2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Mūzyne svečiuojasi ir konkurse dalyvauja Augustas Sirekis

Mūzynas sveikina Augustą įstojusį į Filosofiją VU!


Gražuolė ir gražuolės

                      Retas Makdonalde sėdi ryte. Ne taip gėdinga kaip baras ir dienos pradžia su bokalu, tačiau visų veidai vis vien paniurę, nusivylę ar tiesiog nepabudę. Saldžiais pyragaičiais moteris malšina neviltį, berniukas žaislu-kareiviuku  skaidrina rutiną, o studentas su kava delnuos it ežys susiretė, kaip įdomiai skaito knygą. Aš – ne išimtis. Sėdžiu purvinas, suprakaitavęs, riebaluotais plaukais. Už aprasojusių langų bunda Vilnius, skuba žmonės ir mašinos, it mano paties kūnu jos važiuotų, erzina įkyrus niežulys. Moralinės pagirios – tai jausmas it būtum teisiamas už viską iš eilės, įskaitant ir laimę, ir bėdą. Jų nei gėrimais nepapirksi, nei pavyzdingu elgesiu.
                      Tiesa, savo bėdą kartą buvau labai gražiai aprengęs. Sena ir raukšlėta ji, stati šukuosena visai iš mados išėjusi, sąmojis – ir tas tapo nuvalkiotas bei nuobodus. Tad nusprendžiau papuošti vienintelę savo nelaimę, kaip čia liksiu ja nepasirūpinęs. Apvilkau tamsiai melsvą suknelę, ilgą ir priglundančią prie kūno, įvėriau spindinčius auskarus ir pakvėpinau švelniais kvepalais. Išmokiau kelis prancūziškus žodžius prie taurės vyno viešumoj ir tol žiūrėjau į akis, kol pramoko žvilgsniu flirtuoti ir jaudinti.
                      Tačiau mano bėda – tai ne moteris, šiandien, po kelių mėnesių, ją išspausdino visi pasaulio laikraščiai, bet man ji tebe-gėdinga. Gėdijuos ne jos raukšlių ir tamsių paakių, ne praretėjusių plaukų ir net ne žodžių, kuriuos ji taria lėčiau nei kiti, ir mano draugai bei pažįstami turi ištempti ausis, kad girdėtų. Gėdijuos visų tų puošmenų, rūbų, kuriuos jai pirkau, perlų vėrinio, kurio neminėjau. Pats nelyginant perlas išbalusiu veidu kabinau jį ant kaklo, nevalgyti turėjau savaitę, todėl man šiandien ir gėda.
Purvinas ir prakaituotas sėdžiu Makdonalde, valgau perdėm sočiai, net nežinau, kiek to norėdamas. Tam tikra prasme – mes panašūs. Abu primenam kekšes, gašlūs, kišantys kūną pirmiau savo dvasios laikui dar neatėjus. Paskui ją laksto tik vyrai, keliantys man bjaurastį, paskui mane – kvailos ir nereikšmingos mintelės. Jos išlenda iš už užkandinės stalo ir skuba ratu susėsti aplink mano vienkartinę stiklinę. Mirko kokakoloj kojas, šnekučiuojasi, taškosi, plepios namų šeimininkės, neužsičiaupiančios niekada ir tuo vedančios iš proto.
Polinkis mąstyti visur ir visada ilgainiui tampa liga. Mintys sekioja kaip katės paskui tas benames moteris, kurios rūpinasi visais gyvūnais iš eilės, išskyrus savimi. Jos nepalieka jautrumo ir intymumo akimirkomis, nepalieka net velniškam nuovargiui apėmus beilsintį kūną. Supanašėja, suvienodėja, praranda konkretybę ir galiausiai nebemoki jų įvardyti. Žmonės klausia, ką tu mąstai, o galvoje tesisuka pavienės šiukšlės ratu. Sąvartynas ta mano sąmonė ir bomžas aš joje gyvenu.
Makdonalde ilgai neužsibuvau, netrukus turėjo važiuot mano traukinys. Nusipirkęs bilietą, išėjau parūkyti į antrą peroną. Pilka migla varvėjo nuo miesto stogų, oras buvo slogus, tad dūmų spiralės sukosi lėtai ir sunkiai. Vienas tėtis priėjęs siūlė baltarusiško samagono. Iš visų jo vaidmenų, statusų, darbų, kuriuos jis dirbo, ir net labiau už pijoko vardą, kurį pats sau lipdė, labiausiai jam patiko „tėtis“.
Mat jo dukra studijavo Vilniaus pedagoginiam universitete, ne prestižiniam, jo žodžiais tariant, na, bet argi ko daugiau reikia. Svarbu – ji patenkinta, atsakingai besimokanti, tėčiui laiko sunkiai berandanti, bet tai galima suprasti. Anas gi pijokas, svarbu, kad ji patenkinta. Būna ir blogiau nei pijokas, vat narkomanas – tai jau nieko nebepadarysi, nebėra žmogaus. O pijokėlis tai ką, tokį ir užjausti galima. Juk nereikia pykt, tegul sėdi ji bendrabuty ar net bute, tėčiui ir žinot užteks. Tėtis gi gali ir traukinio bendrakeleiviams pasipasakoti. Apie pasididžiavimą ir girtuoklystę, apie prestižą, būtų jis viską gal ir dukart paminėjęs, bet akimirką sustojo. Pažvelgė už manęs kiek sutrikęs it ką tik pabudęs ar sekundei prablaivėjęs.
-          Sakyk, o ko tos žiurkės paskui tave sekioja?
-          Nori, keletą padovanosiu?
-          Už dyką?
-          Nu.
-          O su samagonu tinka?
-          Ne valgyt, mylėt reikia, idiote.
Lyg paskutinis vargšas susirinkau jas į nedidelį savo glėbį. Kelias pamečiau, tad turėjau pritūpti jau triskart. Taip pasileido surišti plaukai, įplyšo kelnės, kaktą vėl išpylė prakaitas. Įsižeidusiu žingsniu nuėjau, primindamas aikštingą moterį.
-          Aš galiu ir pasaugot, jei nori.
Jis nuoširdžiai nori papasakoti savo gyvenimą, kad tik kas klausytų. Bet neranda žodžių, nežino, kur pradėti. Prisipylė samagono kamštuką į mano sveikatą, čia tik pirmam sakiniui, tik pirmai minutei. Tik šįkart, tik akimirkai. Tik drąsai, ne prasmei. Jis pats pijoku save pavadino, tik šįkart, ne dažnai gi. Tik sudrėkins gerklę vos lašeliu, idant rankos nedrebėtų. Kad pataikyti galėtų, tiesiai užsegti spindintį perlų vėrinį.  

