Spalio 7 d. MŪZYNO skaitymai: IEVA KADŽIULYTĖ, Lietuvių filologija, IV k.

***

Išeisiu į vandenį. Galėsit rinkti mane ir dėlioti į vieną darinį.

Išplauksiu į saulę. Stebėsitės, kaip gražiai žėri vakaro dangus.

It būtų įsimylėjęs. Nors iš tikrųjų dangus bus išplautas mano ašarų.

Neikite dar miegoti! Žiūrėkit, kaip deginu savo širdį. Nepražiopsokit

šito realybės šou. Įsidėmėkit mano veidą, ramybės kupiną. Juk sudegus širdžiai

keliai ves į niekur. Nepraminti, siauri takai ves į tuštumą. Saugokis, įsimylėjėli,

kad netektų vėl nusivilti. Adatas, kurios duria mano širdį,

pažersiu ant siaurų takų. Kas eis – užmins. Bet suskaus ne pėdas, o jųjų širdis.

Tad įsidėmėkit mano veidą. Ir mano vardą. O kol kas aš išeinu į vandenį. Mano vardas iš lėto, tingiai, nerangiai eis kartu, nenoromis sušlaps

drungname rudame vandenyje. Bet kol dar neišėjau, kol nepamiršau,

prašau, įsidėmėk mano veidą. Vardą.

***

Šiąnakt tave sapnavau. Vėl. Aš klaidžiojau tamsiame mške, naktį. Buvau praradusi viltį, kad rasiu išėjimą, kol netikėtai pamačiau ryškią raudoną aguoną. Pribėgusi prie jos, pamačiau netoliese dar vieną. Toliau – dar vieną. Širdyje pajutau neapsakomą šilumą ir gerumą. Žinojau, jog tu esi čia, nors tavęs ir nemačiau. Tu tarsi pats miškas, tavęs pilna visur: boružė, nutūpusi man ant plaukų, tarsi tavo švelnūs pirštai, liečiantys mano plaukus. O kai gėlių žiedai sujuda papūtus vėjui, rodos, kad jie tyčia linksta į tą pusę, į kurią tu norėtum, jog eičiau. Ir aš einu. Aš pasiduodu protu nesuvokiamam jausmui, kad tu čia, ir aš tavimi pasitikiu. Einu tol, kol pamatau siaurą keliuką. Taip, miškas baigėsi! Noriu tau padėkoti, kad mane apsaugojai. Atsisuku veidu į mišką. Dabar esu tikra, kad tu mane visuomet saugai. Tu lyg angelas sargas, tik dar geresnis. Tu neturi sparnų, tu vaikštai žeme, nors kartu tu toks nežemiškas... Šalia miško yra aukštas kalnas. Užlipu į jį. Keistai jaučiuosi lipdama, nes vos prieš akimirką aš jutau baimę, klaidžiojau miške. O dabar aš kalno viršūnėje, galiu žiūrėti į medžius iš viršaus. Tokios gražios, užburiančios medžių viršūnės. Tarsi vėjas būtų lengvai perbėgęs savo lengvomis pėdomis. Staiga pajuntu, jog turiu sparnus ir galiu lengvai šokinėti nuo vienos viršūnės ant kitos. Po truputį atsiplėšiu nuo žemės. Iš viršaus taip gerai matyti raudonos aguonos. Tamsią naktį tas raudonumas užburia. Toks pat raudonas ir mano kraujas, kuriuo srūva mano širdis. Negaliu pasakyti Tau, kaip Tavęs pasiilgau.

