Sveikiname Ramunę!

Birželio 28 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje įvyko tradicinis povilinių paminėjimas. Pirmiausia buvo pasveikinta Povilo Višinskio stipendijos steigėja Laisvyda Matusevičienė, už filantropinę veiklą šiais metais gavusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalį. Kasmetinė Povilo Višinskio stipendija buvo įteikta Humanitarinio fakulteto Literatūrologijos specialybei magistrantei Ramunei Dambrauskaitei. Literatūros istorijos ir teorijos katedros sprendimu, stipendija studentei paskirta atsižvelgiant į tiek moksliškai, tiek ir literatūriškai kūrybingus Ramunės metus. Ne viena šios pradedančios literatės esė–novelė buvo publikuota „Šiaurės Atėnuose". Šiuose tekstuose – ir skaidri pasivaikščiojimo bei meilės istorija, ir kone siurrealistinis žvilgsnis į sudėtingą žmogaus vidaus pasaulį. Ramunės poezija žaidžia netikėtais dramos elementais – tokia įtaigiai tragikomiška yra „Meilės tragedijos santrauka". Ramunė Dambrauskaitė ir praėjusių metų Povilo Višinskio stipendininkė Edita Puskunigytė praėjusį rudenį parašė tekstą Naisių vasaros teatro muzikinio spektaklio scenarijui. Būta ir kitų Ramunės puikiai atliktų kūrybinių užduočių bei iniciatyvų, pavyzdžiui, teatrinė improvizacija Obuolio seminarui. Ramunė pasižymi ir puikiu analitiniu mąstymu, sąžiningu bei atsakingu požiūriu į studijas.

Toliau – gavus stipendiją perskaitytas Ramunės Dambrauskaitės eilėraštis, įtraukiantis į miesto smogą ir jį perskrodžiantį paukščių staccato stebuklą.

Dalia Jakaitė (LITK)

Ramunė Dambrauskaitė Beveik pasakojimas Šiam krašte, Kur žemė Turi tūkstantį Atspalvių pakvaišimo, Kur praeiviai Skuba sau iš paskos... Šiam pilkam krašte, Kur pramonės dūmas Ir smogas – Kaip kirvis ore, O turėtų virpėt smuikai – Ėmė vykti kažkas. Pagaliau. Netoli dvasnų namo Užklydo kolibris – Iš minties atskrido Ir beldės į langą. Už jo – Žiedas gražus snaudė.... Spalvų gausybė žiede Kvaišenosi paukščiui – Maža širdis Tratėjo, Klaksėjo, Strykčiojo staccato. Ir sẽnos vėtrungės Tąsią ketvirtinę Kapojo ore: Sparnais – si bemol Skaldė į mirijadus. Priminė Dešimtis tūkstančių Smuiko garsų Pilkam krašte – Šie kietą dūmą Ir pakvaišimą Kapojo kaip malkas. Ir praeivį kliudė....

 

Mūzyniečių vakaras: tarp fantazijos ir realybės

Kiekvieną žmogų galima pavadinti aktoriumi. Vieni geba vaidinti scenoje, kiti – gyvenime. Vaidinimas gyvenime nėra priešingas tam, kas nuoširdu, o viena ir kita svarbu meninei kūrybai. Kūryba – tai santykis su pasauliu, kurio dėka kūrėjas gali fantazuoti ir svajoti. Į kūrybą pasinėrusį žmogų mažai riboja taisyklės, standartai ar visuomenės požiūris. Tai laisvos sielos žmogaus improvizacija.

Meniškai improvizuotų pasakojimų su netikėtais siužeto vingiais ir poetinėmis mintimis ar net keiksmažodžiais buvo galima pasiklausyti teatro dienai skirtame Germantės Gergardaitės (pirmakursės lituanistės) kūrybos vakare, į kurį paskaityti savo tekstų atėjo ir rašytojas Darius Tauginas. Novele „Teatras po stikliniu kupolu“ šventinį vakarą pradėjusi Germantė sužavėjo savo nuoširdumu ir svajingumu. Miela šypsena kūrėjos veide atskleidė meilę žodžiui bei muzikai. Germantė prisipažino, kad kurti įkvepia asmeniniai išgyvenimai, prisiminimai, gamtos grožis ir muzika. Kolegų patarimai jaunajai rašytojai bei draugiškas pokalbis su mūzyniečiais ir Mūzyno svečiais sukūrė jaukią vakaro atmosferą.

