KŪRYBA. Rūta Babelytė

Pas mus svečiuose – RŪTA BABELYTĖ iš humanitarinės studijos "Plėviasparniai". Rūta yra baigusi audiovizualinio meno specialybę, mėgsta rašyti ir piešti iliustracijas.

Viagra

Aš nepažįstu nei vieno vyro, vartojančio Viagrą. Bent jau nei vienas neprisipažino: „Labas, aš vartoju Viagrą“. O jei kuris prisipažintų, būtų nuostabu. Iš karto paklausčiau, kaip ten yra iš tiesų.

Ar Viagra yra gera dovana? Juk beveik normalu per Kalėdas seneliams dovanoti tepaliukų, tabletyčių, arbatyčių. Taip pat niekas neįsižeidžia, kai išgirsta: „Atrodai išblyškęs, tau trūksta vitaminų“. „Atrodai suglebęs, tau trūksta potencijos“,- skamba visai kitaip.

Aš nežinau, kiek potencijos gali suteikti viena tabletė. Ar norėtum tabletės, kuri suteiktų potencialo? Kurti, statyti, mylėti? Kur tą potencialą dėtum?

Blogis

Blogis gyvena kambaryje, labai panašiame į mano. Šiek tiek išklerusi lova, seni skylėti langai, net vasarą užkaišyti laikraščiais, septyni neplauti kavos puodeliai, dvi savo jau atgyvenusios spintos, į kurias gerai ir netelpa visi nežinia kam reikalingi daiktai ir, žinoma, greitaeigis bevielis internetas, ryjantis visą mano dėmesį.

Blogis nemėgsta ryto, todėl ir mane maitina sapnais iki pat vidurdienio. Vėliau dar pora valandų geriame kavą iš jau aštunto puodelio ir žiūrime linksmus filmus iki pusiaudienio. Kai išalkstu, vietoj maisto blogis man pasiūlo cigaretę, kad tik niekur toli neičiau, ir neleidžia miegoti iki pat paryčių. Ką veikiu? Dažniausiai dirbu: spaudau blyksinčias nuorodas naujienų portaluose ir peržiūriu septynis metus nematytų klasiokų nuotraukas.

Blogis sugalvoja šimtą priežasčių, kodėl negaliu išeiti iš kambario. Turiu jų visą sąrašą: nebaigti darbai, kuriems atlikti reikia interneto, reikia „tvarkyti kambarį“ (keista, nes tvarkingo kambario pastarasis nemėgsta), už kambario ribų „niekas nevyksta“, o jei ir vyksta, neturiu tam pinigų ar tiesiog nesu nusipelniusi visų tų nuostabių dalykų. „Pailsėk šiandien, juk pavargusi, atgausi jėgas ir rytoj žvali išeisi“, - sako.

Tik tas rytojus niekada neateina.

Paklydusi avis

Argi buvo ne taip? Jėzus paliko visą bandą avių ir išėjo ieškoti vienos paklydusios išdykėlės, o radęs ją mylėjo labiausiai. Mylėjo ją labiau už tas, kurios buvo klusnios ir darė tai, kas pridera geroms avims.

Netikiu, kad avis pabėgo iš blogos valios. Gal jai buvo smalsu, kas yra kitoje kalno pusėje? Gal susižavėjo drugeliu, nusekė paskui jį ir pasiklydo? Gal jos kojos buvo per trumpos ir nespėjo bėgti su banda? Faktas, avelė nepritapo prie likusių, bet gavo Ganytojo palaikymą. Tikriausiai banda šnibždėjosi apie tai, kad kvailiams sekasi, bet tikrai žinau, kad tie du – Ganytojas ir jo mylimiausioji tyliai susižvalgė, nusišypsojo ir nieko nesakė, nes žinojo, kaip ten yra iš tikrųjų.

Tamsioji pusė

Tamsioji pusė, priešingai negu šviesioji, yra visiškai nejautri. Vienintelis jausmas, kurį pažįsta tamsioji pusė – nuobodulys. Visi kiti pojūčiai nuo švelnumo, kutenimo iki deginimo ir skausmo lieka odos paviršiuje ir giliau neprasiskverbia. Todėl kartais man atrodo, kad pati oda ir kūnas ir yra tas barjeras, per kurį neprasiskverbia jausmai. Kartais man atrodo, kad tas kūnas kaip užšalęs ežeras, ir tam, kad įkvėpčiau oro, reikia pasiimti kirvį ir prasikirsti eketę.