Spalio 7 d. MŪZYNO skaitymai: ROBERTA STONKUTĖ, Literatūrologija, II kursas

MERGAITĖ

Maža lankiau

Žydų berniuko kapą

Jis nežuvo

Kare

Tik užmynė

Granatą

Ar nepamiršai

Kur jis guli

Vaikyste

To kapo vidury

Miško

Nes kai vėl susitiksim

Norėsiu jį aplankyti

Tą mažos mergaitės

Sielvartą

TIKĖJIMO PAŽINIMAS

Šv. Teresės bažnyčioje

Nuo stacijų sklido

Močiutės sekmadieninio krepšio

Kvapas –

Ir vėl cinamono bandelės

***

Vilniuje lengviau

Tapti vaiduokliu

Negu tavo kaime

Aš niekada nesirinkčiau

Tų gyvai merdinčių

gatvių

***

Noriu būt voras

Suleidęs tinklus debesyse

Prasmegęs mėlynam

Rugsėjo ore

Kad nereikėtų

Gerti rasos

Ir baidytis kaukiančių

Vos gyvų geidulį

Spalio kalių

Spalio 7 d. įvykusio MŪZYNO susitikimo antroji dalis „Kūrybiniai žaidimai“ – improvizacijos Antano duota tema KAS ANT STALO?

Autoriaus vardas ir gyvenamasis mikrorajonas Šiaulių apylinkėse

Ieva K. (Ginkūnai)

Jis dar vieneriais metais paseno.

Šiandien tik jam skamba bažnyčios varpas,

kviečiantis išsirinkti vietą kapinėse.

Kokio karsto norėsi?

Pušinio?

Ąžuolinio?

Jis juokiasi.

Jaunutė meilužė pila konjaką.

Jis valgo tortą iš jos baltų rankučių.

Jis juokiasi, dairosi, kas ant stalo.

Ko dar išgerti?

Šiandien tik gerti, gerti, gerti...

Ant stalo putoja vynas.

Raudonas kraujas, tirštas kraujas.

Šiltas kraujas plona srovele pro lūpų kampučius

užtiško ant stalo, kur putoja vynas, brangus vynas.

Raudonas vynas, raudonas kraujas it žaltys

raudona srovele per stalą.

Kokio karsto norėsi?

Pušinio? Ąžuolinio?

Aušra G. (Medelynas)

Kas ant stalo?

Kambarys. O gal celė? Menė? Tai netenka prasmės, nes visą erdvę užpildo kažkas... kitas. Gerai ir nelabai gerai žinomas. Taip, tai budelis. Grasina ir šypsosi. Nieko nėra blogiau už šį groteską.  Žodžiai, jie plaukia pro šalį. Citatos iš knygų, kurių mes nė viena neskaitysim. Trumpa pažintis, kuri nugrimzta į atminties klodus amžinam negrįžimui. O gal taip tik atrodo? Net keista, kad prisimeni tai, ko, rodos, niekada nežinojai. Ir vis dėlto. Budelis geltonais plaukais ir šypsena, nuo kurios širdis sąla visai ne gerąja prasme. Štai ir vėl. Tiesia į mus kažkokią išmintį, kurią mūsų protai atmeta. Bet detalės, detalės, detalės randa kelią TEN. Tarmė, kita tarmė. Imkit ir skaitykit.

Roberta S. (Parkas)

Du telefonai –

pasislėpti

kekė vynuogių –

užsičiaupti

Pora knygraščių –

pasipliurpti

Popierėliai nuo cukraus –

puiki kraujotaka

Dar yra raktas –

užrakinti tylai

O daugiau tai

tik šiukšlės –

be aiškios paskirties

Nebent dar lieka

Vynuogių sėklos –

prasmingiems pamąstymams –

skambantiems

bažnyčios varpams

Tiesa dar liko

rankos –

laikinumui įprasminti

Rūta J. (Pietinis)

Kas ant stalo...

Kas ant stalo

Negali būti po stalu

O gal gali?

Nes viskas išmėtyta, išdraikyta chaotiškai!..

Ir pats stalas...

Varge... Ar tai stalas?..

