KŪRYBA. Rūta Babelytė

Pas mus svečiuose – RŪTA BABELYTĖ iš humanitarinės studijos "Plėviasparniai". Rūta yra baigusi audiovizualinio meno specialybę, mėgsta rašyti ir piešti iliustracijas.

Viagra

Aš nepažįstu nei vieno vyro, vartojančio Viagrą. Bent jau nei vienas neprisipažino: „Labas, aš vartoju Viagrą“. O jei kuris prisipažintų, būtų nuostabu. Iš karto paklausčiau, kaip ten yra iš tiesų.

Ar Viagra yra gera dovana? Juk beveik normalu per Kalėdas seneliams dovanoti tepaliukų, tabletyčių, arbatyčių. Taip pat niekas neįsižeidžia, kai išgirsta: „Atrodai išblyškęs, tau trūksta vitaminų“. „Atrodai suglebęs, tau trūksta potencijos“,- skamba visai kitaip.

Aš nežinau, kiek potencijos gali suteikti viena tabletė. Ar norėtum tabletės, kuri suteiktų potencialo? Kurti, statyti, mylėti? Kur tą potencialą dėtum?

Blogis

Blogis gyvena kambaryje, labai panašiame į mano. Šiek tiek išklerusi lova, seni skylėti langai, net vasarą užkaišyti laikraščiais, septyni neplauti kavos puodeliai, dvi savo jau atgyvenusios spintos, į kurias gerai ir netelpa visi nežinia kam reikalingi daiktai ir, žinoma, greitaeigis bevielis internetas, ryjantis visą mano dėmesį.

Blogis nemėgsta ryto, todėl ir mane maitina sapnais iki pat vidurdienio. Vėliau dar pora valandų geriame kavą iš jau aštunto puodelio ir žiūrime linksmus filmus iki pusiaudienio. Kai išalkstu, vietoj maisto blogis man pasiūlo cigaretę, kad tik niekur toli neičiau, ir neleidžia miegoti iki pat paryčių. Ką veikiu? Dažniausiai dirbu: spaudau blyksinčias nuorodas naujienų portaluose ir peržiūriu septynis metus nematytų klasiokų nuotraukas.

Blogis sugalvoja šimtą priežasčių, kodėl negaliu išeiti iš kambario. Turiu jų visą sąrašą: nebaigti darbai, kuriems atlikti reikia interneto, reikia „tvarkyti kambarį“ (keista, nes tvarkingo kambario pastarasis nemėgsta), už kambario ribų „niekas nevyksta“, o jei ir vyksta, neturiu tam pinigų ar tiesiog nesu nusipelniusi visų tų nuostabių dalykų. „Pailsėk šiandien, juk pavargusi, atgausi jėgas ir rytoj žvali išeisi“, - sako.

Tik tas rytojus niekada neateina.

Paklydusi avis

Argi buvo ne taip? Jėzus paliko visą bandą avių ir išėjo ieškoti vienos paklydusios išdykėlės, o radęs ją mylėjo labiausiai. Mylėjo ją labiau už tas, kurios buvo klusnios ir darė tai, kas pridera geroms avims.

Netikiu, kad avis pabėgo iš blogos valios. Gal jai buvo smalsu, kas yra kitoje kalno pusėje? Gal susižavėjo drugeliu, nusekė paskui jį ir pasiklydo? Gal jos kojos buvo per trumpos ir nespėjo bėgti su banda? Faktas, avelė nepritapo prie likusių, bet gavo Ganytojo palaikymą. Tikriausiai banda šnibždėjosi apie tai, kad kvailiams sekasi, bet tikrai žinau, kad tie du – Ganytojas ir jo mylimiausioji tyliai susižvalgė, nusišypsojo ir nieko nesakė, nes žinojo, kaip ten yra iš tikrųjų.

Tamsioji pusė

Tamsioji pusė, priešingai negu šviesioji, yra visiškai nejautri. Vienintelis jausmas, kurį pažįsta tamsioji pusė – nuobodulys. Visi kiti pojūčiai nuo švelnumo, kutenimo iki deginimo ir skausmo lieka odos paviršiuje ir giliau neprasiskverbia. Todėl kartais man atrodo, kad pati oda ir kūnas ir yra tas barjeras, per kurį neprasiskverbia jausmai. Kartais man atrodo, kad tas kūnas kaip užšalęs ežeras, ir tam, kad įkvėpčiau oro, reikia pasiimti kirvį ir prasikirsti eketę.

Taip jau būna žiemą.

Reikalai, reikaliukai

Ryte atitipeno mažas smagus darbukas. „Imk mane, jei patinku“,- sako. Patinka. Paėmiau, pažaidžiau, skyriau dėmesio ir meilės, pakutenau. Šypsojosi ir vaikiškai džiaugėsi.

Darbukui nuėjus savo keliais, atėjo keletą žinučių. Kai kurios vaizdavo esančios labai rimtos ir klausinėjo apie buto nuomos kainos, kitos apsimetė esančios blogos ir sakė, kad mašina sugedo, tai kažin ar šiandien važiuosim grybauti. Beveik tuo pačiu metu mane bakstelėjo kvietimas su pasiūlymų aplankyti Kauną ir papasakoti apie gyvenimo netiesas. Pagyriau kvietimą už grožį ir smagumą ir pasakiau, kad mielai tą Kauną aplankysiu.

Dar už valandikės nebaigti darbai pasidavė švelniam spaudimui ir virto baigtais. Ir jiems į sveikatą tokiems būti, jau seniai sakiau, kad jei per ilgai būsit nebaigti, susirgsit ir teks pas gydytoją eiti. O juk dar vasara, galima ir ką nors linksmesnio nuveikti. Be to, ir patys gydytojai sergančiųjų labiau laukia rudenį kai gauną naują siuntą skiepų nuo gripo ir reklaminių vaistų, kuriuos smagu parduoti.

Diena dar gerai neįpusėjo, o reikalai reikaliukai vorele rikiuojasi prie durų. Kažin kiek dar jų sugebėsiu sutalpinti savo erdviuose namuose ir ne visai erdvioje, minčių prigrūstoje galvoje. Valau namus ir ruošiu jiems visiems vietą, tą patį darau su galvą: užteks visoms iš eilės mintims ten gyventi, nepatogu juk taip susigrūdus. Pasikalbėsiu su kiekviena iš jų, ar kuri nors nenori persikraustyti ir bent laikinai pagyventi kitur.


Ežiukas mažas