Taip jau būna žiemą.

Reikalai, reikaliukai

Ryte atitipeno mažas smagus darbukas. „Imk mane, jei patinku“,- sako. Patinka. Paėmiau, pažaidžiau, skyriau dėmesio ir meilės, pakutenau. Šypsojosi ir vaikiškai džiaugėsi.

Darbukui nuėjus savo keliais, atėjo keletą žinučių. Kai kurios vaizdavo esančios labai rimtos ir klausinėjo apie buto nuomos kainos, kitos apsimetė esančios blogos ir sakė, kad mašina sugedo, tai kažin ar šiandien važiuosim grybauti. Beveik tuo pačiu metu mane bakstelėjo kvietimas su pasiūlymų aplankyti Kauną ir papasakoti apie gyvenimo netiesas. Pagyriau kvietimą už grožį ir smagumą ir pasakiau, kad mielai tą Kauną aplankysiu.

Dar už valandikės nebaigti darbai pasidavė švelniam spaudimui ir virto baigtais. Ir jiems į sveikatą tokiems būti, jau seniai sakiau, kad jei per ilgai būsit nebaigti, susirgsit ir teks pas gydytoją eiti. O juk dar vasara, galima ir ką nors linksmesnio nuveikti. Be to, ir patys gydytojai sergančiųjų labiau laukia rudenį kai gauną naują siuntą skiepų nuo gripo ir reklaminių vaistų, kuriuos smagu parduoti.

Diena dar gerai neįpusėjo, o reikalai reikaliukai vorele rikiuojasi prie durų. Kažin kiek dar jų sugebėsiu sutalpinti savo erdviuose namuose ir ne visai erdvioje, minčių prigrūstoje galvoje. Valau namus ir ruošiu jiems visiems vietą, tą patį darau su galvą: užteks visoms iš eilės mintims ten gyventi, nepatogu juk taip susigrūdus. Pasikalbėsiu su kiekviena iš jų, ar kuri nors nenori persikraustyti ir bent laikinai pagyventi kitur.


Ežiukas mažas

 

 

 

Apie draugiškas Lauros Baltijutes grafikos žuvis. Ir ne tik.

Nežinau, ar po Trijų Karalių nuėję į Menų fakulteto rūsius, ten dar rasit Lauros Baltijutės grafikos parodą, bet jeigu ne, labai siūlau į šią pavardę atkreipti dėmesį kitą kartą. O kaip sakė Laura, parodų dar bus.

O aš parodoje buvau dar iki Naujų metų, ir tai buvo puikus laikas tarp švenčių. Pasakysiu labai paprastai. Žavu buvo tose sudėtingose ir kartu paprastose kompozicijose kiekvienu žvilgsniu atpažinti vis kitokias figūras. Joms atsirasti nesukliudė (kartais ir padėjo) šalia grafikos esantys Petro Rakštiko tekstai. O figūrų būta įvairiausių – pradedant žuvimis, katinais ir baigiant teatro kaukėmis (nors pasak Lauros, nieko panašaus, jokių ten kaukių). Tiesa, nuostabiai stilinga žuvis ir paukščiai – absoliučiai „tikri“, labai šventinis ir iškilmingas dviejų paukščių susitikimas.

Laurai – sveikinimai su paroda, ir nors susitikimas su Rakštiko tekstais buvo išties geras, palinkėjimas – kitoje parodoje savo švelniems ir niuansuotiems darbams surasti derinį ir su savo tekstais. Juk juose tiek daug įdomių figūrų: „Vis ėjai ir kažką bambėjai. Sekiau iš paskos. Skyniau dobilus triušiui ir dar bala žino kokius augalus lengvai lūžtančiais stiebeliais. Tu pamilžai karvę ir bakstelėjai jai pirštu, kai ši norėjo lyžtelti.“ Primindama, kad  Laura – ne tik grafikos, bet ir Mūzyno tekstų autorė, šiuo vaizdu ir užbaigsiu savo įspūdžius.