Jam turėtų būti gėda

Būti mano stalu

Stalu apskritai

Viską (!) susirinkt žadu

Ir pasitraukt į pievą po medžiu

Antanas Š. (Sukilėlių kalnelis)

Atėjo lietus

Užėjo kruša

Bet visa tai už lango

Suskamba varpas

Ant stalo „baliaus“ lėkštėje

Samaninės vynuogės svaigsta prisirpusios

atsidūrusios žmogaus delne

Šviesos srautai laužo šešėlių pyragus

Kodėl jų neparagavus kol jų dar liko

Paskui ateis tamsa

Po to kai kas gulės lovoje

Pyks rašys ir vargo nematys

Vilma P. (Parkas)

Kas ant stalo?

Krauju apsipylusios smegenys

Ieško aplinkkelio –

Skverbiasi gylis išsitęsia

Paralyžiuoja mintys padrikos

Pasąmonės šauksmas stiprėja

Užglušina artimus

Visa žinančius užgožia tyla

Spengiantis laukimas kurčias

Nepalieka pasirinkimo –

Kelio atgal nėra

Dalia J. (Sukilėlių kalnelis)

Alkūnės, alkūnės, alkūnės.

Pirštai, pirštai, pirštai...

Varpui pritariantys pirštai,

tylėti leidžiantys pirštai.

Tyliai kalbantis kūnas.

Ne Kristaus kūnas.

Bet vynuogių kūnas.

Išsibarstęs ir pakrikęs visa ko kūnas.

Neleisk man būti baltu lapu,

leisk užbaigti šį sakinį,

kad jis būtų panašus į kažką,

kas būtų perskaitoma.

(nuotr. Antano Šerono)

Balandžio 21 d. Mūzyno skaitymai Šiaulių universiteto dailės galerijoje, nuotr. Kornelijaus Užuoto.

REGINA ŽEMAITĖ

Be atsako

Jis vienu tvirtu mostu atlapojo duris, griežtai įrėžė abi rankas į klubus ir, nelyginant Rodo kolosas, atsistojo tarpduryje. Kad ir tuščiomis rankomis, tačiau atrodė, tarsi jis pultų užimti tvirtovę. Klausiamai pakėlusi antakius, ji sėdėjo prie stalo, įsprausto į kampą ir uždengto šviesia staltiesėle, ant kurios suraizgytoje vazelėje tylėjo žalia gebenės šakelė. Sakytumei, pradėjęs ataką jis tvirtai išpyškino:

− Aš jus myliu.

Ji prapliupo juoktis. Baltos medinės durys vis dar buvo praviros.

─ Jūs nesijuokite, aš jums sakau rimtai – aš jus myliu.

─ Ach, pone Kochai! – norėdama lyg ir dar sukrizenti, tačiau, atsikrenkštusi, nutaisė kuo rimtesnį balso toną, tvirtai, bet minkštai pakvietė:

− Užeikite, mano mielasis pone Kochai, − sulošime partiją.

− Na, žinoma.

Jis lėtai ir tyliai užvėrė duris ir lengvu, nebe tokiu tvirtu žingsniu, nunarinęs galvą priėjo prie jos, prisėdo šalia ant gėlėtu gobelenu trauktos kėdės. Ji lėtai ir švelniai užvertė užrašus. Nutraukusi nuo parkerio galo dangtelį, žvelgdama į poną Kochą, lengvai ir elegantiškai jį uždėjo, iki kol spragtelės, ir lėtai paguldė ant užversto pusstorio didelio minkštais baltais viršeliais sąsiuvinio. Jį pastūmė tolėliau į kampą. Iš stalčiaus ištraukė dėželę. Ištiesusi, tarytumei norėtų pailsinti pirštus, abu užverstus delnus ant dėželės, atsiduso ir minutėlę žvelgė į poną Kochą. Po to švelniai tarė:

− Mielasis, kokie šiandien jūsų – baltieji ar juodieji?

− Mano baltiškoji dama visada džiugina mano širdį ir protą – tad jai ir atiteks, jei tik baltieji rikiai paklus, juodasis karalius.

