Gražuolė ir gražuolės
Retas
Makdonalde sėdi ryte. Ne taip gėdinga kaip baras ir dienos pradžia su bokalu,
tačiau visų veidai vis vien paniurę, nusivylę ar tiesiog nepabudę. Saldžiais
pyragaičiais moteris malšina neviltį, berniukas žaislu-kareiviuku skaidrina rutiną, o studentas su kava delnuos
it ežys susiretė, kaip įdomiai skaito knygą. Aš – ne išimtis. Sėdžiu purvinas,
suprakaitavęs, riebaluotais plaukais. Už aprasojusių langų bunda Vilnius, skuba
žmonės ir mašinos, it mano paties kūnu jos važiuotų, erzina įkyrus niežulys.
Moralinės pagirios – tai jausmas it būtum teisiamas už viską iš eilės,
įskaitant ir laimę, ir bėdą. Jų nei gėrimais nepapirksi, nei pavyzdingu
elgesiu.
Tiesa,
savo bėdą kartą buvau labai gražiai aprengęs. Sena ir raukšlėta ji, stati
šukuosena visai iš mados išėjusi, sąmojis – ir tas tapo nuvalkiotas bei
nuobodus. Tad nusprendžiau papuošti vienintelę savo nelaimę, kaip čia liksiu ja
nepasirūpinęs. Apvilkau tamsiai melsvą suknelę, ilgą ir priglundančią prie
kūno, įvėriau spindinčius auskarus ir pakvėpinau švelniais kvepalais. Išmokiau
kelis prancūziškus žodžius prie taurės vyno viešumoj ir tol žiūrėjau į akis,
kol pramoko žvilgsniu flirtuoti ir jaudinti.
Tačiau
mano bėda – tai ne moteris, šiandien, po kelių mėnesių, ją išspausdino visi
pasaulio laikraščiai, bet man ji tebe-gėdinga. Gėdijuos ne jos raukšlių ir
tamsių paakių, ne praretėjusių plaukų ir net ne žodžių, kuriuos ji taria lėčiau
nei kiti, ir mano draugai bei pažįstami turi ištempti ausis, kad girdėtų. Gėdijuos
visų tų puošmenų, rūbų, kuriuos jai pirkau, perlų vėrinio, kurio neminėjau.
Pats nelyginant perlas išbalusiu veidu kabinau jį ant kaklo, nevalgyti turėjau
savaitę, todėl man šiandien ir gėda.
Purvinas ir
prakaituotas sėdžiu Makdonalde, valgau perdėm sočiai, net nežinau, kiek to
norėdamas. Tam tikra prasme – mes panašūs. Abu primenam kekšes, gašlūs,
kišantys kūną pirmiau savo dvasios laikui dar neatėjus. Paskui ją laksto tik vyrai,
keliantys man bjaurastį, paskui mane – kvailos ir nereikšmingos mintelės. Jos
išlenda iš už užkandinės stalo ir skuba ratu susėsti aplink mano vienkartinę
stiklinę. Mirko kokakoloj kojas, šnekučiuojasi, taškosi, plepios namų
šeimininkės, neužsičiaupiančios niekada ir tuo vedančios iš proto.
Polinkis
mąstyti visur ir visada ilgainiui tampa liga. Mintys sekioja kaip katės paskui
tas benames moteris, kurios rūpinasi visais gyvūnais iš eilės, išskyrus savimi.
Jos nepalieka jautrumo ir intymumo akimirkomis, nepalieka net velniškam
nuovargiui apėmus beilsintį kūną. Supanašėja, suvienodėja, praranda konkretybę
ir galiausiai nebemoki jų įvardyti. Žmonės klausia, ką tu mąstai, o galvoje tesisuka
pavienės šiukšlės ratu. Sąvartynas ta mano sąmonė ir bomžas aš joje gyvenu.
Makdonalde
ilgai neužsibuvau, netrukus turėjo važiuot mano traukinys. Nusipirkęs bilietą,
išėjau parūkyti į antrą peroną. Pilka migla varvėjo nuo miesto stogų, oras buvo
slogus, tad dūmų spiralės sukosi lėtai ir sunkiai. Vienas tėtis priėjęs siūlė
baltarusiško samagono. Iš visų jo vaidmenų, statusų, darbų, kuriuos jis dirbo,
ir net labiau už pijoko vardą, kurį pats sau lipdė, labiausiai jam patiko
„tėtis“.
Mat jo dukra
studijavo Vilniaus pedagoginiam universitete, ne prestižiniam, jo žodžiais
tariant, na, bet argi ko daugiau reikia. Svarbu – ji patenkinta, atsakingai
besimokanti, tėčiui laiko sunkiai berandanti, bet tai galima suprasti. Anas gi
pijokas, svarbu, kad ji patenkinta. Būna ir blogiau nei pijokas, vat narkomanas
– tai jau nieko nebepadarysi, nebėra žmogaus. O pijokėlis tai ką, tokį ir
užjausti galima. Juk nereikia pykt, tegul sėdi ji bendrabuty ar net bute,
tėčiui ir žinot užteks. Tėtis gi gali ir traukinio bendrakeleiviams
pasipasakoti. Apie pasididžiavimą ir girtuoklystę, apie prestižą, būtų jis
viską gal ir dukart paminėjęs, bet akimirką sustojo. Pažvelgė už manęs kiek sutrikęs
it ką tik pabudęs ar sekundei prablaivėjęs.
-
Sakyk, o ko tos žiurkės paskui tave sekioja?
-
Nori, keletą padovanosiu?
-
Už dyką?
-
Nu.
-
O su samagonu tinka?
-
Ne valgyt, mylėt reikia, idiote.
Lyg paskutinis
vargšas susirinkau jas į nedidelį savo glėbį. Kelias pamečiau, tad turėjau
pritūpti jau triskart. Taip pasileido surišti plaukai, įplyšo kelnės, kaktą vėl
išpylė prakaitas. Įsižeidusiu žingsniu nuėjau, primindamas aikštingą moterį.
-
Aš galiu ir pasaugot, jei nori.
Jis
nuoširdžiai nori papasakoti savo gyvenimą, kad tik kas klausytų. Bet neranda
žodžių, nežino, kur pradėti. Prisipylė samagono kamštuką į mano sveikatą, čia
tik pirmam sakiniui, tik pirmai minutei. Tik šįkart, tik akimirkai. Tik drąsai,
ne prasmei. Jis pats pijoku save pavadino, tik šįkart, ne dažnai gi. Tik
sudrėkins gerklę vos lašeliu, idant rankos nedrebėtų. Kad pataikyti galėtų,
tiesiai užsegti spindintį perlų vėrinį.