 

*  * * * *

Beje, praėjusių metų pabaigoje beklaidžiojant šen bei ten, teko apsilankyti kavinės „Sielai“ surengtuose skaitymuose. Jauki šios erdvės atmosfera – jau lyg ir savaime suprantama tiesa. Gera buvo klausytis naujų Ramunės, Germantės, Mindaugo ir Eglės skaitymų... Su nauja įtaiga suskambo ir pažįstami tekstai. Tikiuosi, šią, kaip ir kitas geras savo iniciatyvas, kavinės šeimininkai pratęs ir šiais metais.

 

                                                                                                            beklaidžiojanti mūzynietė 

Savo grafikos darbais Laura Baltijutė dalinasi ir su Mūzynu.

 

 

 

 

 

Kūryba, skirta Jono Meko 90-ečiui

ŠU Literatūros istorijos ir teorijos katedros organizuoto Jono Meko 90-mečiui skirto interpretacijos konkurso laureatai ir jų tekstai.

(Interpretacijai pasirinktas poeto eilėraštis „A, Niujorkas, šitas didelis / kaimas...“).



 

I vietos laureatė –  Germantė Gergardaitė.

ŠU Lietuvių filologijos ir komunikacijos studijos, II kursas.

Mekui mekiškai apie Šiaulius

Ach, Šiauliai... Šitas didelis
ne-miestas. Kariasi debesys ant išgaląstos
auksinės strėlės. Saulės spinduliai apstoję berniuką –
neleidžia pajudėti nuo kolonos,
o aplink ją ridinėjasi būrelis moksleivių.
Talkša liejasi iš krantų – beveik pavasaris:
skęsta antys įmerkę galvas – norėčiau padėti,
bet stypsau subrukusi rankas už džinsų.
Mano karma nubaus mane.
Kažkas paprašo cigaretės - - -

Kylu šlaitu aukštyn – turėklus pasikišusi po pažastim.
Katedros varpas plakasi į ausų būgnelius - - -
Žinau, kad pažadėjau uždegt save kaip fakelą bažnyčioje mišių laiku  
(visų pasaulio žvakių neužteks išpirkt kaltėms) –
atleisk, aš nepažįstu saulės laikrodžio ant sienos,
nors jo rodyklės baksnoja į šešėlius.
Vienintelis šešėlis, kurį regiu – tai mano angelo sargo,
tyliai kranksinčio ant katedros bokštų
ir laukiančio švento petro ar povilo. Ai, nesvarbu.
Šiąnakt sapnavau, kad pabėgau iš miesto:
paminklais grįstais laipteliais šokčiojau,
per turėklus šokčiojau, namų stogus peršokau –
paskui mane pasivijo miestas:
supančiojo skverais kojas, siaurom gatvelėm surišo rankas,
tik burną paliko atlapą, ant liežuvio padėjęs žodžius,
it ostiją: ten geriau, kur mūsų nėra.

- - -
Tu sakai: „Girdėjau, Šiauliuose nevažiuoja troleibusai.
O ar traukiniu galima apvažiuoti miestą?“
Aš nuščiūvu. Griebiu už skverno tave (ar save) ir sakau:
„Tai gal leiskimės į kelionę, Jonai? Už savaitės – nebus Kalėdų!“
Tu kalbi niujorkietiška tarme ir gromuliuoji žodį „miestas“.
Dešinėje stypso paštas, kairėje – „Kišenė“
skėtį primenančia iškaba.
Aš dar laikausi už skverno: Zubovų rūmai, parkas...
Jonai, karuselės užkeltų į viršūnę miesto, trauk kamerą!
Aš tavo skrybėlę pasimatuoti noriu!
Švarko rankovės apglėbia kiekvieną karuselės ranktūrį:
debesys – panašūs į nėrinius.
Girdžiu, kaip siurbia kino juosta grožį,
tik krumpliai traška, kai nespėji visko įtraukt į save:
ir miesto, ir grožio senų karuselių.
„Jos jau senos“, – sakau. „– Mama internate jau mokėsi,
o šios gražuolės kuteno debesims padus“, – atsidūstu.
Skrybėlė užkrenta man ant nosies –
dalis manęs pasilieka kino juostoj.