− Žinoma, mano mielasis pone Kochai, Jūsų baltiškoji dama mėgsta prajodyti baltuosius žirgus! Cha cha cha! – darkart garsiai ir šelmiškai prapliupo, beatsilošdama į kėdę. Paėmusi dėželę pabėrė figūrėles ant stalo. Malonus barškėjimas.

Ponas Kochas ilgais, liesais ir drebančiais pirštais ėmė jas iš lėto statyti. Kairiosios smiliumi kilstelėjo akinius ant mažytės ir vos vos pastebimos nosies kuprelės, atsidusęs pažvelgė į Magdaleną L. ir tyliai statydamas baltąjį žirgą ant juodojo kvadrato tarė:

− Visgi, panele L., nepamirškite to – aš jus myliu.

Šiandien jie žaidė paskutinę partiją.

Bijūnai

Gyveno kartą žmogus. Gerai jis gyveno. Vaikščiojo jis gražiu, taisyklingu trikampiu: darbas, turgus, namai; Namai, turgus, darbas; darbas, namai, turgus.

Vieną dieną ėmė žmogus ir numirė. To taisyklingo trikampio viduryje pražydo bijūnai. Ir kodėl vieną kartą gyvenęs žmogus bijojo peržengti to trikampio sienas, ir kas slypėjo už tų sienų, – istorija nutyli.

Kornelijaus Užuoto nuotr. iš balandžio 21 d. skaitymų

JŪRATĖ VERTELYTĖ

Jūratė Vertelytė, Mažeikių Gabijos gimnazijos IV b klasės mokinė.

(Šatrijos Raganos gyvenimui ir kūrybai skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso paskatinamoji nominacija.) 

Žmogaus sielos paslaptys 

Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“

Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ perteikiamas sielos supratimas. Mažajai Irusiai dažnai siela turi buveinę – materialųjį pasaulį: daiktus ar gamtą, o štai „Mamatės užrašuose“ siela plevena nakties tyloje, muzikoje, rožės žiedo šviesoje ir žiedlapio švelnume.

Balta rožė – svarbus simbolis, jis atsiranda dar apysakos pradžioje ir yra vienas iš Irusios sielos sampratos pavyzdžių. Baltos rožės, Irusiai tapusios Mamatės sielos atitikmeniu, skatina ją gilintis į nujaučiamas žmogaus vidinio „aš“ paslaptis. Kas yra siela, Irusia suvokia klausydama jautrių Mamatės pasakojimų, palyginimų. Mamatė Irusiai sielos buvimą aiškina kaip gamtos reiškinį: „Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kinvarpas? <...> Kaip iš lelučių ritos drugiai? <...> Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. <...> Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos.“ Taip vaikui ne tik nusakomas sielos buvimas, bet ir brėžiama riba tarp kūno ir sielos, žmogaus dvasia atskiriama kaip žmogų aukščiau pakylėjantis reiškinys. Išties vaikiškas ir paprastas sielos suvokimas per gamtą ir daiktus paaiškina tikruosius katalikiškojo sielos supratimo pagrindus: ji trapi, ji būtina dvasingam žmogui, ji liudija gerumą, atsidavimą, aukojimąsi.

Irusiai Mamatės sielos atspindys atsiskleidžia ne tik sode, kur auga baltos rožės. Muzika taip pat Irusiai tampa vartais į Mamatės sielą ir jos paslaptis. Kaip tikėjimas Dievo valia, taip ir menas, o labiausiai muzika, jautrios sielos Mamatei, kuriai be galo „nuobodžios yra žemės dainos“, tampa dvasine atrama. Mamatės meilę muzikai paaiškina ir Mamatės užrašuose atskleistos rutinos ir buitiško gyvenimo nuoskaudos. Muzika Mamatės sielai „duoda kartais trumpų laimės valandėlių“, taip reikalingų jos gyvenime, į kurį ji pati žvelgia kaip į sunkią, varginančią tarnystę kitiems: „Gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė“. O štai muzikavimo momentuose lieka tik Mamatė ir jos vidinio „aš“ atvaizdas – muzika. Mamatei skambinimas pianinu – tai žvilgsnis „į save“. Naktį skambantys ilgesingi noktiurnai lydi Mamatę į sielos paslaptingumo apmąstymus. Ji siekia suprasti, „kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys“, „kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai“, „kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri“. Taigi, muzikuodama Mamatė klausosi ne tik švelnių instrumento garsų, bet ir įsiklauso į savąją sielą, skambančią nakties tyloje, „išgroja“ ją kitiems.

Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ siekiama atskleisti sielos paslaptis. Savitai ją vertino apysakos pasakotoja: švelnių, trapaus grožio rožių palyginimas su siela nurodo, jog vaikui svarbus sielos tyrumas, šviesumas, kurį sukuria atsidavimas ir gėris. Šią sielos sampratą apysakoje perteikia ir romantiškos, ilgesingos, muzikoje prieglobstį randančios Mamatės įvaizdis.

SAMANTA BUTVYDAITĖ

Samanta Butvydaitė, Joniškio r. Skaistgirio gimnazijos IV klasės moksleivė. (Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso paskatinamoji nominacija.)

JI

(trioletas)

Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu,

Girdžiu melodiją tarp sienų keturių.

Tik ji viena dvare vis dar nemiega,

Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu.

Regiu ją, jauną, gražią, palinkusią prie knygos.

Regiu prižiūrinčią rožes. O vakare,

Kai saulė nusileidžia ir aplink tylu,

Girdžiu melodiją tarp sienų keturių.

MAN REIKS RYTOJAUS

 (sonetas)

Padovanok man saulę,

Šūsnį karštų jos spindulių.

Ir man nereiks rytojaus,

Nes savo šviesą branginu.

Padovanok man meilę,

Tik tyrą, be spyglių.

Ir man nereiks rytojaus,

 Nes savo jausmą branginu.

Dar dovanok man dieną

Be nykstančių žvaigždžių.

Dar noriu laisvės, džiaugsmo,

Tiesos, vilties, svajų.

Ir dar... man reiks rytojaus,

Nes dienai to per daug.

*******

supraski

neteiski

pamirški

atleiski

į širdį jautruolę

strėlės nepaleiski

kai sielą atvėrus

surasi ramybę

skambės Bacho muzika

džiugins vėl knygos

Reportažas iš kūrybinio rašymo seminaro Baisogalos gimnazijoje: gimnazistų tekstai

Rūta Kuznecovaitė, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivė

(iš misterijos „Tyli naktis – rami širdis“)

JI. Norėčiau, kad ateitų tie, kurių gyvenimas tarp vilties ir kančios...

Jie ateina nešini raudonomis rožėmis. Pirmasis (JIS I) – su viena rože, antrasis (JIS II) – su tuzinu. JI atrodo dvejojanti, kurį pasirinkti.

JIS (I). Jei pasirinksi mane, aš pasipiršiu prieš Kalėdas.

JIS (II). Jei pasirinksi mane, pasipiršiu su Dievu per Velykas.

JI. Aš renkuosi tą, kuris neša meilę, šventumą ir tikėjimą.

Ji lieka stovėti viena, nes abu nešė mirtį.

Paulius Saulius Pocius, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivis

Misterija (diablerie)

Jaukus vakaras prie židinio

Kur girdimas kenčiančių sielų kauksmas

Ir jų riksmai

Kur velnias švaistos prakeiksmais

Ir girdimas skardus jo juokas

Kambaryje matyti ir paveikslas angelų

Bet ant jų kelio vėl savo trišakį velnias meta

Liepsnoja pragaro liepsnom
Ir sunaikina savo šakėm angelus visus

Žygimantas Turskis, Baisogalos gimnazijos III g klasės moksleivis

(liūdnai linksmas beveik tanka)

