DĖMESIO!

Kūryba | Germinta Patašiūtė

Duris rudeniniam ir jau į žiemą slenkančiam „Mūzyno“ sezonui atveria Germinta Patašiūtė, ŠU HF Lietuvių filologijos pirmakursė

Iš naujausios kūrybos

Žvilgsnis

Medžių viršūnėse rudens plaikstomas

Žvilgsnis

Glostantis danguje kabaliojantį auksinį berniuko

siluetą

Kranklės klyksmas

Ir apdulkėję žmonių balsai

Nuvedantys prie žolėje gulinčio

Besiilsinčio ženklo

Mirtis

Išgėdinta gatvė

Išeisiu į gatvę,

Šlapią, bjaurumu prilijusią,

Pėdų išgėdintą gatvę.

Pažvelgsiu į žmones

Atlapotais švarkais, bet uždarom širdim

Pilnom piniginėm, bet nuskurdusiais jausmais...

Jų apsunkę blakstienų galiukai

Tarsi rasos lašeliai,

Nusmelkę žemyn žolės lapą.

Nusivylimas

Su paukščiais išskridusi šypsena..

Šalti ir nerūpestingi

Kaip vėjo blaškomi lapai

Žmonės.

ir iš ankstesnio laiko...

***

Kai rūkas paglostys

Žemės skruostus

O lietus pabučiuos

Plačią jos kaktą,

Mėnuo surinks paskutinius saulės spindulius,

O dangus pasidabins spindinčiomis sagutėmis,

Tada atsivers visai kitas pasaulis.

Pasaulis, kuriame būsi tik tu.

***

Žodžiai plyšta,

O naktys išsimėto,

Žmogus grįžta vingiuotu keliu –

Tai ne klaida, o pasirinkimas.

Neteisingi pasirinkimai

Prakiurdo eilutes

Ir laike ištirpsta sakiniai.

***

Užgesęs aguonų laukas,

Varnų nunešioti žodžiai

Ir žvėrių sutryptas žvilgsnis,

Į medžių jūrą nerianti saulė.

Paukštis,

Švelniai bučiuojamas bangų,

Ir vyšnios kauliukas,

Savo nuogumą slepiantis žolėje.

***

Saulėje tviskantys plaukai,

Musė, nerandanti išėjimo laukan

Ir saulėlydis,

Svajos,

Drugeliu skraidančios galvoje,

Laimė,

Grakščiai šokanti ant blakstienų galiukų.

***

Prieš kitą smerkdamas užsimauk jo batus,

Vingiuotame kelyje užkliūk už visų akmenų,

Už kurių kliuvo jis,

Pajusk visus išsiskyrimus be prasmės

Ir tik tada sakyk,

Kad žinai, kaip reikia gyventi.

                         

 KONKURSAS!

Lietuvos vartotojų institutas kviečia 15-24 metų jaunuosius literatus ir rašytojus dalyvauti detektyvinių istorijų konkurse „Atsargiai: tapatybės vagystė", kuris vyks iki 2014 m. birželio 30 d.

Konkurso dalyviai: konkursas skirtas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams bei kolegijų ir aukštųjų mokyklų studentams (iki 24 m. amžiaus imtinai). Konkurso dalyviai skirstomi į dvi amžiaus grupes: 15-18 m. ir 19-24 m.

Prizai (pagal dvi amžiaus grupes):

I vieta - planšetinis kompiuteris

II vieta - MP4 grotuvas

III vieta - elektroninė knygų skaityklė

Daugiau informacijos čia

KŪRYBA. Kęstutis Dambrauskas

***

Ant aukšto kalno

Tyliai žvelgdamas į tolį,

Senasis ąžuolas mielai

Kartoja tau žodžius, brangioji.

Šakų simfonija į tolį bėga,

Palikdama tik aido atgarsius tylius.

O vėjas lyg brangus meilužis

Išdarko sušukuotus ąžuolo karčius.

Perkūnas svaido jam žaibus,

Bet jis ne koks paliegėlis, drąsus,

Dėl meilės mirti jam garbė,

Tegu palaidoja jį ne melas, o šlovė.

