Literatūrologijos magistrančių poetiniai tekstai ir kiti kūrybiniai priepuoliai

Vieno seminaro kūrybinės užduoties –

sukurti atitekusio žanro poetinį tekstą – vaisiai, kuriais sutiko pasidalinti

ŠU LITERATŪROLOGIJOS I KURSO MAGISTRANTĖS:

RITA EIZINTAITĖ

Bandymas parašyti odę vienai mokslo šakai

Per paskaitas man buvo prisakyta parašyti odę,

Bet nepaaiškinta nei kas nei kaip.

Galvoju – nieko nepavyks, todėl į šalį kuo toliau atidedu,

Tikėdama, kad įkvėpimas gal vėliau ateis...

Ir  kaip bebūtų keista, vieną naktį mane sapne aplankė tai,

Ko aš nei laukiau, nei kviečiau...

Kietai įmigus, regėjau aš sapne gražuolę ponią,

Kuriai visi pagarbiai kėlė kepures.

Graži ji buvo, nieko neprikiši.

Galbūt truputį dvelkė amžiumi ne tuo...

Kai su didžiausiom ceremonijom aš išdrįsau paklausti vardo...

Atsakė turinti ji daug vardų,

Bet gal priimtiniausias – Literatūra...

Literatūra! –

Džiaugsmingai pakartojau vardą šį.

Man to ir reikia...

Norėjau aš dar daug ko jos paklausti,

Bet staiga idilišką paveikslą perskrodė skambutis.

Nors nenorėjau aš palikti sapno, nenorėjau,

Bet, pasigirdus žadintuvo garsui, nejučia akis pramerkiau

Ir pasakojimą apie visą šitą netikėtą pažintį

Smulkiom raidėm ant balto lapo išguldžiau.

EDITA MARCINKIENĖ

(prierašas savo tekstą sutikus atiduoti „Mūzyno“ „teismui“: Jei gali – nerašyk arba kūrybinis priepuolis)

Odė Šventajai Apolonijai – saugančiai nuo dantų ligų ir odontologijos globėjai,

arba odelė dantukų Fėjai – nūdienos Šv. Apolonijos partnerei, imigrantei iš JAV

Iškentus tūkstančius skausmų, tikėjai Dievo šventumu,

Auka tavoji apie tai byloja  nežemiškuoju atsidavimu,

O Apolonija šventoji, šlovė ir pagarba Tau amžina,

Tebus menkutė mano odė didybei Tavo paskirta.

O būk pašlovinta dantukų Fėja įstabioji,

Žavinga pasakų šalies Tu karalaite, 

Iš pieno plaukusi su savo tvariniais bešakniais jaunumės,

Kurie dar kūdikystėje pasaulio skonį, jo kietumą

Pažint suteikia galimybę mums visiems.

It perlų vėriniu, Tu, stebuklingoji,

Nekaltą dabini kiekvieno vaiko burną,

Kurs į gyvenimą mėgina kibtis motinos pienu suvilgytais dantim:

Ragauti duoną, apsiginti, atrast draugystę šypsnyje naiviam.

Paskui, septynmečiui praslinkus, o maloningoji,

Atsiimi tu vaikišką, nekaltą laikinumą

Mainais pasiūlius deimantus plėšraus žvėries.

Jų žaižaruojančių skiri visiems po lygiai ir protinius kelis tarp jų,

Kurių  prasmė juk išskirtinė – žadėjo mums brandos ir išminties.

Atleisk, dosnioji, jei ginkluoti deimantais aštriais, nežinom kartais, kaip naudotis jais:

Mėginame apžioti kąsnį kuo didesnį, patraukt per dantį žeidžiančiu žodžiu,

Suleist į gerklę kelią mums pastojusiam ar Holivudo užkariauti spindinčią viršūnę siekiam.

Tačiau beprasmiškai sudyla briliantai: pagelsta, šimpa, kliba jie

Skausme pagraužti ėduonies lig pat šaknų,

Kurių net tobuliausia priežiūra negelbsti,

Anksčiau baisingai apleistų.

Šlovė Tau, stebuklingoji, jei Tavo tvariniai tarnauja kremtant pažinimo grūdą,

Karčiąsias graužiant mokslo augmenų šaknis,

Tačiau likimas toks negailestingas,

Nepaiso jis tavosios, Fėja, dieviškos duoties prasmės, mat,

Laikui bėgant, deimantai žėrį  vis tiek tik gintaro karoliais virsta

Retėjančiam, pabirusiame vėriny...

Užburtas laiko ratas sukas,  bedantėn kūdikystėn neša mus,

Dantukų Fėja, Tu juk išmintinga, neleisi mums pražūti nevilty.

Ištiesi savo pirštinėtą ranką pasidabinus baltu chalatu,

Dalecijos Tu karalaite, viliosi mus keraminiu šypsniu

Ir kviesi drebančius, bet pasiryžusius, su eurais šlamančiais delne,

Prabanga tviskančion viešnagėn

Odontologijos (ne ontologijos) nežemiškam rūme.

AISTĖ SAKALAITĖ

Psalmė Dievui

Dieve, kuris mus sukūrei ir norėjai, kad gyventume tavo sutvertame pasauly.

Tu saugai mus ir globoji kasdieniam kelyje.

Ar gali kas nors būti tikriau, nei tai, kad tu lydi mus kiekvieną dieną.

Tavo šviesos spinduliuose telpame ir mes, Žemės gyventojai, kurie šlovina tave.

Mes dėkojame, Dieve, tau už nuostabų pasaulį: kalnus ir jūras, miškus ir dykumas.

Už visą gamtą ir jos grožį, kuriame mes esame.

Atsiųsk mums angelus, kurie mus globotų ir išklausytų mūsų maldas.

Mums reikia, kad šios nežemiškos būtybės lydėtų mus ir gelbėtų, jei mums yra sunku.

Padėk mums nugalėti tamsą ir ieškoti tiesos.

Tegul su kiekvienos aušros spinduliais mus lydi tavo malonė, o angelų chorai: cherubinai, serafimai

Gieda tau dangišką giesmę.

Dieve, padėk mums nugalėti nerimą dėl ateities ir suteik galimybę kuo daugiau

Pažinti tavo siunčiamus ženklus.

Jie – tikroji gyvenimo prasmė, kuri kiekvieną dieną mus lydi.

Dieve, Visatos kūrėjau, šloviname tave ir norime, kad mus vestum teisingu keliu.

ILONA OSIPOVA

Labai seni eilėraščiai, kurie galėtų būti giesmėmis ar psalmėmis,

na, tokie lacrimosiniai...

*

parsivedu ilgesį

iš praradimų karčiamos

kosinčios nykia baigtim

ilgesį parsivedu

juodom viltim apžėlusį

maniau išverksiu rudenis visus

į jo tuščias akiduobes

ant jo įdubusios krūtinės

išdūsausiu  pavasarių tuštybę

maniau perkrimsime abu

nebylystės įsopusį riešutą

goslioji ilgesio burna

tokia saldi

sodina kartų bučinį vienatvės

man ant skruosto

*

sekmadienis

veidu į priegalvio klausyklą

akių dugnuos prisvilęs graudis

sukrautas laužas inkvizicijos

bet nuosprendį lietus sulaižė

ugnis iš gaisro nebegrįžo

nors medyje jau ošė karstas

du duobkasiai išgėrė amžinybę

du vyno pardavėjai duobę rausė

kai iš sekmadienio mirties

aš prisikėliau

ir žodžiais šiais

braidau po tavo klausą