Šokčiojam per perėjos dryžius – alėja, bulvaras –
tau sukasi galva, kamera tabaluoja kišenėje.
Ach, Šiauliai!.. Paskęsti galima bespalvybėje
kelio ženklų, žmonių veidų – rūškanotų, šypsenų nemačiusių –
kažkokių besielių – sakai tu, ir kameros objektyvas ryja juos visus iš eilės.
„– Gal kavos? Gal arbatos? Jonai!“ – supurtau pagriebusi už pečių,
nes tu jau išeini iš savęs, baltuoja kontūrai nesamo šešėlio.
„– Sniego!“ – krenkšteli ir išskubi už skvero - - -

„Taip, Šiauliai. Ačiū, kad atvažiavai. Su gimtadieniu“ –
rašau lietuviškai ant atviruko ir pakeverzoju tai,
ko nenustelbs tas niujorkietiškas murmėjimas ir Gozo Yoshimasu knygos:
„Ačiū, buvo stipru.“

 

 

 

 

II vietos laureatė – Karolina Ušinskytė. 

Šiaulių universiteto gimnazijos IV b. klasė.

 

„A, Niujorkas, šitas didelis / kaimas... “

Kartais tiesiog būtina keliauti. Būtina palikti pilką ir įgrisusią kasdienybę, kuri lyg Baroko epochos moteriškas korsetas spaudžia kiekvieną kaulelį. Būtina nukeliauti kur nors toli, kur, rodos, ta pati saulė teka kitaip, kur tarp tavo ir vietinių gyventojų kalbos nėra nieko bendra, kur nei gražus lietuviškas vardas, nei kukli, bet garbinga pavardė neturi nė menkiausios reikšmės. Kur tu esi tik žmogus, stebintis ir bandantis suprasti pasaulį, kuriame gyveni. Taip, kartais tiesiog būtina keliauti – keliauti mintimis. Nereikia pirkti lėktuvo bilieto, sukrauti pilnutėlio lagamino ar laukti milžiniškoje eilėje, kol niūrus pasienietis pagaliau teiksis patikrinti tavo pasą. Viskas, ko man reikia – tai senas apiplyšęs krėslas, šiluma dvelkiantis židinys priešais mane ir neišsenkanti vaizduotė. Vien per pastarąją valandą suspėjau aplankyti begalę pasakiškų Žemės kampelių. Man patinka maži kaimeliai, kurių gyventojai išminties semiasi tik iš gamtos, patinka ir didmiesčiai, kuriuose virte verda gyvenimas, kur šviesos negęsta, kur garsai nenutyla. Štai dabar esu New York‘e. Vienas akimirksnis, ir jis – Amerikos „gigantas“ – jau „po mano kojomis“. Šįkart čia norisi pabūti ilgėliau. Viskas atrodo lygiai taip, kaip tuose Holivudo filmuose, komercinių televizijų rodomuose vėlai vakare: žavusis Brodvėjus, puošiantis Manheten‘ą, kitaip dar vadinamą dangoraižių sala, tautų įvairove kerintis Bruklinas ir garsusis, išsižioti priverčiantis jo tiltas, Penktoji Aveniu, garsėjanti prabangiomis parduotuvėmis bei Niujorko miesto muziejumi, prancūzų amerikiečiams dedikuota „Laisvės statula“, garsusis centrinis parkas, greičiausias pasaulio metro... Geltoni šio miesto Ford Crown Victoria taksi gabena mane iš vienos vietos į kitą, o aš, kaip ir dera geram keliautojui, žaviuosi kiekvienu pamatytu pastatu, remiančiu savo viršūnę į debesis. Galvoje skamba populiarioji Franko Sinatros melodija: „New York, New York/ I want to wake up in that city/ That never sleeps ... “ („New York, New York/ Aš noriu pabusti šiame mieste,/ kuris niekuomet nemiega...“).  Tarytum į Everesto viršūnę kopiu į 102 aukštų pastatą, aukščiausią New York‘e – Empire State Building. Iš čia New York'o panoramą matau lyg iš paukščio skrydžio. Dangoraižiai, jų viršūnės, didelė automobilių įvairovė, dulkės, tarp daugiaaukščių kukliai įsiterpusios gotikos bažnyčios, greitis, naują „Smart“ telefoną reklamuojantys plakatai... Pasuku į Vosltryt‘ą, kuris, galima drąsiai sakyti, jau tapo bendriniu žodžiu, apibūdinančiu vertybinių popierių biržas ir pasaulio finansines institucijas. Vaikštinėju krantine... Krateriai, jachtos, kruiziniai laivai... Įžengiu į žuvimi dvelkiantį kinų kvartalą, kur gausybė kinų restoranų, parduotuvėlių ir net budistų šventyklų sukuria „mažąją Kiniją“. Aplankau