Ir dar viena konkursantė - Edita Puskunigytė :)
Devynių veiksmų pjesė su prologu
(Toliau – pirmi keturi pjesės veiksmai)
Prologas
Moteris (atsigulusi ant grindų ir betarpiškai kartojanti).
Dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve
Dieve Dieve Dieve Dieve Dieve
Dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve
Dieve Dieve Dieve Dieve Dieve
Dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve
Dieve Dieve Dieve Dieve Dieve
Dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve dieve Dieve Dieve
Dieve Dieve Dieve Dieve Dieve
(Šiurkščia tonacija) Kas čia per velniava?!! Kur pradingo
mano išganingoji ranka? (Laiko ranką sau
prieš veidą.) O ranka rankele, išpildyk tris mano norus. Pirmas noras –
numirti be skausmo, lengvai. Antras – pasivaikščioti po pragarą su Beatriče,
bet gyventi rojuje. Trečias – mylėti amžinai... O ranka rankele...
Scena aptemsta. Moteris dingsta.
I scena: Viskas padaryta
Įbėga du velniai, nešini vandens kibirais.
Pirmas velnias. Greičiau greičiau, tu Liuciferio užuomazga, valyk,
trink, valyk, trink!
Neturim daug laiko, greičiau, greičiau, tinginio panti!
Antras velnias (stovi ir nieko nedaro, pirmasis jau valosi prakaitą).
Neeeenoooriuuuuu... Tegul maaato tas Dieeevas (nusisuka ir išeina).
Pirmas velnias (vejasi). Klausyk, asile! Gal nori į snukelį? Tau čia ne rojus. Pabuvai, susimovei, išmetė,
užtenka, dabar arsi kaip arklys, supratai mane, iškasena tu! Kiek metų tau?
Tūkstantmečius čia jau pūni ir dar revoliucijas prancūziškas man vaidini mat.
Antras velnias grįžta ir pradeda valyti grindis, pradeda verkt ir valyt, po
to nusišluosto ašaras ir pagreitintais judesiais trina grindis. Pirmas velnias
stovi ir nieko nedaro, žiūri į susirinkusius žmones, išsirenka vieną ir parodo
pirštu. Įeina Dievas.
Dievas. Na, tai kur visi prapuolė? Tebūnie visi!!!
Į sceną subėga visi, pilna scena žmonių, Dievas vos matosi, pradeda tampyt
ūsus, visi muistosi ir spraudžiasi.
Dievas. Tebūnie tik du velniai, apsigalvojau! (juokiasi). (Velniai guli prie Dievo kojų kaip šunys.)
Na, velniai kur jūsų ragai? Nulaužti jūsų ragai, nulaužti... Greit trinket
grindis, matau nešvarumų žemutiniame aukšte. Ir dar kažkokią išprotėjusią
senutę, greitai veskit čia, kad nepasiklystų ir į jūsų katilus neįkristų (vėl
juokiasi). (Velniai išeina vykdyti nurodymų.)
Va tai tau, vėl vienas likau! Oi, koks juokingas aš šiandien, reikia greitai
pasilinksminti ir eiti dirbti: šimtas maldų, du tūkstančiai sielų prie vartų,
ir kaip tas Petras suspėja, nežinau. Turbūt puse nusiunčia atgal, o man nesako.
Petrai, geriau taip nedaryk. Sunkus tas mano darbas, o dar ozono skylės didėja
tuoj vaikščiosim su deguonies balionais.
Velniai atveda senutę.
Dievas (minutėlę tyli).
Senutė. Aš nieko nepadariau.
Dievas. Aš irgi. Ir matai, kaip išėjo.
Senutė. Tai jie viską suplanavo. Ne mano tai noras buvo.
Dievas. Tai žinoma, kad ne tavo, tai velnias atsiuntė tau tokį
norą! Man irgi kartais atsiųsdavo visokių fantazijų, bet nuo tada nesinaudoju
skype, o jis pastoviai prisijungęs, neturi ką veikti.