Ir kritiniu gyvenimo metu

Supranta esantis šventu.

Šakų karūną perduoda lyg kūną,

Pašventina savo gyvenimo kilnumą.

***

Be meilės tu – miražas, 

O aš – dykumos kalinys.

Pasodintas kaktusas 

Brandina skausmą 

Ir ne tik.

Tu – ekologiškai švarus vynas, 

Bet užteršei mano mintis,

Kurios lėtai jau teka 

Kaip Vilija – į vilnis.

Tu – Dagestano priešas, 

Aš – vilkas iš kalnų,

Tu – Čečėnijos ekstremistas, 

o aš – rusų siuntinys,

Tu – degančios Aliaskos gaisrininkas, 

Dezertyras ir bailys,

O aš – Saliamono anūkas, 

Kongo beždžionė ir karys.

Ne koks peizažas išėjo, 

Dėl jo dar verta pagalvot,

Bet mums papirusas jau baigias,

Tad eikime abu miegot.

Kęstutis Dambrauskas

(ŠU Filologijos doktorantas)

DĖMESIO!

Jūratės Jasaitytės (LM) pranešimas „Albert‘as Camus: žmogus ir prasmė“

         Esama daug būdų, kaip pradėti pranešimą apie Albert‘ą Camus.

Iš pradžių galima paminėti, kad jis – viena iš pagrindinių egzistencializmą reprezentuojančių figūrų, kurio reikšmingomis pastangomis buvo palaikomas jo gyvybingumas ir sklaida.

Galima pasakoti apie Camus kaip filosofą ir rašytoją, jo romanuose atrandant filosofiją, o filosofijoje – romanus.

Galima taip pat pabrėžti, kad nutolęs nuo filosofijos, galiausiai Camus linko prie meninės kūrybos. Galima akcentuoti jo dėmesį dramai ir atskleisti būtent šį jo reikšmės lauką.

Atidus ir auditoriją sudominti siekiantis pranešėjas nepamirštų Camus biografijos faktų, kuriuose lengvai galima atrasti kontraversijos, o gal net sensacijų: gyvenimas Alžyre, pasipriešinimas Antrojo pasaulinio karo metais, santykiai su Sartre‘u, dvejonės pelnius Nobelio literatūros premiją... Žinoma, toks pranešėjas nepamirštų fatališkos Camus mirties...

O ką dar galima pasakyti apie Camus? Juk knygų apie jį ir jo kūrybą skaičius stulbinantis. Ir galbūt daugeliu atvejų kartojama ar cituojama tik tai, kas vieną kartą jau buvo pasakyta.

Bet kažkas verčia sustoti ir nenuskubėti tolyn. Kažkas sugriebia ir užlaiko. Ir sustojęs šalia tarsi jauti klausiantį Camus: „Žmogau, kaip tu gyveni?“ „Gerai“ – norėtųsi atsakyti ir nueiti šalin, bet negali taip padaryti. Tu žinai, kad ne to klausė: neklausė tavo sėkmių ar nesėkmių sumos, neklausė vien dėl smagaus smalsumo, dėl socialinių klišių, todėl, kad nesugalvojo, ko kita galėtų paklausti. Šis klausimas – toks paprastas ir toks esmingas, sudrebinantis patogią kasdienybę, linkusią mėgautis kitų kalbomis ir vengti savęs paties mąstomybės. Staiga esi ištraukiamas iš patogaus kiauto ir visiškai nuogas metamas prieš save. „Kaip?“ – ne apie šiandien, bet apie egzistenciją, apie kolaboravimą su visuomene ir jos nuolat į monopolį pretenduojančią tvarką, apie laikyseną pasaulyje, autentiškumą, atvirumą, mąstymo laisvę, savivoką. Jokių saugių, vienareikšmių, maskuojančių atsakymų, jokių nekvestionuojamų tiesų ir vienkartinės ramybės, jokio populiarumo ir melagysčių. Nebelieka užuovėjų ir stabų, už kurių galėtumei slėptis. Žmogus paliekamas pats sau ir su savimi, ir jo užklausiama, ar jis sugebėtų išgyventi tokioje būklėje.