Darius Tauginas, vienintelis vyras Mūzyno vakare, žavėjo išskirtine ir drąsia kūryba. Kiekvieną susirinkusią tiesiog „įtraukė“ ištraukos iš romano „Keisti dalykai dedas“. Iš karto po perskaitytų ištraukų „apipiltas klausimais“, menininkas nesuglumo. Laisvai atsakinėjo į klausimus, dalijosi patirtimi.

Savo asmeninius išgyvenimus apie nelaimingą meilę, bandymus kurti pasakojo pirmą kartą tokio pobūdžio vakare dalyvavusios pirmakursės. Juokų prisimenant praeitį buvo „iki kaklo“. Kelias valandas trukęs, bet tikrai neprailgęs, šiltėjantis pavasario vakaras išliks atmintyje kaip nuoširdi, žaisminga akimirka. Daugiau tokių vakarų ir kūrybinių polėkių kuriantiems menininkams!

Gabrielė Gendvilaitė

KŪRYBA. Sandra Miknevičė-Kirilkė

 × × ×

regėjimas anapus krito

vijoklių arkom dar rasotom

kas buvo čia – dabar kitapus

užklota gailiais samanojais

kaip raisto sapnas dar negimęs

dabinas spanguolių karoliais

delnais korėtais marškinius

mezgu devyniems broliams

× × ×

šiandien šokau sode

po žydinčia vyšnia

su mažuoju Šopenu

vėjas plaukų penklinėse susipynęs

visas natas išbarstė

Šopenas atsiklaupęs rieškutėmis sėmė jas

ir pylė į mano kišenes

vaikiškai naiviai

besišypsodamas

× × ×

akivarus užtraukė

šerkšnas veidrodinis

klūpodama nagais juos draskė

laumė baltaplaukė

liūliuodama geldoj medinėj

vaikelį su žvaigžde kaktoj

× × ×

šiurena aplink nubudęs rytys

nutupia paukštis į delnus

matau  pasaulio sodus jo akimis

vaikystės svajonių sparnas paglosto

noris surinkti visas akvareles ir

 išlieti į šilką stebuklus žydinčius

apgaubt tave šita skraiste ir nepaleist

su paukščiais kylančiais

× × ×

nešiesi mane laike

sūpuoklėse baltų girliandų

bėk mintie nesustok

nupirksiu tave už paskutinį juoko aidą

net jei trykš delnuose

rojaus vyšnios

× × ×

karališkai nykios dienos

langais šliaužia prisiminimai

nuasmeninti Spinozos

adresai „rašosi“ ant tuščių vokų

juos suryja stalčius

jokio afekto

keturkampėj substancijoj

× × ×

atsigręžk

raudonas siūlas supančios

prisiminimų mozaiką

atsigręžk

aistringas tango ataidės

iš paryžiaus skersgatvių

atsigręžk

liftai kils tik į dangų

o laiptais žemyn

leisis Dievas

atsigręžk

mirsi ir gimsi iš naujo

atsigręžk

bet tik kartą

rokiruotė

× × ×

netikros valandos

keliauja atgal

virtuoziškai naudojasi

pasąmonės visrakčiais

gieda paukšteliais

gluosnių viršūnėse

jos nepasotinamos

glostydamos sugrubusiais pirštais

iš apdulkėjusių kronikų

siurbia paskutinę gyvastį

aštriais snapais išlupinėja

karūnų brangakmenius

ir nunešusios sėja juos

popierinėje žemėje

KŪRYBA. Rūta Ježak

*****

Iš kviečių 
Tave 
Išbrist kviečiu 

Atskirti grūdus 
Nuo pelų 

Iškirmijusi 
Vasara 
Žirniais 
Peraugusiais 
Nubyrėjo 
Antai laukais 
Į rudenį 
Artėjantį

Kaip aš prarasiu tapatybę

Įsliuogs 
Kažkas 
Šešėlio būdo 
Į kairę ausį 
(Arba dešinę) 
Pritems nenorom 
Tikroji 
Akių spalva 
O lūpos nusimes 
Kažkur į tolį 
Kur niekas jųjų 
Nesuras. 

