"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

GABRIELĖ GENDVILAITĖ

Vaidinti gyvenimą

Scenoje tamsa. Viduryje pasirodo mėlyna šviesa, iš kurios išnyra moters kūno kontūrai. Pasigirsta žingsniai, kurie primena išjojamos kumelės kanopų kaukšėjimą. Į žiūrovus eina moteris M., kuri visą laiką žingsniuoja.

M. Judėk pirmyn, eik į priekį! Pasieksi daug, svarbu nesustok.

(Vis garsiau)

M. Tu gali! Šaunuolė!

(Dar garsiau)

M. Nuo tavęs viskas priklauso! Užtikrintai ir drąsiai eik į priekį. Kurk ateitį pati.

Aš irgi taip sakyčiau, jei man patiktų kvailinti kitus. O man sakė – kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Nė velnio! Vakar puikiai pasiklojau, bet miegojau... neduok tu Dieve... Arba duok. Duok, nes kam tu išvis reikalingas, jei nieko gero nepadarai.

(Rodydama į save)

M. O aš, o ką aš?..

(Ji vis toliau žingsniuoja, o į sceną įeina žmogus. Jis atsisėda ant paguldyto stulpo, kuris panašesnis į miesto gatvių šaligatvius nei į šiaip stulpą ir žiūri į vieną tašką. Scenoje girdisi moters žingsniai, ir užsiuodžia šlykštus pigaus tualetinio vandens kvapas. Žmogus nusispjauna per kairįjį petį ir iš kišenės išsitraukia pakelį cigarečių. Bevartydamas pakelį rankose išsitraukia vienintelę likusią cigaretę ir užsirūko.)

Žmogus. Būti ar ne būti? Kur aš tai girdėjau?..

(Pasikrapšto galvą)

Žmogus. Kur aš tai girdėjau? Kiek gyvenu, tai jau šimtmečius ši mintis skamba galvoje.

(Vis dar stebi vieną tašką scenoje ir pasuka galvą į dešinę. Pastebi einančią moterį ir atsistoja norėdamas iš visų pusių ją apžiūrėti)

Žmogus. Sveiki, Madmuzel, gal norite parūkyti?

(Šypsosi ir nusilenkia lyg nuolankusis tarnas)

M. Visada noriu. Nors šiaip nerūkau. Ačiū, paimsiu.

(Pagriebia cigaretę ir vos spėjusi įtraukti, užsikosėja)

M. Viskas puiku. Peršalau turbūt.

Žmogus. Ką veikiate čia vakare viena ir nelaiminga?

M. Aš šildausi po saulės spinduliais, šiuo metu einu į darbą, o vėliau eisiu pietauti. O žinote, ką veiksiu vakare? Susitiksiu su draugėmis, kartu gersime vyną ir kalbėsime apie naujausius meno kūrinius vakarykštėje parodoje.

Žmogus. O kur jūs dirbat, moterie?

M. Esu aukščiausio lygio žurnalistė. Neturiu jums laiko pasakoti, ką veikiu, nes esu labai užsiėmusi. Skubu į darbą, turiu parengti ne vieną straipsnį. Mano grafikas kaip niekad užimtas.

(Į sceną įsėlina grupė turistų iš Vokietijos, kurie fotografuoja už M esančią bažnyčią. Vienas iš turistų į šalia M padėtą indelį įmeta 1 eurą. M nusišypso ir palinksi galvą turistui.)

Žmogus. Tai jūs jau seniai dirbate žurnaliste?

(Žmogus paklausia ir nuleidžia galvą žemyn lyg negalėdamas pažiūrėti M į akis)

M. Jau beveik penkerius metus. Sukaupta patirtis leidžia dėlioti darbo grafiką kaip noriu: spėju ir vaikus prižiūrėti, ir vyrui vakarienę gaminti. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. Kuri čia konkrečiai redakcija?

M. Žinot, ne šiaip sau ji. Mes užsienio kapitalo padalinys. Vienas toks Lietuvoje.

(Žmogus tyli ir susimąstęs vedžioja akis žiūrėdamas į grindinį.)

Žmogus. Gal dar cigaretę?

M. Ne, ačiū, aš nerūkau. Tai kenkia mano sveikatai. Ypač pradėjau sveikai gyventi, kai susilaukiau pirmojo vaiko, po to antrojo... Jie juk patys brangiausi mano gyvenime.

Žmogus. Kokie jų vardai?

M. Marija ir Gabrielius. Abu lyg angelai paklusnūs ir ramūs.

Žmogus. Kur jie šiuo metu?

M. Na, jūs ir klausiat. Tokiu metu, tai žinoma, kad mokykloje.

Žmogus. O jums nešalta? Nosis atrodo paraudusi.

(Žmogus prieina arčiau M ir nori pažvelgti arčiau į jos veidą, tačiau M nerangiai numoja ranka vydama žmogų į šoną. Jis susigėdęs pasitraukia.)