Aš kaip kamuolys

Ryžas ir daužomas visų

Gerai kad aš guminis

Nepridaužys ilgai dar jie manęs
Ir skauda tik kad ryžas aš esu

Regina Žemaitė (ŠU Literatūrologijos mg. I kursas)

ŠVENTIEJI

Valentinui

nukirsti galvą –

maža

aklai tikėti meile

ir jos galia

nors

ėdi širdį

kaip saldainį

ir švęsti nori

vis daugiau

nes

tau vis maža

maža

maža

nukirsti galvą

įsakau

Ksaverui

pranašu

krašte savam

nebūsi

lėksi

pievomis laukais

o daugiausiai

jūromis

kad tik

ne čia

juk pranašu nebūsi

kalnai

lietus

ir

deganti žvakelė

praeivio įsprausta

delnan

tik tiek

ir liks

Valburgai

išties, išties

labai svarbu

kad saugo nuo šunų

pasiutusiai piktų

bet juk įkast

skaudžiau gali

nei keturkojai

šie paiki

Antanui

gražus brunetas sėdi

pakilęs virš laukų

pametęs ką

atrasi vėlei

paklausęs tyliai

jo kalbų

Pav. iš: http://nowitzkitramonto.deviantart.com/art/St-Walburga-586390603

Žygimantas Ruškys (ŠU Istorijos specialybės II kursas)

Sesijos baigimo (hegza)metras

Aš išeisiu...

Ir eisiu...

Nežinia kur...

Mano galva...

Jau atsisako...

Žarna ryja žarną...

Ir bokšto akmuo...

Suvirškintas...

Išlenda kaip Siela...

Seno žmogaus...

Lauko erdvėj beribėj...

O Lietuva...

KIEK ŽARNŲ PRARIJAI?

KIEK KRAUJINIŲ VĖDARŲ SUVALGEI?

Kiek gavau per egzaminą?

2017 01 19

REGINA ŽEMAITĖ (Literatūrologijos I k. magistrantė)

Svarbesni, arba 2016

purpurinį lietų

sugeria žemė

princesė Lėja

vaikšto dangumi

tik vienai dienai

o, išmintingasis filosofe,

herojais pabūkim ---

be pykčio

kaip ženklą ištarkim

gėlės vardą

ir

skanaukim iranietiškas vyšnias

suskintas strazdo lankomame

sode ---

tarp statulų iš

marmuro, bronzos ir geliežies

susėdę

užgriežia orkestras Sondeckio

nes šios Kalėdos tikrai, jau tikrai

paskutinės

net nepuošęs

išniro iš

adidas kiauto

Karibų tėvas

I’m your man

tarė jam iš dešinės sėdėjęs…

ir trenkė durim

kurias Muhammad Ali

visai sudrožė mūsų

gerbiamas Bložė ---

o Bobas

svarbesnių reikalų turįs

pas nieką –

nei Nobelį, nei Dievą jis nevarys

2017 sausis

Kintanti tautosaka

murkdomės savo pačių sultyse

marinuojamės savo pačių išrūgose

papuošime

o gal pasipuošime

ne, nebe treninginiu,

o tautiniu

o božė, božė

kokiu gražiu

kostiumu

murgdomės, marinuojamės

sultyse savose

o božė, božė

juk spręsti

pagal rūbą

dabar

svarbeuse

iš visų

2017 sausis

Paieškos

pinigų atsikračiau

šviesą

švyturį mačiau

plaukus

rausčiaus

ir

dievais, dogmomis

žiaukčiojau,

galop ---

lovoje,

knygą

ir trūkusį siūlą

radau

2011

Artumo troškulys

Tu niekur neiki,

mielas drauge,

paliki nors

trumpam

tylioj lietudienio

nakty.

2010

Autorės hermeneutikos šaltinis, vardu Ryžas, 
kuris tikrai vertina knygas, laisvai skaito Murakami vokiškai.