Mirties vėjas
mirties
vėjas nušlavė
žvaigždes
iš padangės
užpylė
lietum
mano
stogą ir dainavo
visą
naktį dainavo
apie
geidžiančias ir
geliančias
širdis
mirties
vėjas priminė
kad
dar yra laiko gyventi
mirties
vėjas priminė
kad
nepamirščiau išgerti
už
gyvenimą tokį koks jis yra
mirties
vėjas priminė kad nebus
didesnio
darbo už gyvenimą toliau
mirties
vėjas priminė
kad apkabinčiau tavo širdį
prieš
mums užmiegant
Išeina
ežerai
–
akmenys
ištirpę
lyg
sniego kalnai
debesys
laukus užgriuvę
spaudžias
po žeme
gyvybės
ieško
mirę
žmonių vaikai
ir
buvę išsigandę
pasimetę
pasaulio
mudviejų
sukurto apsirikimo
su
griūvančiais norais ir
tirpstančiais
debesų kalnais –
išeina
Aš esu moteris
aš
nesu moteris
jau
trys savaitės
kaip
žmogus
aš
nesu moteris
jau
trys savaitės
be
žmogaus
aš
nesu moteris
jau
trys savaitės
kaip
žmogus
išlupęs
iš savęs vaiką
Puslapių paraštės
laikui
ir svajoms vaikšto
mano
sukurta gatve
neapsisprendėliai
ta
gatvė šlapia
ir
lietinga
išgalvota
buvo
liūdesio
klounams
dangų
užmušusiam lapkrity
sutikau
vieną jų
buvo
nepasikeitęs
nuo
tų laikų
na
gal kiek aptukęs
nesimatėm
nuo
tada kai įpratau
kvepintis
ir
balsu
paslėpti
tikrąją
kalbą
kai
mano nuogumas
buvo
sugėdintas
nuo
tada retai
čia
bevaikštau
nepasisprendėlių
eskizus
glaudžia
tik
mano
gatvėje
rašomų
puslapių
paraštės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą