Kūryba: Linas Vinickas

LINAS VINICKAS,

ŠU HF Istorijos ir politikos magistrantūros I k. studentas,

paprašytas parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE: 

Poezija man – tai kažkas virš buitinės kasdienybės – asmeniniai pajautimai, suvokimai, dvasiniai išgyvenimai. Tai tarsi paralelinis pasaulis, kuriame laisvę įgauna sąmoningoji sąmonė, pasaulis, kuriame intuicija nors truputį leidžia pačiupinėti pasąmonės klodus. Tai požiūrio į visa, kas aplink, būdas, kai po nuluptais įprasto matymo kiautais pasimato metaforinis pasaulis, užuominos į gyvenimo prasmę. Tai laisvės ir žavėjimosi pojūtis. Poezija man asocijuojasi su gyvenimo tarpsniais, fragmentais, kuomet jaučiuosi esąs pabudęs, ir tai, kas vėliau, žvelgiant atgal, atrodo kaip gražiausios išgyventos akimirkos. Labai sunku nusakyti, kas man yra poezija. Galbūt ryt parašyčiau tai visai kitais žodžiais. O sunku, matyt, todėl, kad žodžiai, užrašyti ant popieriaus lapo, man tėra viena sudedamųjų poezijos dalių. Jos verbalizacija – tai visuomet netobulas mėginimas atkartoti nuostabią gyvenimo poeziją.

 

LINO VINICKO eilėraščiai

Sistemos paieškose

kažkur minčių horizontuose

tyvuliuoja ramybės ežeras

alksnio šakomis jei būtų

nervų sistema

nepučiant vėjui bandyčiau

įbristi.

 

***

ir tada jis išeina

į sklidiną žiemą

miega bitės cukruotuose pataluose

jo galva šąlanti taip pat

tik rankos pilnos žarijų

ir tada jis gyvena

gyvenimą

miegančių bičių gyvenimą

 

Akių ilsėjimas

būna -- nieko nebereikia

tik matyti kad lelijos

pamažėle

virsta laikrodžiais

neturinčiais

rodyklių.

praskleidusios žiedus vandens lelijos

vėl tyliai susitraukia nakčiai

gelmėj suvijusios save

į atmintį.

 

Menas gyventi

galbūt kažką ne taip aš padariau

bandydamas nepadaryti nieko,

sėdėdamas kaip kad kasmet

lietum pasruvusiu vidum

ir tyliai kontempliuodamas

kaip sraigių tiesiami taikos keliai

link vynuogių vijoklių

truputį panašiai, norėdamas vien būti.

ir tylumoj mąstyti mus

tobuloje idėjoje.

Kuomet gali tik žiopčioti

Visą naktį lijo be sustojimo
mano smegenų vingiuose
ir atrodo, kad nėra kaip prabusti
neužmigus --
iš stiklo pastatyti namai ima skilinėti
ir traška besiglausdami ir tu sakai

įdėjau savo visą esybę į
ramią tėkmę.

matau kaip tu tikrai

kruvinais dantimis tai sakai ir girdžiu

šitai kaip girgžda.

aš norėčiau tau atsakyti

tik laikas po truputį pajuntu kaip

baigiasi žaliuose mano akvariumo

vandenyse be filtrų.

 

...

Niekas negali būti kitaip

Nei buvo.

Mano pasirinkimas ir tavo pasirinkimas.

Žmogus, sakantis, ką galvoja, ir

Žmogus, galvojantis, kas pasakyta.

Gilios delnų linijos ir tamsus

Rudenio ežeras, tampantis sekluma.

Niekas negali būti kitaip nei buvo.

Ir atrodo gana patrauklu,

Kad nieko nebūtų buvę,

Kad galėtų būti kitaip.

 

...

jeigu gyventume kartu

mes negyventume dėl vienas kito

tik pokalbiai ir patylėjimai

išplistų iki visatos pakraščių

užgoždami ko mums nereikia

ir kas mums nesvarbu

 

Šalia geležinkelio

Gyvenimas šalia geležinkelio

Sukėlė man tachikardiją:

Traukinys pravažiuoja tuksintis,

Ir traukinys netrukus kitas.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Padarė mane priklausomą rūkymui –

Pastelinės žiemos popietės

Ir kylantys sodrūs dūmai.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Augino mane melancholišku –

Parimęs prie tėvo sodinto

Alksnio ir laukiantis, žiūrint į tolį.

 

***

Maksui Demianui labiausiai

patinka rudeninės tulpės --

jų nėra, nes jos yra tikros

rudų akių dugne jos primena migreną

iki kol ji prasideda,

o tuomet tai lyg jausmas, lyg sapnas,

lyg ėjimas miglotu keliu --

šalia jo sėdi vaikas ant sienos ir trina

rudeninių tulpių žiedus tarp delnų,

o po to jis ištiesia rankas,

kuriose, panašu, nėra nieko, vien vėsi

rudeninė dulksna --

o yra –

truputį daugiau nei gyvenimas.

Rudeninės tulpės jose.