Prasmės nėra. Bent tos, kurią galėtų funduoti kažkas – absoliutas, gamta, ir taip įtvirtinti žmogiškosios egzistencijos savaime suprantamumą ir prasmingumą. Nėra nieko, kas iš pašalies galėtų pasakyti, kodėl verta gyventi ir kaip reikia gyventi, nes paprasčiausiai nėra nieko nei „greta“, nei „aukščiau“. Jokių neginčijamų garantijų, kad esama Dievo, globojančio ir saugojančio, draudžiančio ir baudžiančio, kuris savo jėga ir gerumu palaiko visą pasaulį ir kiekvieną jo kūrinį. Dievo nėra, arba tiksliau, ar jis dar gali būti, kai logika ir patirtis prieštarauja jo vaizdiniams ir sampratai, kai blogio buvimas nuginkluoja teigiamus argumentus, ir paradoksas lieka neišsprendžiamas, o žmogus turi pats pasirinkti sprendimo būdą. Tačiau žmogaus nepriglobia ir gamta, tokia svetima jam visa savo prigimtimi, tokia šalta ir tylinti. Žmogus, socialus gyvūnas, gręžiasi į kitus, panašius į save, ir ten tikisi surasti užuovėją, saugumą, prasmę. Daugybei žmonių šis bandymas pavyksta, visgi, kaip ir būdinga įnoringai daugumai, jiems tenka priimti bendrus įsitikinimus, dorovės sistemą, elgesio modelius, vertinimo būdus. Žmogaus individualybė ir asmenybė yra tarsi išplaunama, jos gylis nusenka, savarankiškumas nuslopsta, principų atsisakoma pragmatikos vardan, ir jis, visateisis visuomenės narys, skriejantis beprotišku greičiu socialinės evoliucijos keliu, pradeda disponuoti neklystamumo teise.

Esama ir tų, kurie nesustoja ties patogia ir saugia vieta, ir žengia tolyn. Palikę daugumą jie prieina prie absurdo, kurio beprasmiškumas žmogiškuoju atžvilgiu tampa sunkiai ištveriamu siaubu, nuo kurio slėpdamiesi dauguma žmonių sugrįžta į visuomenės glėbį, tuo pačiu kai kurie iš jų papildomai nusitvėrę absoliuto ar gamtos garantijų. Bet kai kurie pasilieka ir žvelgia tiesiai į absurdą. Dėl to jie netampa nei antžmogiais ar pranašais, atskalūnais ar revoliucionieriais, nėra pateptieji ar išskirtiniai, bet apsprendžia visą savo egzistenciją ir savo savastį organizuoti nauja kryptimi. Jie nenutolsta nuo visuomenės, gyvena su kitais žmonėmis, turi savų rūpesčių ir tikslų. Jie žino, kad prasmės nėra, bet turi gyventi taip, lyg ji būtų. Jie – grynai žmogiškos prasmės fundatoriai, už savęs palikę visą transcendentinį, metafizinį pasaulį, bet ir nesužavėti socialinio, politinio, net mokslinio naujojo pasaulio, gyvena vien savo žmogiškomis jėgomis. Ir toks gyvenimas nėra persmelktas optimizmo, išsigelbėjimo – pastarojo apskritai negali būti, kaip ir išganymo ar nirvanos.

