AGNĖ KRUOPYTĖ
DRAMŲ DRAMA
Veikia:
AGNĖ
AGNĖ 2
AGNĖ 3
Veiksmas vyksta labai moralioje šalyje, kurioje nėra
gėjų, rasistų, draudžiama vartoti tabaką ir alkoholį, o valdžia nemeluoja po
šešių. Agnė sėdi mažame kambarėlyje, aplink mėtosi daug knygų, televizorius,
kalnas drabužių. Įdėmiai žiūri į kompiuterį. Už lango – karas, žmonės sukilo
prieš mažiau žmones.
AGNĖ. Staiga
spiria į drabužių krūvą, prieina prie lango. O Dieve, jie vis dar ten
žaidžia... Aš nesuprantu, kaip jie drįsta pradėti karą būtent tą dieną, kai aš
neturiu, ką apsirengti! Pasižiūri į
veidrodį. Na, bent jau gražiai atrodau, ir plaukai gerai stovi.
AGNĖ 2. Tau ne tik
plaukai stovi, nieko nepamiršai?
AGNĖ 3. Ach,
nekvaršink Tu jai galvos tokiais niekais, dabar jai svarbiausia turėtų būti
sugalvoti, kuriuo kampu pasidaryti asmenukę, kad fone matytųsi visas veiksmas,
gal reikėtų prieiti iš dešinės, čia kaip tik mažiau žmogus laiko nukirstą
žmogaus galvą...
AGNĖ 2. Bet Tu
privalai šiandien parašyti ir dėstytojai nusiųsti dramą.
AGNĖ. Na, kokią dar
dramą, šis rytas ir taip man pakankamai dramatiškas, galbūt reikėtų parašyti
apie tai, kad pirkau GUCCI suknelę internetu ir manau, kad jie man padielkę įkišo... GUCCI ar ne GUCCI –
štai kur klausimas?
AGNĖ 3. Negaliu Tavęs
klausytis, žiūrėk, Medėja jau įkėlė facebook
nuotrauką su nukąsta galva ir dar fone matyti, kaip katė apdergė gandrui galvą,
ką Tu dabar darysi? Man nuo Tavęs darosi koktu...
AGNĖ 2. Koktu? O,
žinau! Kokto. Žiūrėk, čia, šita knyga, perskaityk Kokto, galbūt padės.
Agnė siekia knygos, bet staiga pažiūri į kompiuterio
ekraną.
AGNĖ. Velniop
Kokto, žiūrėk, kažkas pasirašė, kad atėjo pavasaris... O aš maniau, kad dar
žiema...
AGNĖ 2. Jau seniai
pavasaris, o ne lengviau būtų pažiūrėt į kalendorių? Pameni, kažkada skaitei,
kad Ivinskis išleido pirmąjį...
AGNĖ 3. Tylėk, Tu
mus sunaikinsi!
AGNĖ 2. Sunaikinsiu
Tave, o ne mus...
AGNĖ. Ach, kaip Jūs
mane erzinate! Nutilkit! Normalūs žmonės neturi balsų galvoje, normalūs žmonės
neprivalo net turėti minčių galvoje... Aš pamenu, kokia buvau anksčiau, pamenu
visus Kokto, Anujus, Beketus ir Sartrus. Na, ir kas iš to? Koks poetas laiko
viduryje kambario arklį ir bando jį prakalbinti? Tikram poetui užtenka
atsiversti sinonimų žodyną, surasti 15 žodžių meilė ir seksas reikšmių
ir jas panaudoti kitais linksniais. O pats geriausias poetas tas, kuris rašo
prozą, nes prozą galima parduoti... Arklys tik pridergs namus ir privers
susimąstyti apie gamtos sąsajas su žmogumi... Niekam neįdomu!
O kokie kvaili valkatos laukia
Dievo? Apskritai dabar nebemadinga laukti. Ar matėt, kad kas nors sėdėtų ir
kažko lauktų? Jei tingi laukti eilėje, gali užsisakyti internetu, jei pavargai
laukti meilės, paskambink, ir Tau atves idealią porą, jei nenori laukti
mirties, paprasčiausiai nusižudyk... Ir pragaras – tikrai ne viešbučio
vestibiulis su trim idiotais, visi seniai žino, kad pragaras yra lygiai toks
pat kaip gyvenimas, tik jis trunka amžinai...
AGNĖ 3. Nors Tavo
mintys man patinka, Tu per daug mane vargini, Tu žudai save.
AGNĖ. Juokiasi. Aš nežudau savęs, o noriu
atsikratyti galutinai Jūsų abiejų.
AGNĖ 2. Tau to
visiškai nereikia, atsikratyk tik ja, su manimi nebus lengva, bet mes
bandysim...
AGNĖ. Tu nori, kad
aš grįžčiau į tuos laikus, kai bandžiau? Nemaniau, kad Tavo humoro jausmas toks
subtilus. Aš būčiau sunykusi, ar matei, kaip atrodžiau? Rūpesčio, juoko, pykčio
raukšlės... Ar gali patikėti, aš rašiau eilėraščius apie meilę, aš dirbau, aš
siekiau... Isteriškai juokiasi, staiga
pasigirsta riksmas, šūviai, nutraukta ranka įkrenta pro langą į kambarį. O
tokiu atveju turbūt būčiau mirtinai išsigandusi. Įmeta ranką į puodą. Rytoj
turėsiu svečių, bus puiki šaltiena. Apie ką aš? Siekti – koks gražus žodis, kaip šuniukas su trimis kojomis, ir
mielas, ir baisus, bet labiausiai jo gaila.
AGNĖ 2. Baik, Tu
žudai mane.
AGNĖ 3. Aš
pasitraukiu.
AGNĖ. Palauk, Tavęs
man reikia, jau geriau išmeskime ją.
AGNĖ 3. Gal parašyk
tą kvailą dramą, ir ji atstos.
AGNĖ. Dramai reikia
konflikto, charakterių, veikėjų, blablabla...
AGNĖ 2. Ar nematai
konflikto, pažvelk, kas lauke dedasi!
AGNĖ. Kas? Karas? Tu gal juokauji? Aš Tave pervertinau. Juk tai sveika. Pagaliau,
užuot melavę, vogę vienas iš kito, manipuliavę už akių, jie kandžioja galvas,
murkdo vienas kitą purve ir spardosi iki sąmonės netekimo. Karas vyko visą gyvenimą,
tik dabar bent jau visi atvirai ir nuoširdžiai reiškia savo emocijas. Psichologė
sakė, kad tai padeda.
AGNĖ 2. Gerai, tada
pažvelk į save, jei būtum norėjus, būtum seniai mūsų atsikračiusi... Štai Tau
ir vidinis konfliktas.
AGNĖ 3. Žinot, man
čia jau visai nebeįdomu, bent jau nueik, suviliok kokį sūnelį arba tėvelį, ir
tada galėsim grįžti prie šių marazmų.
AGNĖ. Neee, jokių
vilionių. Dabar mane domina tik vienas vyras – Prometėjas. Jis pavogė iš dievų
internetą ir išlaisvino mane nuo... Oi, negaliu nesijuokdama ištarti, chachacha.
Kaip ten sakei – bandyti, siekti?
AGNĖ 2. O dabar jau
man linksma. Manai, kad Prometėjas toks kaip Tu? Jis toks kaip aš, tačiau
norėjo imti ir visus Jus, žmones ir mažiau žmones, sunaikinti masiškai: be
karo, be nukirstų galvų. Greitai gyvensite pagal Prometėjo modelį, pagal jo
troškimus, o kai jam atsibos, jis grąžins internetą dievams ir Jūs visi žūsite.
AGNĖ. Ir koks Tau
skirtumas?
AGNĖ 2. Nes jei žūsi
Tu, žūsiu ir aš.
AGNĖ 3. Aš
nebegaliu, aš pasitraukiu, tikiuosi, kad mane susigrąžinsi.
AGNĖ. Pažiūrėk, ką
padarei, mieliau jau gyvensiu su ja nei su Tavimi.
AGNĖ 2. Tai kodėl
manęs nepalieki, jau seniai galėjai, pati tą žinai.
AGNĖ. Geriau padėk
man parašyti tą prakeiktą dramą.
AGNĖ 2. Ir tada Tu
mane paliksi? Nesulauksi.
AGNĖ. Manai, kad
pati nesugebėsiu? Einu, pagooglinsiu.
AGNĖ 2. Vienintelis
dalykas, kurį Tu googlini, tai Tavo
vardas ir pavardė.
AGNĖ. Turėtų būti
nesunku. Paimsiu kokio nors mito veikėjus, tarkim, Sizifas, Orfėjas ir Jasonas.
Trūksta meilės istorijos, reikia moters. Tebūnie tai absurdo drama, moteris bus
Žemaitė. Ne, atrodys, kad kopijuoju Ostrauską, tada imsim jos draugę Petkevičaitę-Bitę.
Norėčiau, kad drama būtų moderni, todėl tebūnie Petkevičaitė-Bitė myli Orfėją,
o jis Jasoną. Ji nenori, kad jie būtų kartu, todėl užkeikia Sizifą, kad jis
vietoje akmens amžinai ridentų Orfėją ir Jasoną. Tik, žinoma, kad jo užpakalinė
dalis nesitrintų su priekine, nes tokiu atveju pabaiga bus laiminga. Ach, bet
reikia, kad drama turėtų ir kokį visuomenei svarbų konfliktą... Sakykim, kad Bitė-Petkevičaitė,
likusi be vyro, nukeliauja į Afriką ir įsivaikina daug juodaodžių vaikų...
AGNĖ 2. Cha cha cha.
Ir čia jau drama? Ir iš to Tu nori išpešti keturis puslapius? Apgailėtina, jau
geriau skaityčiau Kulnio eilėraščius, nei Tavo dramą. Nėra ko stebėtis, be
manęs Tu niekada jos nebaigsi arba ji bus tokia prasta, kad Tu rašysi, rašysi
ir rašysi ją iš naujo, kol numirsi.
AGNĖ. O ar mes ne
tai ir darome? Ar aš kiekvieną rytą atsikėlusi nesivalau dantų vėl ir vėl iš
naujo? Ar aš kaskart lietingą dieną neišsitraukiu skėčio, kol jis sulūžta, tada
perku naują, ar šitas karas už lango nesibaigs ir vieną dieną neprasidės iš
naujo?
AGNĖ 2. O ar Tu
nori taip ir mirti, viską darydama iš naujo. Visada tą patį? Nori rašyti tik
vieną prakeiktą dramą ir atsisakyti manęs? Nori bėgti paskui Prometėją, kuris
visų idiotų dievas? Nori laukti pavasario facebook
ekrane?
AGNĖ. Taip, juk tai
ir vadinasi gyvenimas. Taip man patinka, taip man patogu, taip man nereikia
Tavęs.
AGNĖ 2. Tada palik
mane! Rašyk dramą pati, aš nebenoriu būti dalis Tavęs.
AGNĖ. Su malonumu.
Tu man jau įgrisai.
Agnė bėga link lango, atsidaro jį ir iššoka. Gatvėje
karas baigiasi. Agnė po truputį pradeda judinti kojas, rankas, pakelia galvą ir
atsistoja ir eina namų link.
AGNĖ 3. Palauk,
apie ką mes dabar?
AGNĖ. GUCCI ar ne
GUCCI – štai kur klausimas?!
