ROBERTOS STONKUTĖS KŪRYBOS POPIETĖ

Robertos skaitymai

Šių metų balandžio pirmąją Šiaulių universiteto dailės galerijoje įvyko niekam nereikšmingas įvykis, visai nepatrauklus nei visuomenei apskritai, nei bet kuriam jos subjektui, visai neįsimintinas, nevertas net menkiausios informacinės žinutės, neiškalbingas, nekūrybingas... Šį sąrašą būtų galima tęsti, jei tai būtų tiesa. O iš tiesų – įvykis buvo, reiškinys pasireiškė, o reiškinio vardas Roberta Stonkutė kaip kūrėja, subrendus reikalui plačiau nei iki šiol paviešinti jau trečius metus rašomą poeziją bei prozą. Beje, tai tik vienas iš daugelio Robertos veidų, nes, kaip buvo paliudyta balandžio 1-osios literatūriniame teisme, Šiaulių universitete Robertos yra be galo daug, kur tik pasisuksi. Įvykę skaitymai buvo pavadinti savotiška ataskaita, gavus ŠU savanoriškiausio studento nominaciją. Tai būtų tiesa, jei Mūzyno kūrybinių vakarų tradiciją atnaujinęs susitikimas nebūtų sumanytas ar suplanuotas anksčiau nei suteikta nominacija – gal jau nuo pirmo kurso, o gal ir dar anksčiau. Ilgai, atrodo, brendo ir vienas iš daugelio Robertos „performansų“ – bliūdo, į jį nuo džinsų tekančio vandens ir botų scenografija, ir viskas ne šiaip sau: ne tik dėl miško, nereikalingos skalbimo mašinos, bet ir dėl drėgmės, kuri, pasak autorės, tokia svarbi jos tekstuose. Be drėgmės šių skaitymų raktažodžiai galėtų būti kuo įvairiausi. Eilėraščiu tapusi asmeninė atmintis, kūrybiškai perrašyta biografija, patraukli socialinė poezija, jautrus intymumas ir asmeniškumas, giliai patirtinio vieversio grafika, verbališkai ir neverbališkai išraiškingas tekstų skaitymas su reikšmingais žvilgsniais į kairę ir į dešinę, ne mažiau nei tekstai įdomūs jų komentarai, linksmybės anapus viso šiandienos slėgio, gyvenimiškas spektaklis su nenuspėjamais jo vaidmenimis, keisti naudininkai, nustojant pasauliui... Kas dar? Aišku, poetės pašlovinimas, pašlovinimas, pašlovinimas, sveikinimo kalbos išpažįstant meilę vienam arba kitam skaitytam eilėraščiui, Robertai, tapusiai autoritetu ir vis dar išlikusiai „sunkiu vaiku“. Grįžtant į aplinką, į erdvę šalia autoriaus ar jo adresato, kuri tokia svarbi kūrėjai Robertai, atsitiktinio neatsitiktinumo principu skaitymams pasirinktas Vaivos Kovieraitės grafikos užnugaris (paroda galerijoje). Pabandžiusi šiuos vaizduose surasti savojo „aš“ vaiką, Roberta, kaip visada, buvo griežta – jos „aš“ ir yra jos ir dar nesukurtas. Šis ieškojimų įkarštis Robertos, tikėkimės, neapleis, gyvenimui tampant patrauklia poezija, grafika ar dar kuo kitu.

                        (Santūriai, vos apčiuopiamu pavidalu dalyvavusio) Mūzyno inf.

                        Antano Šerono nuotr.

                        Toliau – trys klausytojų ypač pamėgti Robertos eilėraščiai.

Vieversys

miškai tie neperžengiami – –

įėjau ir smuikų tamsumoj

neberandu tavęs – – –

o, kad pasakytum...

kad dar spėčiau

sužinot – –

bet dabar jau

vieversys tesi – –

tam balse pranyko

mano pasakų tikrovė,

dalis manęs po žemėmis

palindo – –

tylos žodžiai     

užauginti tavy

išskrido –

vieversiu

grįžti – –

nespėjau...

Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;

ten – vakaruos – kur prasiskyrę

debesys saulės šviesą skandina –

juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:

taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog

šviesaistrės spindulių blukinami

debesys traukės atgalios. –

Ar ir tau taip bus?

Naujienų apžvalga

ir vakaras diena užkandžiavo

ir krantas mušės į jūros bangas

ir tyla ūžė vakarų vėjams

ir langai akmenis daužė

ir seniai lazdoti smėlyje žaidė

ir meilė šoko ant širdgėlos tako

ir citrinmedis matavos saldumą

ir penkiamečiai mokė Kristų

ir mylimieji nemylėjo

ir pilnatis mirė horizonte

ir akys tekėjo palikdamos ašaras

ir karui baigės degalai

ir karštis šaltyje nutirpo

ir į dangų leidos vandens plunksnos

– – kai tu manim patikėjai – –