KŪRYBA. Roberta Stonkutė

Pristatome Robertos Stonkutės, LFK II kurso studentės kūrybą, kuri nedrąsiai beldžiasi į skaitytojų širdis.  Skaitom. Drąsinam. Skatinam!

Svetimos paklodės

Ir tvankią mėnesienos naktį, atsiduodančią prakaitu švankiu ir

svetimu – ne mano, o paliktu seniau, galbūt, dviejų, kurie

kartu jau nebeprakaituoja naktimis, - jaučiu kaip įsisenėjęs

kvapas, nuo kūno šilumos po kaldra, vėl tampa skysčiu ir

limpa man prie strėnų. Drėgmė ir tas aitrus kvapas, nuo kurių

pabudau, nebeleidžia užmigti; mano mintys klajoja visur, tik

ne mano pačios galvoje. Nenustygstu – mėšlungis pradeda

traukyt raumenis vieną po kito. Kyla neaiškus nepasitenkinimas

ir neatpažintas troškis nusidėti, - o gal jau nusidėta? Norėčiau

klykt – paklodės erzindamos, suteptos kitų skysčiu, paženklintos

Kitų kvapu veliasi apie kojas ir vienos blakstienos negali pasiekti

Kitų. Negalėdama smigti į nebūtį, galvoju apie gyvenimą, seksą

Ir beprasmišką neviltį, kurios čia nereikia, - galbūt, tik mano

Apsunkusioms ir neramiosioms kojoms. Langas prieš mane atviras,

Turėtų išsisklaidyti mane apsupusią lipnią ir nepažįstamą

Drėgmę, bet pro jį atskinda tik dar šlykštesnis antro galo tvaikas,

Galbūt, jis net stiprensis už tą, kuriame gulu, - nors, kai pagalvoji,

Visa normalu: jei kiekvienas naktį prasidaro savus langus, tai

Jų asmeninė smarvė tampa vieša, ji susilieja su kitomis, į save

Panašiomis ir – nori ar ne – tampa bendra ir kiekvienam prieinama.

Staiga mano neramus vartymasis, bandant su(pri)sitaikyti, yra

Pertraukiamas vaiko klyksmo, kuris net sudrasko monotonišką

Svirplių grojimą, siekiant prisivilioti ir pasėti save patelės įsčiose.

„Ne aš. Nenoriu.“ – suklykia ir kartoja vaikiškas balsas be perstojo

Dusliai – jo tonas išduoda kartėsį, pasišlykštėjimą ir užsibaigia

Bejėgiškumu, supratus, kad niekas nuo jo žodžių nepasikeis.

Antra valanda dūšnos nakties. Taip ir nesuprantu iš kur atsklido

Tas nuneigiantis klyksmo garsas? Bet staiga prisimenu, kad

Gulu kitų pataluose, kad nieko čia nėra mano, o tik paveldėta.

Ir tas nelaimingas dar galintis jausti kūdikis – juk tai aš pats. Dar.

Kol kitų paliktas kvapas užvaldys mane, įsiskverbs į odą taip, kad

Bus per gilu nušveisti muilu, taip, kad net minties nekils ką šveist.

Nesurinktos šukės

Sudaužyti kažkam širdį. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia kažkam

Neduoti, ko tas nori; o gal sudėtingiau: neduoti ko jis nori,

Net žinant, kad jis nori? Kuris variantas skaudina labiau –

Aklas ar surežisuotas? Gal sudaužyti širdį reiškia atimti, tačiau

Ką atimti: kūną, sielą, protą, idėją – kas suplėšytų į gabalėlius tave?

Galbūt sudaužyti širdį, reiškia nepastebėti kito – to, kuris turi

Rūpėti, kurį turi mylėti ir tavo trumparegystė kamuoja kitą tiek,

Kol jo širdis ima dusti nepastebėta; nuo pastangų – paradoksas! –

Būti pastebėta, ir miršta iš troškulio, išunkta nepatenkinusio ilgesio.

Kaip turi jaustis žmogus, su sudaužyta ir į gabalus sutrinta

Širdimi? Ar jam reikia rengtis juodai? Nešioti gedulą, kad visi

Pastebėtų jo netektį – ar dužimas yra negrįžtama ko nors netektis?

O gal galime atsiklaupti ant kelių (tik neatgailaukim) ir, surinkus

Duženas, jas suklijuoti; gausime tą pačia formą, tik ne tokią lygią.

Ne, tokiam žmogui su sudaužyta širdimi, kurią galima suklijuoti,

Netinka melagingai nešioti gedulo spalvos. Tada gal jam tinka jausti

Gėdą? Kodėl gi ne. Gėda – puikus jausmas, verčiantis viską tau

Vienam ant kupros; menkink save ir giminėms bei aplinkiniams

Nereikės aiškinti kas tau nutiko – visi žinos, kad dužo širdis ir klijavai.

Gėda geras jausmas, kol klijai sulimpa ir sukietėja – vyksta

Reabilitacijos procesas. Tačiau ar tikrai tai jaučia sudaužytaširdis?

Gal tikriau jis jaučia kaltę ir mielai vadina save ožiu ir dar paglosto.

Kaltė visai realu: pats kaltas, kad jautei tam, kuris nebuvo vertas.