2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Konkursas!

Iki spalio 1 d. kviečiame sudalyvauti kūrybiniame konkurse Kur dingo mūzos?

Pavadinime ir yra visa konkurso esmė. Todėl nieko nebeaiškinsime, nebent pridursime, kad kūrybinė forma gali būti pati įvairiausia, nuo rašto iki šokio (tik derėtų visa tai kaip nors užfiksuoti).

Laukiame darbų iki spalio 1 d. el. p. adresu muzynui@gmail.com

Prizas - pilnas krepšelis mūzų. Įvairiausių spalvų ir skonio ;)



2012 m. birželio 29 d., penktadienis

Sveikiname Ramunę!


Birželio 28 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje įvyko tradicinis povilinių paminėjimas. Pirmiausia buvo pasveikinta Povilo Višinskio stipendijos steigėja Laisvyda Matusevičienė, už filantropinę veiklą šiais metais gavusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalį. Kasmetinė Povilo Višinskio stipendija buvo įteikta Humanitarinio fakulteto Literatūrologijos specialybei magistrantei Ramunei Dambrauskaitei. Literatūros istorijos ir teorijos katedros sprendimu, stipendija studentei paskirta atsižvelgiant į tiek moksliškai, tiek ir literatūriškai kūrybingus Ramunės metus. Ne viena šios pradedančios literatės esė–novelė buvo publikuota „Šiaurės Atėnuose". Šiuose tekstuose – ir skaidri pasivaikščiojimo bei meilės istorija, ir kone siurrealistinis žvilgsnis į sudėtingą žmogaus vidaus pasaulį. Ramunės poezija žaidžia netikėtais dramos elementais – tokia įtaigiai tragikomiška yra „Meilės tragedijos santrauka". Ramunė Dambrauskaitė ir praėjusių metų Povilo Višinskio stipendininkė Edita Puskunigytė praėjusį rudenį parašė tekstą Naisių vasaros teatro muzikinio spektaklio scenarijui. Būta ir kitų Ramunės puikiai atliktų kūrybinių užduočių bei iniciatyvų, pavyzdžiui, teatrinė improvizacija Obuolio seminarui. Ramunė pasižymi ir puikiu analitiniu mąstymu, sąžiningu bei atsakingu požiūriu į studijas.
Toliau – gavus stipendiją perskaitytas Ramunės Dambrauskaitės eilėraštis, įtraukiantis į miesto smogą ir jį perskrodžiantį paukščių staccato stebuklą.
Dalia Jakaitė (LITK)




Ramunė Dambrauskaitė
Beveik pasakojimas
Šiam krašte,
Kur žemė
Turi tūkstantį
Atspalvių pakvaišimo,
Kur praeiviai
Skuba sau iš paskos...

Šiam pilkam krašte,
Kur pramonės dūmas
Ir smogas –
Kaip kirvis ore,
O turėtų virpėt smuikai –
Ėmė vykti kažkas. Pagaliau.

Netoli dvasnų namo
Užklydo kolibris –
Iš minties atskrido
Ir beldės į langą.
Už jo –
Žiedas gražus snaudė....

Spalvų gausybė žiede
Kvaišenosi paukščiui –
Maža širdis
Tratėjo,
Klaksėjo,
Strykčiojo staccato.

Ir sẽnos vėtrungės
Tąsią ketvirtinę
Kapojo ore:
Sparnais –
si bemol
Skaldė į mirijadus.

Priminė
Dešimtis tūkstančių
Smuiko garsų
Pilkam krašte –

Šie kietą dūmą
Ir pakvaišimą
Kapojo kaip malkas.
Ir praeivį kliudė....
 

2012 m. kovo 30 d., penktadienis

Mūzyniečių vakaras: tarp fantazijos ir realybės

Kiekvieną žmogų galima pavadinti aktoriumi. Vieni geba vaidinti scenoje, kiti – gyvenime. Vaidinimas gyvenime nėra priešingas tam, kas nuoširdu, o viena ir kita svarbu meninei kūrybai. Kūryba – tai santykis su pasauliu, kurio dėka kūrėjas gali fantazuoti ir svajoti. Į kūrybą pasinėrusį žmogų mažai riboja taisyklės, standartai ar visuomenės požiūris. Tai laisvos sielos žmogaus improvizacija.
Meniškai improvizuotų pasakojimų su netikėtais siužeto vingiais ir poetinėmis mintimis ar net keiksmažodžiais buvo galima pasiklausyti teatro dienai skirtame Germantės Gergardaitės (pirmakursės lituanistės) kūrybos vakare, į kurį paskaityti savo tekstų atėjo ir rašytojas Darius Tauginas. Novele „Teatras po stikliniu kupolu“ šventinį vakarą pradėjusi Germantė sužavėjo savo nuoširdumu ir svajingumu. Miela šypsena kūrėjos veide atskleidė meilę žodžiui bei muzikai. Germantė prisipažino, kad kurti įkvepia asmeniniai išgyvenimai, prisiminimai, gamtos grožis ir muzika. Kolegų patarimai jaunajai rašytojai bei draugiškas pokalbis su mūzyniečiais ir Mūzyno svečiais sukūrė jaukią vakaro atmosferą.
Darius Tauginas, vienintelis vyras Mūzyno vakare, žavėjo išskirtine ir drąsia kūryba. Kiekvieną susirinkusią tiesiog „įtraukė“ ištraukos iš romano „Keisti dalykai dedas“. Iš karto po perskaitytų ištraukų „apipiltas klausimais“, menininkas nesuglumo. Laisvai atsakinėjo į klausimus, dalijosi patirtimi.
Savo asmeninius išgyvenimus apie nelaimingą meilę, bandymus kurti pasakojo pirmą kartą tokio pobūdžio vakare dalyvavusios pirmakursės. Juokų prisimenant praeitį buvo „iki kaklo“. Kelias valandas trukęs, bet tikrai neprailgęs, šiltėjantis pavasario vakaras išliks atmintyje kaip nuoširdi, žaisminga akimirka. Daugiau tokių vakarų ir kūrybinių polėkių kuriantiems menininkams!