Time Skver‘ą – vietą, kurioje tau „smegenis plauna“ daugybė komercinių reklamų ir spalvingųjų ekranų. Ir staiga tu, neva priverstas tos consumeristinės visuomenės, užsimanai kokokolos, hamburgerio ar M&M‘sų. Policijos, greitosios pagalbos, gaisrinės ir kiti spec. automobiliai raižo miesto gatves taip, kaip tose „CSI: New York“ serijose. Milijonai žmonių, lekiančių triukšmingomis aveniu, kurios naktimis skęsta požeminių metro ir kanalizacijų garuose. Purvinas, jau seniai savo akinantį baltumą praradęs sniegas susimaišo su šiukšlių krūvomis. Visi tie vaizdai tarsi negęstantis ugnikalnis, pulsuojantis verdančia lava, kuri gabena tave tolyn be teisės sustoti. New York'as – tai šiuolaikinio pasaulio atspindys, kuriame sėkmingai klesti vartotojų gyvenimo būdas. Tai ekstravagantiškų, laisvų ir energingų žmonių koncentracija. Tai įspūdžių, spalvų, garsų ir pojūčių mišinys. Čia aš pasigendu ryto žaros, laužo liepsnoje keptų dešrelių su močiutės raugintais agurkais, dar neišdžiūvusio šieno kvapo, ankstyvo ryto tylą nutraukiančios lakštingalos, gaivinančios beržų sulos, ramybe dvelkiančio upokšnio, nuoširdaus pašnekesio su tikru draugu. Tu gali pamilti šį niekada nemiegantį miestą, bet ar jis pamils tave? Nekirsčiau lažybų nė iš ketvirčio dolerio, ant kurio karaliauja gražus, naivus, o gal net ironiškas užrašas „In God We Trust“ („Mes pasitikime Dievu“). Tai miestas monstras, kuriam visiškai nereikšmingas pavienis žmogus. Na, žinoma, nebent esi milijonierius Donaldas Trumpas, Jim Walton ar Michael Bloomberg, kurių veidai puošia (jei taip galima būtų pasakyti) miesto autobusus ir kurių planuose – dar keliasdešimties dangoraižių statybos. Visa tai it kokiam bityne susispietę į vieną milžinišką miestą... Kita vertus, gal jį mieliau vadinti kaimu? Tiesa, dideliu kaimu. Kaimu, kuriame plati spalvų įvairovė. Kaimu, kuriame, kaip ir bet kokiame kitame kaime, pilna žvirblių, tupinėjančių ant ginkmedžio šakų. Kaimu, kuriame kasdien brėkšta, rodos, toks pat rytmetis: ta pati ,, moteris su šuniuku“, tas pats ,,Sabastijonas“, tas pats ,,Hudsono upės vėjas“, tas pats rytinius laikraščius pardavinėjantis kioskas, tos pačios vis dar uždaros bankų durys, tas pats kontrastas tarp skersgatvyje susigūžusių, benamio dalią pasirinkusių žmonių ir šalia tarsi iš jų besijuokiančių Cezanno reprodukcijomis papuoštų vitrinų... „Žalias vasaros peizažas“ čia pastebimas tik spalvingose reklamose ant biurų ir kelionių agentūrų langų. Ledinės, nieko nedžiuginančios snaigės čia krinta „lyg raidės iš japoniškojo alfabeto“. Rytas čia „bunda palengvėle“, nors iš tiesų nė nebuvo sumerkęs akių. Ir kaip baisiai greitai šiame kaime bėga laikas, rodos, nė pati gerai nesuprantu: gyvenu vakar, šiandien, o gal jau įlipau į rytojų? Ir ant kurios žodžio „D-A-B-A-R“ raidės sėdžių šią minutę? Garbės žodis – susigaudyti sunku. Laikas šiam miestui nepavaldus. Abejoju, ar šitame mieste ,,gali būti dabartiniam laike“. Jaučiuosi it neturėčiau teisės užmigti. Jei New York‘e prisnūsti bent minutę, jautiesi, lyg būtum praleidęs kažką svarbaus, lyg būtum pražiopsojęs reikšmingą įvykį, lyg Žemė būtų apsisukusi aplink savo ašį bent tūkstantį kartų, lyg toje Žemėje jau nebebūtų tavęs. Greitis čia netelpa į jokio spidometro rodmenis, viskas juda, kinta, virsta į kažką nauja, ir tu negali to pramiegoti, nes liksi nesuprastas, nebespėsi eiti koja kojon su miesto tempu, gyvenimo ritmas sutriks, o tada jau „game over“ („žaidimas baigtas“). Jaučiuosi lyg skruzdėlyne, kuriame darosi sudėtinga kvėpuoti, sunku nesusidurti su kitomis skruzdėmis, ir beveik neįmanoma sustoti...

