojinę, sako:
„Ar tu gali neišnykti rytiniame rūke, pasi-
lik.“ „Ne, – sakau, – manyje išnyksta rytas.“ „Kurioje
RYTOOO skylėje tu neišnyksi?“ ji klausia. „Tu jau
rytoj“, sako. „Pasirodo“,
sakau.

     

      Apsieinam be šiltos ryto pilnatvės. Rusė –
aštuoniolikos. Leidykloj – vilčių
tvaikas. Leidėjas draiko rankraščių tuntus –
vienatvės šlamštą. Plinta pasiklydę
raidės. Talšos ežero vėjas
pučia į kapines. Sustoju ir spoksau,
išperku rytines klaidas. Antkapiai:
JĮ PASIŠAUKĖ Į PAGALBĄ... NET KARALIAI KLŪPO...

 

      „Tris kartus?“ klausiu. „Tris.“
Slenku sijonu, pranykstu jos požemiuose. Apsisuku
greitai, tvinksnis po tvinksnio,
gilyn, atgal.
Galvoju apie grožį, mano Dubijos g.
draugę – jos kūnas išėjo vakar – .
Suku į Brodvėjų. Kūrėjas mūšį praleido,
pradedu smigti. Baigės, krinta
užuolaidos ant lakoniško
silueto, ant jauno grožio, ošiančio
kūno.

 

      Keturnyta glunda pagalvėlė,
karstų dangčiai dar uždari, tik betvartis
paršas, sausaviduris, apsivyniojęs
moterim, ir su budeliu be kapišono,
pinigai – herbu žemyn, sukniubęs
tarpkojy – siela iš
plastikos.

 

      Sezamo sėklų perprodukcija, vištų galvos,
konditerija hologramoje,
pilkas pašaras bei lažas.

Užu trijų savaičių – Kalėdos!

"Kur dingo Mūzos" naujienos

Nors konkurso pabaiga skelbta spalio 1 d. dar pora savaičių galima dalyvauti.  Ir tikėtis kažko šio bei to :) Sekite informaciją, planuojamas susitikimas dar spalį! :)

Konkursas – JONUI MEKUI – 90!

Meninio teksto interpretacijos konkursas – JONUI MEKUI – 90

Iš Semeniškių kilęs pasaulinio garso poetas, prozininkas ir filmininkas Jonas Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Artėjant šio menininko jubiliejui, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra skelbia konkursą. Interpretacijai siūlomas Meko eilėraštis „A, Niujorkas, šitas didelis / kaimas...“ (iš poeto knygos Dienų raštai) arba filmas „The Monks of Cinema“ [internetinė prieiga: http://jonasmekasfilms.com/40/film.php?film=40].

Interpretacija galima įvairaus pobūdžio – mokslinė arba meninė (poetinė, eseistinė...), žodinė arba vizualioji, muzikinė arba istorinė (ir dar kitokia čia neįvardinta).

Slapyvardžiu pasirašytą refleksiją iki šių metų gruodžio 3 d. siųsti adresu: litk@hu.su.lt. Darbus vertins ne tik literatūrologijos, bet ir kitų sričių žinovai. 

Konkursui kviečiami visi visi visi... Geriausieji bus apdovanoti LITK įsteigtais maloniais prizais, dėmesiu bei įrašais į jūsų kūrybinę biografiją.

                

                                                                     Literatūros istorijos ir teorijos katedra

JONAS MEKAS

* * *

A, Niujorkas, šitas didelis

kaimas. Čirškia žvirbliai ant plikos ginko

šakos. Korėjietis dėlioja, išstatinėja

dažytų gėlių puokštes. Krautuvininkai

atidarinėja duris. Moteris

su šuniuku, juokingas toks,

praeina – ta pati, kur vakar, tam

pačiam gatvės kampe. Sebastijonas

užsitraukia šaliką, sako:

„Ar tu gali būti dabartiniam laike, pasa-

kyk.“ „Taip, – sakau, – aš esu dabar.“ „Prie kokios

DABAR raidės tu esi?“ jis klausia. „Tai jau

buvai,“ sako. „Pasiduodu,“

sakau.

Vėl einam šalta ryto gatve. Pusė

aštuonių, mokyklos vaikų

laikas. Vėjas vaiko laikraščių skutus

ir gatvės šlamštą. Krinta pasiklydę

snaigės. Hudsono upės vėjas

pučia į veidą. Sustoju prie kiosko,

nusiperku rytines laidas. Antraštės:

JI ŠAUKĖSI PAGALBOS... TOS KARALIŠKOS LŪPOS...

„Turi raktus?“ klausiu. „Turiu.“

Sebastijonas pranyksta požeminiame. Apsisuku

ir, lėtai, žingsnis po žingsnio,

einu atgal.

Galvoju apie Gozo, mano Tokijo

draugą – jo knyga išėjo vakar – .

Suku į Brodvėjų. Vėjas muša į veidą,

pradeda snigti. Snaigės krinta

lyg raidės iš japoniško

alfabeto iš naujos Gozo Yoshimasu

knygos.

Niujorko rytas bunda palengvėle,

bankų durys dar uždaros, tik benamis

vargšas sėdi prie durų, apsivyniojęs

antklodėm, ir su puodeliu prie šono

pinigams – veidu žemyn, sukniubęs

tarpdury – puodelis iš

plastikos.

Po Cézanno reprodukcija virš galvos

galerijos reklamoje

žalias vasaros peizažas.

Užu savaitės – Kalėdos!