Senutė. Aš irgi nesinaudoju skype (pauzė). Seniai tai buvo. Iškart
po karo susituokiau, pagimdžiau penkis sūnus, vienas buvo partizanas, kiti du
komunistai, ketvirtas prasigėrė, o penktas išvažiavo į Ameriką ir negrįžo. Ir
viską vienai reikėjo padaryti. Viščiukus lesinti, karvę milžti, kiaules šerti,
o vyras turėjo kitų bobų kaime. Tai ką aš padariau?
Dievas. O tai kas ką iš viso padarė?
Senutė. Tai tu, Dieve, viską padarei ir sugalvojai.
Dievas. Triušis irgi daug ką galvojo ir darė, bet į puodą
neįkrito, o kalakutas įkrito. Tai kodėl aš kalakutas?
Senutė. Nes ne triušis.
Dievas. Man atrodo, pasišnekėjom. Eik dabar paieškot karvių, gal
turim, bus tau geras darbas.
Senutė. Dieve, Dieve... ir vėl prie darbo pristatys...
Dievas. Cit, senute! Negalima prieš bumbėti, man girdint, o tai
paversiu į triušį.
Senutė išeina. Dievas atsikelia nuo krėslo. Vaikšto ratais.
Dievas. Aš ratas? Ar aš rate? Viskas amžina, ir nieko laikina.
Taip patvaru, kad net pykinti ima, bet nieko negaliu padaryti, viskas jau
padaryta, žmonės viską sugriaus vieną dieną, tada vėl viskas iš naujo. Galėsiu
vėl statyt kalnus, upes, žmones, kaip noriu. Jėzus bus kitoks, pasikeitęs.
Kažin, ar norės būt nukryžiuotas antrą kartą, reikės neužmiršt paklaust, jei ne
– reikės ieškot kito, o surast sunku. Dar daugiau žilų palukų atsiras. Bet
viskas gerai, nes kalakutai tai nežyla juk! Kaip gerai padaryta mano!
Išeina.
II scena: Kodėl viskas taip sušikta?
Dievas sėdi prieš ekraną ant sienos.
Jame moteris meldžiasi.
Moteris. Dieve, prašau suteik man ramybės, prašau suteik
stiprybės. Daugiau nieko neprašau. Padaryk mane stiprią. Pakelti viską. Aš
nesipriešinu tavo planui, tik suteik man jėgų... (pradeda verkti ir šaukti)...
Dieve, kodėl viskas taip sušikta? Prašau, padėk man. Aš nieko nebijau, tik tu
padėk man surasti ramybę.
Dievas atsistoja ir pradeda šaukti savo angelus.
Dievas. Visų valandų angelai, kuriuos sukūrė Ieva, greitai pas
mane!
Atskrenda angelai. Mosikuoja butaforiniais sparnais, pakylėti, vaikiški,
besijuokiantys.
Šeštos valandos angelas. Tai kas gi nutiko,
barzdyla?
Dievas. Šita moteris jau varo mane iš proto, ar norit, kad
patekčiau į beprotnamį? Kodėl viskas
taip sušikta – ar galit jai atsakyt? O man galit atsakyt?
Devintos valandos angelas. Galim pasitikslint
bibliotekoj.
Dvyliktos valandos angelas. Arba iš Nyčės.
Dievas. Ne ne ne, tik ne Nyčė. Daviau jam genijaus talentą, o ką už tai gavau! Mane širdies
smūgis ištiko tą dieną!
Pirmos valandos angelas. O tai ko galim
paklaust? Niekas nežino ir visi klausia to paties. Mane jau tris kartus buvo
ištikęs širdies smūgis, plunksnos iškrito, sparnai net nejuda. Gal jai vyro
trūksta? Nusiųskim kokią meilę, ir praeis kuriam laikui. Dienos keisis, ir
užmirš, kad viskas sušikta.
