Kovo 3 d. paminėti Tarptautinės
rašytojų dienos į tradicinius Šiaulių universiteto literatų sambūrio MŪZYNAS
skaitymus susibūrė plati auditorija – nuo pradedančių rašyti studentų iki grafomanų (kaip jais kartais prisistato
tikrieji rašytojai) ir jų gerbėjų.
Vakarą pradėjo Roberta Stonkutė
ir Dovilė Arlikevičiūtė, viena –
perskaitydama Tomo Arūno Rudoko tekstą apie rašytoją, kita – dainuodama ir
grodama gitara.
Pirmasis šių metų mūzyniečių
susibūrimas buvo proginis – autoriai buvo kviečiami rašyti tekstus, kuriuose
veiktų literatūros klasikai, jų veikėjai, ar atsirastų kitoks santykis su
literatūros klasika.
Įdomu, kur autorius nuvedė
vaizduotė: Roberta Stonkutė su linksmu pasipiktinimu perskaitė laišką, dedikuotą
Antano Škėmos romano Balta drobulė veikėjui Garšvai ir suimitavo
eilėraštį à la Pessoa, rašytojas Darius Tauginas specialiai šiam vakarui
iš ispanų kalbos „išvertė“ penktą žymiojo Don Kichoto nuotykių dalį (joje Don
Kichotas naudojasi telefonu, Lietuvoje gelbsti skenduolius, mirusius ir šiaip
nelaimėlius).
Vakare netrūko ir norinčių
paskaityti savo šiuo metu rašomos kūrybos: Karolis Pikelis neišsižadėjo
magiškojo realizmo ir perskaitė vieną savo novelę, Dovilė Arlikevičiūtė
susirinkusiems dovanojo trumpą, persmelktą lyrizmo, eilėraštį.
Visai netikėtai prie MŪZYNIEČIŲ
gretų prisidėjo ir rašytoja, knygų „Gaisras“, „Dioniso barzda“, „Katė, kurios
reikėjo“ autorė, leidyklos „Jovaro tiltai“ ir tinklaraščio grafomanija.com
įkūrėja Sandra Bernotaitė. Rašytoja įdomiai papasakojo apie savo kūrybinį
kelią, negailėjo patarimų jauniesiems, inicijavo trumpą diskusiją apie vyrų ir
moterų kūrybą, perskaitė keletą savo eilėraščių ir ištrauką apie rašytojų
kūrybos ypatumus iš naujosios savo knygos „Laisvojo rašymo elementai“, kurioje
veikia, savo mintimis dalinasi ir ne vienas pasaulinės literatūros klasikas.
Šie MŪZYNO skaitymai išsiskyrė
susikaupimu, paliekant atvirą (rašytojų dažnai išgirstamą) klausimą: „O tai kam
rašyti – negali tiesiog gyventi?“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą