KŪRYBA. Rūta Ježak

*****

Iš kviečių 
Tave 
Išbrist kviečiu 

Atskirti grūdus 
Nuo pelų 

Iškirmijusi 
Vasara 
Žirniais 
Peraugusiais 
Nubyrėjo 
Antai laukais 
Į rudenį 
Artėjantį

Kaip aš prarasiu tapatybę

Įsliuogs 
Kažkas 
Šešėlio būdo 
Į kairę ausį 
(Arba dešinę) 
Pritems nenorom 
Tikroji 
Akių spalva 
O lūpos nusimes 
Kažkur į tolį 
Kur niekas jųjų 
Nesuras. 

Vėl akys 
Priešinsis 
Šįkart  
Nematomai trinamajai 
Galiai

Jau 
Po kurios 

Beliks
Švarus ir baltas 
Popierius –
Iš veido 
Praradusio

Savo ID. 

*****

nebežudyk 
manęs, 
ir aš paliksiu tave… 
gyvą. 
neversk atsisakyt 
savęs –  
tokios, 
kokios išvis 
nė negeidi… 
o mano norai 
tyliai byra 
nesulaikomai 
lyg smėlis… 

delnuos smiltelės kelios 
lieka, 
kurias vėjas 
ne į pietus 
ir ne į šiaurę 
ir ne į vakarus 
ar rytus pūsteli.

pragaišties kryptis tai –  
pragaišties liūne 
nugarma 
paskutiniai 
prisiminimai 
apie norus...

*****

Sugalvojau receptą 
Sėkmingo sudorojimo 
Stemplėje stringančiam 
Kartėliui –

Kartinančiam 
Peripetijas gyvenimo 
Arba tiesiog –
Buvimą šiapusybėje. 

Neatsisakyčiau 

Gerklei malonaus –
Aksominio dievų 
Nektaro 
Ir trupinių ambrozijos, 
Dalinamos Olimpo kalne. 

Dar nuo slogučio, 
Plaukiojančio akyse, 
(Gal laikas man pas okulistą?) 
Pasiūlyt sau aš ketinu 
Kitokį peną, skirtą jau akims: 
Išvestos pasilaigyt

Į ganyklas –

Nuo vienaragių kaimenės –

Teskęsta pievoje romumo  
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Bet kol laisvi bėgioja 
Gyvuliai, 
Ir maisto dangiško nedovanoja 
Niekas...
Akims renkuos tiktai
Alternatyvą kino.

nekaulyju

... nekaulyju, 
skolon prašyt 
neketinu 
dienos anei minutės 
nė vienos, 
kuri man
nepriklauso. 
iš kur žinau? 
ak, nežinau... 
nenutuokiu 
tačiau manau: 
gailestingumo laikas 
leis
stabtelt pailsėt, 
palūkuriuot 
dienų, kitų, 
gal geresnių 
gyvenimo paribyje, 
ar toks yra?... 

... todėl 
nekaulyju 
ir neprašau, 
širdim jaučiu matau –
veržli srovė 
nuneš nublokš 
kažkur... 
ne ten!

2010 12 14

*****

(eilėraštis, dalyvavęs praėjusių metų rudeniniame Mūzyno konkurse  „kas naktį gražiau nei dieną“)

Tyla –

Alsavimas naktim.

Tamsa –

Ją veltui perplėšt bandanti šviesa.

Nuo įstatytų žemėn kuolų –

Sustingusio stulpų betono

Ir nuo nemingančių

Namų akių geltonio –

Drėgmė

Įsibėgėjusio rudens

Paliečia,

Rodos, ne tik kūną,

Žodį - tą paskutinį

Iš senkančio minčių aruodo,

Kurs sudreba nuo vėsumos,

Ima eižėti ir sutrupa –

Nelyg nuo gruodo.

Tą tamsią drėgną tylią naktį,

Kai nieko negirdėt,

Bent akimirksnį –

Palaima.