RUDENINIŲ MŪZYNO SKAITYMŲ TEKSTAI

ROBERTA STONKUTĖ

Melancholijos anatomija

I

Ir kas tu esi? – dažnai klausiu

nepažįstamo kūno lovoje, bet

mane pasitinka tik pratisas ligoninės

aparatų – skelbiančių mirtį – pyyyp.

Nes nebėra manęs manyje; aš tik

Stebėtoja; – auka to gražaus, bet luošo

Kūno: nepažįstamas jis man, o siela,

Apie kurią kalbi, – argi tai aš?

II

Prašau, surask mane ir atnešk

man. Aš pamečiau...

Pamečiau ką myliu, nebežinau

kuo tikiu, iš ko juokiuosi,

kas esu – ar žinojau kada? –

ir todėl prašau: surask ir atnešk man

mane. Pati surast nepajėgiu; –

vis tuščiom grįžtu: kas esu,

ko ieškot turiu – nežinau.

Tu ieškok. Ir suradęs atnešk man

mane. Išmokyk – kaip ją naudoti?

GRETA RIMKUTĖ

Tyliau už tylą

Kalbėsiu tyliai, kad nesutrukdyčiau musei, skrendančiai link balto abažūro atlikti savo juodo darbo. Kalbėsiu tyliai, kad neišgirstų mano gyvybės ženklų šaltojo karo priešai kitoje barikadų pusėje – tegu tiki, kad vakarų fronte nieko naujo. O geležinė uždanga visai arti – kažkur ties sofos atkalte svetainėje už sienos. Teks kalbėti dar tyliau. Tyliau už tylą. Juk tyla – gera byla? Ypač asmeniniame teisme, kai esi pats sau teisėjas, pats sau prokuroras. Ieškovas ir atsakovas. Nes kita pusė tyli. Ir tarytum aukštos įtampos laidai ore dūzgia neišsakyti priekaištai. Jie žeidžia, duria, kanda. Genio snapu kala į smegenų žievę net ir pro uždaras duris. Devynios spynos nesaugo nuo nutylėtų žodžių. Sakoma – protingai tylėti yra menas. Melas. Ir tyla melas. Melas, kad žodžių nėra. Ir tai netiesa. Nėra, kas tuos žodžius išklausytų. Nei vienos ausies, nei vienos širdies, nei vieno peties. Už geležinės uždangos žmonės, bet jie negirdi tavo sielos šauksmo. Mano sielos šauksmo. Šauksmo, tylesnio už tylą...

AGNĖ KRUOPYTĖ

xxx

Nesiskųsk kad kasdienis

Juk tai daugiau nei gerai

Tie patys nutrinti iki skausmo prigiję

Tie patys mylimi ir tris kart nekęsti

Artimi daiktai žmonės šešėliai

Ir nuglūdintos mintys nebe tušti sakiniai

Ir prijaukintos lauktos nelauktos vėlės

Šildo melancholija apgaubtais vakarais

Galbūt pašėlus širdis į pasaulį nesiprašys

Ir intymumo daina kūno stygas iki skausmo pažįsta

Galbūt naujo žmogaus prakaito dvelksmas iš proto nevarys

Bet klaidžioti pro tuštybe prigėrusius labirintus

Pro išskrostas vaškines plokščias figūras

Per savęs nepažįstančio pamišimo pamėklą

Tau jau niekada

Niekada

Niekada

Nebeteks

KŪRYBINIŲ DIRBTUVĖLIŲ rezultatas –

anoniminiai (beveik) haiku, pirmasis – laimėjęs klausytojų prizą:

Kol šlamšdamas obuolį 
Bandei suvokti rudenio esmę –
Aš perkandau Tave...

Aš pamečiau savo auksą

išbarsčiau jį laukuos

kai jį vėjas išpustys

bus žiema

Ruduo – dar ne pats

blogiausias dalykas, galintis ištikti

tave, palauk žiemos.

Krentančios žmonių šypsenos.

Kaip krentantys lapai rudenį.

Ištverk ir šiemet tai, praeivi,

kaip medžiai tai ištveria kasmet.