Apmaudas taip pat gerai, mūsų tautelė mėgsta gręžiotis praeitin,

Tačiau ar turėjom kuomet nors iš to naudos: gailėtis – duota

Silpnavaliams, kurie nepripratę prie naujos „klijuotos“ širdutėlės

Vis prisimena kokią turėjo jie prieš tai, ir slegia juos tai amžinai.

Bet tas su duženom prie kojų, juk gali jaustis ir kitaip: džiūgauti, kad

Praregėt pavyko ir kainos to nesigailėti; jis gali duženas susiklijuoti be

Didesnio vargo ir pradėt iš naujo savo dieną – priprast prie rando dar ne

Vieno ir sumušt rekordą pavertus išgyvenimą olimpine šaka.

Taigi, ką reiškia sudaužyti širdį? Tai reiškia visa, ką aš pasakiau, bet ko

Nesitikiu išpildyt, tai reiškia melą ir tokius pat beverčius pažadus, kuriais

Tu patikėsi. Ką jaučia sudaužytaširdis? Visa, kas rodosi jam patogu:

Vienas kaltint mėgsta, kitas džiaugtis – svarbu klijuoti, retušuoti ir

Reabilituot išmokti, kad galėtumei toliau judėti, o ne žengti žingsnį, kai

Į kojų padus negailestingai sminga nesurinktos širdutės šukės.

Patenkinti žmonės

Patenkinti žmonės, radę pretekstą

Nemirti; laimingi tie, kurie radę

Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o visa

Kita lieka tiem, kurie nejaučia –

Man, galbūt tau ir daugeliui kitų.

Platus pasaulis, kuriame pasilikti

Mum tiek pat svarbu, kiek ir išeiti.

Mes nenorime nei gyventi, nei mirti –

Mes iš vis nežinome ko norim. Galbūt

Dienos, kuri padėtų atrasti ko mum

Trūksta, o gal laukiam Apreiškimo,

Tikimės susigrąžinti prarastą kadais

Pilnatvę ir brangiosios sielos vientisumą.

Galbūt mes tikimės, kad tuomet

Pasaulyje atsiras aiškios spalvų ribos,

O gal kaip tik jų neliks – dabar juk

Nematom. Negirdime, todėl klykiam

Ir nejaučiame, - gal tai ne mūsų valia,

O gal nenorim, nes taip lengviau gyventi.

Išgyventi. Lengviau apsaugot save

Sulindus nejautrumo kiaute, į kurį

Niekas neįleidžiamas, iš kurio patys

Negalime išeit. Išsilaisvint. Keistas

Pasaulis, kuriame tau viskas vienodai

Nesvarbu, kuriame gali palikti visa, ką

Kaupi, akimirksniu, neatsisveikinęs; ar

Gyventi su tuo – tame – amžinybę.

Niekas nėra svarbu tiem, kurie nejaučia,

O ar blogai tai, ar gerai – kas pasakys?

Patenkinti žmonės, radę pretekstą

Nemirti; laimingi tie, kurie radę

Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o man

Nesvarbu, čia ar ten. Buvimas nesvarbu.

Nejausti juk gali visur, nesuradęs, nei

Dėl ko gyventi, nei mirti ir pūti anapus.

Kelio dangos skirtumai

Kelias nėra vienodas: iš miestelio asfaltas

Geresnis; į jį – duobėtas labiau. Ką tuo norima

Pasakyti? Galbūt ir nieko, sakysite Jūs, o aš

Galbūt ir sutiksiu, kad nieko, - galbūt. Bet

Iš tiesų, kodėl taip yra? Ar tai reiškia, kad

Į miestelį daugiau atvažiuojama, negu

Išvažiuojama? Ne, nes tada kur tie žmonės

Prapuola? Galbūt iš miestelio geresnis kelias, nes

Nėra kam iš jo išvažinėti dienomis? Nėra žmonių –

Nėra mašinų? Bet juk aš ir tu čia gyvename

Ir mirštam. Tai kodėl yra taip, kaip yra? Tinkamiausias

Paaiškinimas kvaileliui: kam gi remontuoti

Kelią į seną lietuvišką kaimą, jei valstybė kelia

Šiam ištaigingai ir senokai jau grandiozinę budynę?

Štai, kodėl skylės kaišomos tik keliuose, kurie

Veda „iš“. Tie keliai veda mus „iš“ po vienišą vieną,

Todėl nedažnai juos tenka remontuot kuprą sulenkus -

Baigia jau išvesti amžinai. Nebėr kam ir kur grįžt

Todėl dūla kelias „į“ ir niekam jo nereik – užpustys

Jį laiko smiltys ir neberasim kelio gražią dieną

Mes pas tėvus, pamiršim jų užžėlusius kapus.

Nebežinosim žodžio mes gimtinė, nes visi

Būsim iš TeNiekur šalies; iš ten, kur visų daug,

Bet savo nė vieno, net abi rankas ištiesus į šalis.

Kartais pagailsta, kad pasiduodamam ir puikiasniem

Keliam atsiduodam, kartais suskausta, kad liks

Tik vienas didžiulis „iš“, kurį taip pat pamiršim, -

Nes panaudojam jį tik vieną vienintelį kartą. Ir kas

Iš mūsų, po vieną išvestų, beliks? Tik išardyti

Asfato gabalėliai, iš kurių kelio atgal „į“ sudėt nebeis –

Per daug paskirų dalių, per daug turėtojų, kurie

Manos, kad turi viską, o iš tiesų tik kišenės pilnos.

Bus daugiau...