M. Ar jūs suprantate, ką darote? Reikia jausti ribą, kaip reikia bendrauti su nepažįstamu žmogumi.

Žmogus. Suprantu. Labai atsiprašau Jūsų.

M. Kur mano taksi? Jau laukiu jo čia... tris dienas.

Žmogus. Bet čia nevažiuoja taksi.

M. Užsičiaupkite. Koks nemandagumas.

Žmogus. O apie ką dažniausiai rašote?

M. Man patinka politika – kas ką kur nužudė ar kokią avariją padarė. Nereikia tų rožinių akinių, privalome žinoti, ką politikai daro su mūsų pinigais. Mes juk ne už tokią Lietuvą kovojom.

Žmogus. Taip, taip, už geresnę.

(Pritardamas linksi galvą. Moteris vis dar žingsniuoja.)

Žmogus. Žinote, aš jau gal eisiu. Namie laukia motina, paguldyta ant patalo.

M. Jūs bėkite, bėkite. Aš kaip tik rašau straipsnį apie moterų sveikatą. Nepatikėsite, kokių įdomybių sužinojau.

Žmogus. Nagi. Klausau Jūsų.

M. Ne, negaliu pasakoti. Viskas dar tik juodraštyje, o aš nemėgstu švaistytis informacija į kairę ir į dešinę. Moters sveikata ir jos gyvenimas turi turėti intymumo.

Žmogus. Papasakojote apie savo vaikus, darbą, o kur Jūsų vyras?

M. Jis tobulas. Šiuo metu jis komandiruotėje Japonijoje. Jis labai užsiėmęs ir retai jį matau, tačiau tai nėra problema.

Žmogus. Kuo, sakėt, jis vardu?

M. Nesvarbu. Matėt naujausią filmą su Džeimsu Bondu?

Žmogus. Ne nemačiau. Nežiūriu filmų, tam neturiu laiko.

M. Labai geras.

Žmogus. (Staigiai nutraukdamas M kalbą) O kur jūs gyvenat?

M. Čia pat. Dar dvi sodybas turiu Alytaus pakrašty.

(M sukosėja ir net paraudonuoja nuo kosėjimo. Stoja tyla. Porą minučių nė vienas nekalba, tik M keletą kartų sukosėja. Staiga privažiuoja vaikas su dviratuku kuris pasiūlo pirkti laikraščių, tačiau abu atsisako.)

Žmogus. Kokią muziką Jūs mėgstate?

M. Ne, aš nesu dainininkė. Paprasčiausiai mama mėgdavo dainuoti lopšines prieš miegą.

(Pradeda skambėti F. Sinatros „Strangers in the night“. Žmogus ištiesia ranką ir pakviečia M šokti. M spyriojasi ir net pradeda drebėti)

M. Supraskit, aš... aš negaliu šokti darbo metu.

Žmogus. Užsimerkite.

(Žmogus paima už rankos M ir ją prisiglaudžia prie savęs. M iš kišenės iškrenta kelios centų monetos, ji suklumpa ir nusibrozdina kelį. Iš nubrozdintos vietos pradeda bėgti kraujas. Ji nusivalo kraują juoda lyg anglimi ranka ir nučiulpia ranką, kad ant jos neliktų varvančio kraujo. Žmogus, nekreipdamas dėmesio į žaizdą, lyg šokio virtuozas veda M lėtu žingsniu)

Žmogus. (Kvėpuodamas M į plaukus) Kokia Jūsų svajonė?

M. (Tyli)

Žmogus. Ką svajojate gyvenime pasiekti?

M. Jau viską turiu.

Žmogus. Matau.

(Jie vis dar šoka, o eidami praeiviai meta pinigus į dėžutę.)

Žmogus. Mėgstate keliauti?

M. Mėgstu stabilumą ir nieko nekeisti savo gyvenime. Aš stipri moteris. (Atstumia vyrą ir vėl atsistoja į tą pačią vietą ir pradeda žingsniuoti)

M. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. (Trenkia koja į grindinį ir pradeda rėkti. Stipriai pastumia M, ir ji parvirsta ant žemės) Nenoriu nei būti nei nebūti šiame gražiame pustpasauly.

(Žmogus pabučiuoja ant žemės gulinčią M, tada apsiverkia ir ją pakelia. Susirinkęs išmėtytus M eurus atsisėda prie stulpo ir vėl žiūri į vieną tašką. M žingsniuoja toliau visai nebereaguodama į aplinkinius.)

Žmogus. Aš tik norėjau nueiti į parduotuvę. (Žiūri į vieną vietą scenoje ir pradeda verkti pasikūkčiodamas).

(Pasirodo dar du turistų autobusai, kurie fotografuojasi šalia M tarsi kaip prie meno skulptūros. M šypsosi ir seksualiai pozuoja lyg modelis iš Victoria Secret apatinių kolekcijos pristatymo. Scenos užuolaidos užtraukiamos, o tuo metu scenoje skamba vyro verksmas.)