Dievas. Visiems čia viskas blogai, tik ne man. Aš tai jau negaliu
niekuo skųstis. Kažkokia absurdo krūva – pastarosios dienos. Marija irgi
kažkokia užsidepresavus. Nežinau, kaip toliau gyvensim.
Pirmos valandos angelas. Skraidysim.
Devintos valandos angelas. Bet kodėl tada
viskas taip sušikta?
Scena aptemsta.
III scena: Ne, čia ne mano vyras
Stalas su gėrimais. Įeina vyras ir moteris, senyvo amžiaus. Moteris be vieno
danties priekyje ir su mėlyne ant kaktos, šiek tiek šlubuoja. Vyras perkūdęs.
Moteris R. O tu tik pažiūrėk! Įpilk man to raudono, mielasis.
Vyras K. O, taip! Tuoj pat.
Moteris R. Ar gi ne nuostabus gėrimas? Tiesiog tobulas. (Pasikiša tuščią stiklinę po megztiniu ir
prispaudžia su sijono guma, kad neiškristų.) Gerai, dabar galim eiti, mano
vyre.
Susikabina už rankų ir eina. Sutinka slaugytoją.
Slaugytoja. Kur eini, Ryna? Tavęs atėjo aplankyti vyras, Dug‘as
Harris.
Moteris R. O, taip, Dug‘as čia su manim (rodo į Kenetą).
Slaugytoja. Ne, čia ne tavo vyras.
Moteris R. Nemeluok, tu tokia graži ir meluoji, ar pavydi man mano vyro?
Slaugytoja. Ryna, prašau eiti su manim.
Moteris R. Ne, aš neisiu! (spjauna į veidą).
Ateina kita slaugytoja.
Slaugytoja nr. 2. Tu paimk Ryną, o aš – Kenetą.
Ryna tuo tarpu grįžta prie stalo ir paima kitą gėrimą, išpila jį ant grindų
ir apsimeta, kad nieko neįvyko. Slaugytojos bando ją išvesti, o ji verčia savo
galvą atgal stengiasi neiti. Pradeda nereikšmingai klykti. Kenetas bėga paskui.
IV scena: Ji kaip bintas
Moteris sėdi ant lagamino priešais baltas duris. Vėl kalbasi su savimi.
Skamba liūdnas pianinas.
Moteris. Aš atitolstu kaip besitraukiantis rūkas, kuris apleidžia
miesto kavines ir barus, knygynus, parkus, takus. Ir dabar taip aiškiai matau
tą raudoną virvę, sujungusią mus. Taip aiškiai suprantu, kad mylėjau kaip
gyvūnas pamilsta savo narvą (užsirūko). (Iš
šono ateina angelas. Ir apkabina moterį.) Ačiū tau, Dieve, dabar aš turiu
ramybę. Ji kaip bintas tvirtai apvyniojusi mano riešus. Ir aš tavęs nepaleisiu,
Dieve.
Atsistoja ir išeina pro duris su lagaminu.
Dievas (sėdi prieš ekraną). Kaip gražu, tuoj apsiverksiu! Na,
ir dienelė! Bandyk nebandęs suardyti harmoniją, tau nepavyks! Girdėjai, mažas
blogas parazite!!! (Kreipiasi į velnią,
bet kažkodėl žiūri aukštyn.) Pala, tai aš esu aukštai, o tu apačioj.
Žiūri į apačią priėjęs prie scenos krašto. Tuo pačiu metu moteris pasirodo
už jo nugaros, ant aukštos sijos. Iš lagamino byra balti popieriaus lapai. Ji
stovi pačiame centre, iškelia rankas ir stovi kryžiumi. Persižegnoja ir šoka
nuo scenos.
Dievas.
Neeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee...................................
Šoka nuo scenos kartu. Scena aptemsta.