Vėl akys 
Priešinsis 
Šįkart  
Nematomai trinamajai 
Galiai

Jau 
Po kurios 

Beliks
Švarus ir baltas 
Popierius –
Iš veido 
Praradusio

Savo ID. 

*****

nebežudyk 
manęs, 
ir aš paliksiu tave… 
gyvą. 
neversk atsisakyt 
savęs –  
tokios, 
kokios išvis 
nė negeidi… 
o mano norai 
tyliai byra 
nesulaikomai 
lyg smėlis… 

delnuos smiltelės kelios 
lieka, 
kurias vėjas 
ne į pietus 
ir ne į šiaurę 
ir ne į vakarus 
ar rytus pūsteli.

pragaišties kryptis tai –  
pragaišties liūne 
nugarma 
paskutiniai 
prisiminimai 
apie norus...

*****

Sugalvojau receptą 
Sėkmingo sudorojimo 
Stemplėje stringančiam 
Kartėliui –

Kartinančiam 
Peripetijas gyvenimo 
Arba tiesiog –
Buvimą šiapusybėje. 

Neatsisakyčiau 

Gerklei malonaus –
Aksominio dievų 
Nektaro 
Ir trupinių ambrozijos, 
Dalinamos Olimpo kalne. 

Dar nuo slogučio, 
Plaukiojančio akyse, 
(Gal laikas man pas okulistą?) 
Pasiūlyt sau aš ketinu 
Kitokį peną, skirtą jau akims: 
Išvestos pasilaigyt

Į ganyklas –

Nuo vienaragių kaimenės –

Teskęsta pievoje romumo  
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Bet kol laisvi bėgioja 
Gyvuliai, 
Ir maisto dangiško nedovanoja 
Niekas...
Akims renkuos tiktai
Alternatyvą kino.

nekaulyju

... nekaulyju, 
skolon prašyt 
neketinu 
dienos anei minutės 
nė vienos, 
kuri man
nepriklauso. 
iš kur žinau? 
ak, nežinau... 
nenutuokiu 
tačiau manau: 
gailestingumo laikas 
leis
stabtelt pailsėt, 
palūkuriuot 
dienų, kitų, 
gal geresnių 
gyvenimo paribyje, 
ar toks yra?... 

... todėl 
nekaulyju 
ir neprašau, 
širdim jaučiu matau –
veržli srovė 
nuneš nublokš 
kažkur... 
ne ten!

2010 12 14

*****

(eilėraštis, dalyvavęs praėjusių metų rudeniniame Mūzyno konkurse  „kas naktį gražiau nei dieną“)

Tyla –

Alsavimas naktim.

Tamsa –

Ją veltui perplėšt bandanti šviesa.

Nuo įstatytų žemėn kuolų –

Sustingusio stulpų betono

Ir nuo nemingančių

Namų akių geltonio –

Drėgmė

Įsibėgėjusio rudens

Paliečia,

Rodos, ne tik kūną,

Žodį - tą paskutinį

Iš senkančio minčių aruodo,

Kurs sudreba nuo vėsumos,

Ima eižėti ir sutrupa –

Nelyg nuo gruodo.

Tą tamsią drėgną tylią naktį,

Kai nieko negirdėt,

Bent akimirksnį –

Palaima.

Mūzynietės Ritos fotografijų parodos JOS akimirkos

Kovo 3 d. 13 val. Gargžduose J. Lankučio bibliotekoje įvyko mūzynietės Ritos šventė -  fotografijų parodos JOS atidarymas. Tai moters dienai skirta nuotraukų ir eilėraščių sintezė, kurią galite aplankyti iki balandžio 3 d.

 

 

 

 

 

 

 

 

KŪRYBA. Neatpažintas autorius. Gal tai Tu?

Sveiki.