 

Ačiū Dievui, grįžti iš New York‘o galiu tiesiog atmerkdama akis. Viena sekundė, ir aš vėl sėdžiu apiplyšusiame krėsle, o priešais mane – šiluma dvelkiantis židinys. Čia taip tylu, vieninteliai ramybę drumsčiantys garsai – liepsnos poškesys ir kalėdinės girliandos melodija.

 

Tikrai!

Juk jau ne už kalnų Kalėdos....

 

 

III vietos laureatas – Rokas Povilius.

VDU, Tarptautinės politikos ir vystymo studijos (anglų kalba), I kursas. 

 

* * *

      Aaaaaaa, Šiauliai, šitas miegamasis
rajonas. Tupia pirštai ant pliko ginklo –
išsišakojimo. Pietietė nesiseiliojo, atstuminėjo
vogtų gėlių puokštes. Pasiutusiai ilgai
atidarinėjo duris. Moteris
su peruku, juokingas toks,
prabunda – ta pati, kur vakar, tik
kitam guolio kampe. Segasi sijoną
užsimauna kojinę, sako:
„Ar tu gali neišnykti rytiniame rūke, pasi-
lik.“ „Ne, – sakau, – manyje išnyksta rytas.“ „Kurioje
RYTOOO skylėje tu neišnyksi?“ ji klausia. „Tu jau
rytoj“, sako. „Pasirodo“,
sakau.

     

      Apsieinam be šiltos ryto pilnatvės. Rusė –
aštuoniolikos. Leidykloj – vilčių
tvaikas. Leidėjas draiko rankraščių tuntus –
vienatvės šlamštą. Plinta pasiklydę
raidės. Talšos ežero vėjas
pučia į kapines. Sustoju ir spoksau,
išperku rytines klaidas. Antkapiai:
JĮ PASIŠAUKĖ Į PAGALBĄ... NET KARALIAI KLŪPO...

 

      „Tris kartus?“ klausiu. „Tris.“
Slenku sijonu, pranykstu jos požemiuose. Apsisuku
greitai, tvinksnis po tvinksnio,
gilyn, atgal.
Galvoju apie grožį, mano Dubijos g.
draugę – jos kūnas išėjo vakar – .
Suku į Brodvėjų. Kūrėjas mūšį praleido,
pradedu smigti. Baigės, krinta
užuolaidos ant lakoniško
silueto, ant jauno grožio, ošiančio
kūno.

 

      Keturnyta glunda pagalvėlė,
karstų dangčiai dar uždari, tik betvartis
paršas, sausaviduris, apsivyniojęs
moterim, ir su budeliu be kapišono,
pinigai – herbu žemyn, sukniubęs
tarpkojy – siela iš
plastikos.

 

      Sezamo sėklų perprodukcija, vištų galvos,
konditerija hologramoje,
pilkas pašaras bei lažas.

Užu trijų savaičių – Kalėdos!

Poezijos ir muzikos vakaronė „Po Jono Meko skrybėle“

Lapkričio 29 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje įvyko muzikos bei poezijos vakaronė, kurios pavadinime netgi trys „M“: „Mekas / Muzika / Mūzynas“. Į vieną vaizdą ir skambesį jungėsi skirtingos ir tos pačios meno sritys. Akimirkos grožis, kūrybinis veržlumas, užburiantis žodis ir garsas vėrėsi iš jaunųjų aktorių Nauberto Jasinsko ir Viktorijos Kriaučiūnaitės (grupė „Kompanija šauni“) įtaigiai skaitomos Jono Meko poezijos, jaunųjų Šiaulių universiteto autorių poezijos posmų bei miniatiūrų ir užburiančios akordeono bei fleitos muzikos (Asta Kriščiūnaitė ir Regina Kardušaitė). Savo poeziją skaitė universitete studijuojančios ir jau jį baigusios mūzynietės: Laura Baltijūtė, Ramunė Dambrauskaitė, Germantė Gergardaitė, Rita Gudėnaitė-Špokauskienė, Rita Šnarskienė ir Simona Staniulytė. Girdėjome ir publikuotos, girdėtos, ir visai naujos kūrybos. Gal ir kiek per kukliai skaitomi tekstai pulsavo savitu žvilgsniu į pasaulį, sudėtingos minties ir kasdienybės grožio variacijomis. Vakarui stebuklingumo suteikė ką tik iškritęs pirmasis sniegas. Turbūt neatsitikinai apie jį buvo ir vienas Meko eilėraštis.