„Žmogus sau ir su savimi“ – būtų galima pasakyti apie Camus absurdo žmogų. Žmogų, apgaubtą viską nutvieskiančios saulės ir žydros jūros, netekusio šeimos narių, kentusio sunkią finansinę padėtį, negalėjusį įgyti tinkamo išsilavinimo ir realizuoti savo ambicijų, dirbantį monotonišką, varginantį darbą, nerandantį pasitenkinimo tarpusavio santykiuose, nebeturintį jokių ateities vilčių. Tai – apie Patrisą Merso, nugalėtą gyvenimo aplinkybių, bet ne paties gyvenimo. Nors tylus ir abejingas, jis kartu yra ir maištautojas, degantis begaliniu noru pagaliau tapti laimingu. Ir atrodo, šio noro išsipildymui ne tiek daug reikia: pakankamai pinigų, išlaisvinsiančių nuo tuščios priklausomybės nieko nežadančiai kasdienybei. Tikslui pasiekti galima imtis pačių įvairiausių priemonių, kolektyvinės moralės pasmerkiamų kaip nusikaltimas, o individualybei pasirodančių kaip retai pasitaikanti galimybė. Merso atlieka veiksmą ir prisiima už jį atsakomybę. Jis išsilaisvina nuo vieno išorybės raiškos būdo, bet negali eliminuoti savo vidujybės. Jis neturi nieko, į ką galėtų atsiremti, jis galbūt net nepajėgtų kalbėti, jei šalia būtų atidus klausytojas, ir jam telieka įvairių bandymų variacijos. Laikas – reta absurdo žmogaus vertybė. Jis senka, ir žmogus neišvengiamai prieina prie galutinio egzistencijos taško – mirties. Merso miršta. Ar jis pasiekė laimę būdamas gyvas, ar tik mirė laimingas? Nieko nėra po mirties. Ši prielaida pakankamai tikėtina kaip ir teigianti priešingai, ir iš viso Merso gyvenimo liks tik keli faktai, kuriuos žinoję keli žmonės galbūt netrukus juos pamirš. Ir nebus prieita prie jokios vilties, nebus pasiektas joks efektyvus pavyzdinis rezultatas. Tik vienišas žmogus jam svetimame pasaulyje. Tačiau būti laimingam, anot Camus, užtenka pakartoti visų bendrą likimą. Tik tiek, ir jokios specialios programos, užtikrinančios dėsningą judėjimą į užsibrėžtą tikslą. Tai buvimas nuolatiniame akivaizdume su absurdu, pakeičiančiu visą žmogiškąją žiūrą, savivoką ir egzistenciją.

Žmogus tyli, nes ne tik dar nežino atsakymo į klausimą, bet ir supranta, kad pirmiausia privalo pats jį užduoti sau: „Kaip aš gyvenu?“ Jis turi pradėti tyrimą, neduosiantį vienareikšmių ir vienkartinių rezultatų, kuriais galėtų remtis visuomet, kai ištinka bėda. Albert‘o Camus kūryba – ne  deklaratyvus manifestas, puikiai išdailintas estetiškai ar sukonstruotas filosofiškai, bet praktinių intencijų teigimas.

Albert‘ui Camus – 100 metų...

Gruodžio 4 d. ŠU Humanitariniame fakultete įvyko skaitymai, skirti Albert‘o Camus 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Išskirtinai gausiai susibūrusius literatus, studentus, dėstytojus ir kitus smalsuolius džiugino profesoriaus Vytauto Bikulčiaus paskaita apie A. Camus gyvenimą ir kūrybą. Išgirdom įdomių peripetijų iš šimtmečio paminėjimo Prancūzijoje, apie rašytojo šeimą, idėjinius skirtumus su J. P. Sartre‘u ir visa kita. Klausėmės ir Literatūrologijos I kurso magistrantės Jūratės Jasaitytės pranešimo „Albert‘as Camus: žmogus ir prasmė“. Savita literatūros filosofijos, gal net ir poetine kalba buvo formuluojami ir šiandien aktualūs, A. Camus kūrybai būdingi klausimai, kalbėta apie tai, kas rūpėjo ir rūpi žmogui. Vėliau norintys buvo kviečiami paskaityti mėgstamų A. Camus kūrinių ištraukų. Klausėmės prancūzų ir lietuvių kalba skambančių „Svetimo“, „Jungtuvių“, Sizifo mito“ ir kitų tekstų. Išgirdom ir kitų pamąstymų apie šį Nobelio premijos laureatą. Popietę surengus HF literatų klubui „Mūzynas“, susirinkusiems siūlyta paskaityti ir savo kūrybos. Robertos tekstas nuskambėjo tarsi atsakas į tai, kas svetima. Nepaisant „spaudimo“, renginį pravedusi Edita savo kūrybos taip ir nepaskaitė. Skaitymų pabaigoje klausėmės A. Camus kalbos, sakytos atsiimant Nobelio premiją. Susirinkusieji buvo vaišinami kava, arbata ir prancūziška muzika.

                                                                                                                                 Dvi mūzynietės