Mūzynas kreipiasi į malonųjį skaitytoją / poetą... Per neapsižiūrėjimą neberandam šių ir kitų kelių įdomių tekstų AUTORIAUS.  Būsimo almanacho rinkėjai labai prašo pagalbos: jei atpažinote savo tekstus arba įtariat, kieno jie galėtų būti, parašykit adresu dalia.jakaite@gmail.com – kad atsiprašę galėtume įtraukti į kūrybinius almanacho planus.

NEŽINOMO AUTORIAUS TEKSTAI su šauksmu atsiliepti...

Pabudęs ryte žvilgterėjau veidrodyje

Į savo prerijas ir paklaikau:

Ant kalnelio ganėsi raudonas eržilas.

Sesutės kaip išgąsdintos avys išsprogo

Ir per kalnelį nesuėjo

Aš tėviška  ranka tuoj šokau susidoroti

Su perėjūnu.

-Bet ne. -pagalvojau.

Gali likt dirvos erozija.

-Ką daryti? – nusiminiau baisiai.

Dabar aš niekam nepatiksiu. Kiti

Kreips dėmesį ne į mane, o į tą eržilą.

Taip ir maniau, tik kiaulėms esu tikęs ganyti.

Nieko neišmąstęs pasiėmiau kirvį,

Užsidėjau šarvus ir šalmą, pakoregavau grimasą

Ir išėjau vykdyt pareigų.

.............................................................

Paskutinį kartą, kai pamečiau akis,

Pradėjau dažniau ir rimčiau mąstyti,

Ar su manim viskas tvarkoj.

Mat ilgai neprisižiūrėjau savęs,

Todėl mano siela sugalvojo pasiautėti,

Dėl to ir akys iškrito.

Žiūriu pro jas iš po lovos,

Kaip aklas kūnas stengiasi

Surasti sau akis ir galvoju:

Ar pavyks jam kada nors

Pamatyti, kas darosi aplinkui,

Realybėj?

Užgavėnių vakaras su Ramune

Vasario 21 d. 17 val.  Humanitarinio fakulteto Kanados auditorijoje vyko Ramunės Dambrauskaitės kūrybos vakaras. Proga susitikti buvo trejopa: kam – pasiklausyti autorės, kam – pavalgyti Užgavėnių blynų, o kam – pasidžiaugti Ramunės publikacija „Šiaurės Atėnų“ pirmajame puslapyje. Vakaras prasidėjo nuo minėtos publikacijos –  „Apreiškimo džiaugsmo“ skaitymo. Savo simpatijų Ramunės tekstams neslėpė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė, tobula vadinusi ne tik Ramunės prozą, bet ir poeziją. Daug dėmesio susilaukė „Kaimynų vaikas“ ir „Dviese“, kurie taip pat buvo spausdinti „Šiaurės Atėnuose“. Edita Puskunigytė pasisakė už Ramunės tekstų muzikalumą ir visiems susirinkusiems priminė, kad autorė turi ne vieną užslėptą talentą. Vienas iš jų – ir aktorystės. Kornelija Norkevičiūtė prisiminė kartu su Ramune vaidinusi viename spektaklyje. Lilija Vetiugova, į autorės tekstus pažvelgusi psichoanalitiškai, autorės klausė, ar tik blogasis kaimynų vaikas nėra užslėptas jos pačios atspindys. Laura Narbutaitė priminė autorei kadaise pačios sau priskirtą „rūgščios Ramunės“ epitetą. Trumpai buvo aptartas ir Vigmanto Butkaus komentaras apie 'fizio' beketišką Ramunės tekstų manierą. Iš Loretos Plauškaitės nuskambėjo priesakas toliau rašyti, o ir visi tikimės dar geresnių Ramunės tekstų. Taip pat klausytojai buvo žaismingai įtraukti į skaitymus, kai kartu su Ramune atliko jos eilėraščio „Meilės tragikomedija“ improvizaciją. Nežinantiems Ramunė buvo atskleista ir kaip slapyvardžiu „nemokša paukštis“ pasirašytų eilėraščių autorė. Tikėsite, ar ne, mieli skaitytojai, bet vakaras iš tikrųjų baigėsi ant Talšos ežero ledo...

                                                                 Edita Puskunigytė