Vakaro pabaigoje Mūzynas gavo Pakruojo literatų klubu „Židinys“ angeliuką, kuris gal bus tolesnio bendravimo ženklas. Labai dėkojame tiek atvykusiems iš Pakruojo, tiek ir kitiems vakaro klausytojams. Už bendradarbiavimą rengiant vakaronę Mūzynas dėkoja ir Humanitariniam fakultetui bei Šiaulių dailės galerijai. Aišku, dėkojame ir renginio organizatorei Ramunei.

                                                                                                                     Simona Staniulytė

MEKAS / MŪZYNAS / MUZIKA

Į poezijos ir muzikos vakaronę po Jono Meko skrybėle kviečia Šiaulių universiteto poetai!

Jono Meko poeziją skaito Šiaulių moksleivių namų teatro studijos ,,Kompanija šauni" jaunieji aktoriai Naubertas Jasinskas ir Viktorija Kriaučiūnaitė.

Savo kūryba dalinasi ŠU HF literatų klubas ,,Mūzynas" Ir bičiuliai: Laura Baltijūtė, Ramunė Dambrauskaitė, Simona Staniulytė, Rūta Ježak, Rita Šnarskienė, Germantė Gergardaitė, Rita Gudėnaitė - Špokauskienė.

Groja Asta Kriščiūnaitė (fleita) ir Regina Kardušaitė (akordeonas)

Jeigu norėsite, atsineškite termosiuką (arba kitą talpyklę) arbatos, taip bus šilčiau :)

Įkvėpimus prisiminus...

Paskutinę spalio lyginę prie namelio, kurio skardiniu stogu, mediniais groteskiniais langais ir raudomis sienomis, tamsoje timpčiojančios rūbus bei plaukus, vinguriuoja vynuoginės gijos, atvykusiuosius į HF literatų klubo susitikimą pasitiko literatūrinis, baltu uodegos galiuku katinas. Murktelėjęs apie vakaro temą ― Įkvėpimas, vidun paragino arbatos ir skaitiniams.

Susirinkusieji dalinosi įkvėpimo šaltiniais: dažnam jis ― vienatvė, nesvarbu kaip ir kur ― vienam tai melancholiška stotelė, kitam kelionė traukiniu ar sausakimšu autobusu, trečiam tai ― fotografijos orloviškame skambesy.

Garuojant arbatai ir smilkstant žvakelėms, klubiečiai skaitė niekur dar nepublikuotas savo eilės ir prozą bei pristatė konkursėlio „Kur dingo Mūzos?“ tekstus. Konkursėlį, kuriame dalyvavo ir prozininkai, ir eiliuotojai, slaptu balsavimu laimėjo Jonas su savo itin melodingu eilėraščiu. Laureatas buvo apdovanotas pereinamąja plunksnos statulėle bei knyga.

Įkvėpti paskleistos eilėraštinės auros, susirinkusieji improvizavo: kiekvienas, pasirinkęs kišeniuotos staltiesės temą, greitai surikiavo po ketureilį broliui, šokoladui, kavai, pirmajai cigaretei,  mylimajam...

Tuo malonus vakaras ir baigėsi, ir katinas, mojuodamas baltu uodegos galiuku atsisveikino kažką murkdamas apie greitą susitikimą.

 

 

Sveikinam, džiūgaujam, didžiuojamės, linkime...

Mūzynas sveikina rašytoją ŠU HF docentą dr. Vigmantą Butkų, kuris vakar (2012 10 18) buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Dar viena fenomenali naujiena: tuo pačiu metu Rašytojų sąjungos nariu tapo ir poetas Tomas Venclova. 


Dainiaus Trumpio paveikslas „Mr. Writer“