Gabrielė Gendvilaitė

KŪRYBA. Sandra Miknevičė-Kirilkė

 × × ×

regėjimas anapus krito
vijoklių arkom dar rasotom
kas buvo čia – dabar kitapus
užklota gailiais samanojais

kaip raisto sapnas dar negimęs
dabinas spanguolių karoliais
delnais korėtais marškinius
mezgu devyniems broliams


× × ×

šiandien šokau sode
po žydinčia vyšnia
su mažuoju Šopenu
vėjas plaukų penklinėse susipynęs
visas natas išbarstė
Šopenas atsiklaupęs rieškutėmis sėmė jas
ir pylė į mano kišenes
vaikiškai naiviai
besišypsodamas


× × ×

akivarus užtraukė
šerkšnas veidrodinis
klūpodama nagais juos draskė
laumė baltaplaukė
liūliuodama geldoj medinėj
vaikelį su žvaigžde kaktoj


× × ×

šiurena aplink nubudęs rytys
nutupia paukštis į delnus
matau  pasaulio sodus jo akimis
vaikystės svajonių sparnas paglosto
noris surinkti visas akvareles ir
 išlieti į šilką stebuklus žydinčius
apgaubt tave šita skraiste ir nepaleist
su paukščiais kylančiais


× × ×

nešiesi mane laike
sūpuoklėse baltų girliandų
bėk mintie nesustok
nupirksiu tave už paskutinį juoko aidą
net jei trykš delnuose
rojaus vyšnios


× × ×

karališkai nykios dienos
langais šliaužia prisiminimai
nuasmeninti Spinozos
adresai „rašosi“ ant tuščių vokų
juos suryja stalčius
jokio afekto
keturkampėj substancijoj


× × ×

atsigręžk
raudonas siūlas supančios
prisiminimų mozaiką
atsigręžk
aistringas tango ataidės
iš paryžiaus skersgatvių
atsigręžk
liftai kils tik į dangų
o laiptais žemyn
leisis Dievas
atsigręžk
mirsi ir gimsi iš naujo
atsigręžk
bet tik kartą
rokiruotė


× × ×

netikros valandos
keliauja atgal
virtuoziškai naudojasi
pasąmonės visrakčiais
gieda paukšteliais
gluosnių viršūnėse
jos nepasotinamos

glostydamos sugrubusiais pirštais
iš apdulkėjusių kronikų
siurbia paskutinę gyvastį
aštriais snapais išlupinėja
karūnų brangakmenius
ir nunešusios sėja juos
popierinėje žemėje

2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

KŪRYBA. Rūta Ježak

*****

Iš kviečių 
Tave 
Išbrist kviečiu 

Atskirti grūdus 
Nuo pelų 

Iškirmijusi 
Vasara 
Žirniais 
Peraugusiais 
Nubyrėjo 
Antai laukais 
Į rudenį 
Artėjantį


Kaip aš prarasiu tapatybę

Įsliuogs 
Kažkas 
Šešėlio būdo 
Į kairę ausį 
(Arba dešinę) 
Pritems nenorom 
Tikroji 
Akių spalva 
O lūpos nusimes 
Kažkur į tolį 
Kur niekas jųjų 
Nesuras. 

Vėl akys 
Priešinsis 
Šįkart  
Nematomai trinamajai 
Galiai
Jau 
Po kurios 
Beliks
Švarus ir baltas 
Popierius –
Iš veido 
Praradusio
Savo ID. 


*****

nebežudyk 
manęs, 
ir aš paliksiu tave… 
gyvą. 
neversk atsisakyt 
savęs –  
tokios, 
kokios išvis 
nė negeidi… 
o mano norai 
tyliai byra 
nesulaikomai 
lyg smėlis… 

delnuos smiltelės kelios 
lieka, 
kurias vėjas 
ne į pietus 
ir ne į šiaurę 
ir ne į vakarus 
ar rytus pūsteli.

pragaišties kryptis tai –  
pragaišties liūne 
nugarma 
paskutiniai 
prisiminimai 
apie norus...


*****

Sugalvojau receptą 
Sėkmingo sudorojimo 
Stemplėje stringančiam 
Kartėliui –
Kartinančiam 
Peripetijas gyvenimo 
Arba tiesiog –
Buvimą šiapusybėje. 

Neatsisakyčiau 
Gerklei malonaus –
Aksominio dievų 
Nektaro 
Ir trupinių ambrozijos, 
Dalinamos Olimpo kalne. 

Dar nuo slogučio, 
Plaukiojančio akyse, 
(Gal laikas man pas okulistą?) 
Pasiūlyt sau aš ketinu 
Kitokį peną, skirtą jau akims: 
Išvestos pasilaigyt
Į ganyklas –
Nuo vienaragių kaimenės –
Teskęsta pievoje romumo  
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Bet kol laisvi bėgioja 
Gyvuliai, 
Ir maisto dangiško nedovanoja 
Niekas...
Akims renkuos tiktai
Alternatyvą kino.


nekaulyju

... nekaulyju, 
skolon prašyt 
neketinu 
dienos anei minutės 
nė vienos, 
kuri man
nepriklauso. 
iš kur žinau? 
ak, nežinau... 
nenutuokiu 
tačiau manau: 
gailestingumo laikas 
leis
stabtelt pailsėt, 
palūkuriuot 
dienų, kitų, 
gal geresnių 
gyvenimo paribyje, 
ar toks yra?... 

... todėl 
nekaulyju 
ir neprašau, 
širdim jaučiu matau –
veržli srovė 
nuneš nublokš 
kažkur... 
ne ten!

2010 12 14


*****
(eilėraštis, dalyvavęs praėjusių metų rudeniniame Mūzyno konkurse  „kas naktį gražiau nei dieną“)

Tyla –
Alsavimas naktim.
Tamsa –
Ją veltui perplėšt bandanti šviesa.
Nuo įstatytų žemėn kuolų –
Sustingusio stulpų betono
Ir nuo nemingančių
Namų akių geltonio –
Drėgmė
Įsibėgėjusio rudens
Paliečia,
Rodos, ne tik kūną,
Žodį - tą paskutinį
Iš senkančio minčių aruodo,
Kurs sudreba nuo vėsumos,
Ima eižėti ir sutrupa –
Nelyg nuo gruodo.
Tą tamsią drėgną tylią naktį,
Kai nieko negirdėt,
Bent akimirksnį –
Palaima.

2012 m. kovo 6 d., antradienis

Mūzynietės Ritos fotografijų parodos JOS akimirkos

Kovo 3 d. 13 val. Gargžduose J. Lankučio bibliotekoje įvyko mūzynietės Ritos šventė -  fotografijų parodos JOS atidarymas. Tai moters dienai skirta nuotraukų ir eilėraščių sintezė, kurią galite aplankyti iki balandžio 3 d.