Literatūrologijos magistrančių poetiniai tekstai ir kiti kūrybiniai priepuoliai

Vieno seminaro kūrybinės užduoties –

sukurti atitekusio žanro poetinį tekstą – vaisiai, kuriais sutiko pasidalinti

ŠU LITERATŪROLOGIJOS I KURSO MAGISTRANTĖS:

RITA EIZINTAITĖ

Bandymas parašyti odę vienai mokslo šakai

Per paskaitas man buvo prisakyta parašyti odę,

Bet nepaaiškinta nei kas nei kaip.

Galvoju – nieko nepavyks, todėl į šalį kuo toliau atidedu,

Tikėdama, kad įkvėpimas gal vėliau ateis...

Ir  kaip bebūtų keista, vieną naktį mane sapne aplankė tai,

Ko aš nei laukiau, nei kviečiau...

Kietai įmigus, regėjau aš sapne gražuolę ponią,

Kuriai visi pagarbiai kėlė kepures.

Graži ji buvo, nieko neprikiši.

Galbūt truputį dvelkė amžiumi ne tuo...

Kai su didžiausiom ceremonijom aš išdrįsau paklausti vardo...

Atsakė turinti ji daug vardų,

Bet gal priimtiniausias – Literatūra...

Literatūra! –

Džiaugsmingai pakartojau vardą šį.

Man to ir reikia...

Norėjau aš dar daug ko jos paklausti,

Bet staiga idilišką paveikslą perskrodė skambutis.

Nors nenorėjau aš palikti sapno, nenorėjau,

Bet, pasigirdus žadintuvo garsui, nejučia akis pramerkiau

Ir pasakojimą apie visą šitą netikėtą pažintį

Smulkiom raidėm ant balto lapo išguldžiau.

EDITA MARCINKIENĖ

(prierašas savo tekstą sutikus atiduoti „Mūzyno“ „teismui“: Jei gali – nerašyk arba kūrybinis priepuolis)

Odė Šventajai Apolonijai – saugančiai nuo dantų ligų ir odontologijos globėjai,

arba odelė dantukų Fėjai – nūdienos Šv. Apolonijos partnerei, imigrantei iš JAV

Iškentus tūkstančius skausmų, tikėjai Dievo šventumu,

Auka tavoji apie tai byloja  nežemiškuoju atsidavimu,

O Apolonija šventoji, šlovė ir pagarba Tau amžina,

Tebus menkutė mano odė didybei Tavo paskirta.

O būk pašlovinta dantukų Fėja įstabioji,

Žavinga pasakų šalies Tu karalaite, 

Iš pieno plaukusi su savo tvariniais bešakniais jaunumės,

Kurie dar kūdikystėje pasaulio skonį, jo kietumą

Pažint suteikia galimybę mums visiems.

It perlų vėriniu, Tu, stebuklingoji,

Nekaltą dabini kiekvieno vaiko burną,

Kurs į gyvenimą mėgina kibtis motinos pienu suvilgytais dantim:

Ragauti duoną, apsiginti, atrast draugystę šypsnyje naiviam.

Paskui, septynmečiui praslinkus, o maloningoji,

Atsiimi tu vaikišką, nekaltą laikinumą

Mainais pasiūlius deimantus plėšraus žvėries.

Jų žaižaruojančių skiri visiems po lygiai ir protinius kelis tarp jų,

Kurių  prasmė juk išskirtinė – žadėjo mums brandos ir išminties.

Atleisk, dosnioji, jei ginkluoti deimantais aštriais, nežinom kartais, kaip naudotis jais:

Mėginame apžioti kąsnį kuo didesnį, patraukt per dantį žeidžiančiu žodžiu,

Suleist į gerklę kelią mums pastojusiam ar Holivudo užkariauti spindinčią viršūnę siekiam.

Tačiau beprasmiškai sudyla briliantai: pagelsta, šimpa, kliba jie

Skausme pagraužti ėduonies lig pat šaknų,

Kurių net tobuliausia priežiūra negelbsti,

Anksčiau baisingai apleistų.

Šlovė Tau, stebuklingoji, jei Tavo tvariniai tarnauja kremtant pažinimo grūdą,

Karčiąsias graužiant mokslo augmenų šaknis,

Tačiau likimas toks negailestingas,

Nepaiso jis tavosios, Fėja, dieviškos duoties prasmės, mat,

Laikui bėgant, deimantai žėrį  vis tiek tik gintaro karoliais virsta

Retėjančiam, pabirusiame vėriny...

Užburtas laiko ratas sukas,  bedantėn kūdikystėn neša mus,

Dantukų Fėja, Tu juk išmintinga, neleisi mums pražūti nevilty.

Ištiesi savo pirštinėtą ranką pasidabinus baltu chalatu,

Dalecijos Tu karalaite, viliosi mus keraminiu šypsniu

Ir kviesi drebančius, bet pasiryžusius, su eurais šlamančiais delne,

Prabanga tviskančion viešnagėn

Odontologijos (ne ontologijos) nežemiškam rūme.

AISTĖ SAKALAITĖ

Psalmė Dievui

Dieve, kuris mus sukūrei ir norėjai, kad gyventume tavo sutvertame pasauly.

Tu saugai mus ir globoji kasdieniam kelyje.

Ar gali kas nors būti tikriau, nei tai, kad tu lydi mus kiekvieną dieną.

Tavo šviesos spinduliuose telpame ir mes, Žemės gyventojai, kurie šlovina tave.

Mes dėkojame, Dieve, tau už nuostabų pasaulį: kalnus ir jūras, miškus ir dykumas.

Už visą gamtą ir jos grožį, kuriame mes esame.

Atsiųsk mums angelus, kurie mus globotų ir išklausytų mūsų maldas.

Mums reikia, kad šios nežemiškos būtybės lydėtų mus ir gelbėtų, jei mums yra sunku.

Padėk mums nugalėti tamsą ir ieškoti tiesos.

Tegul su kiekvienos aušros spinduliais mus lydi tavo malonė, o angelų chorai: cherubinai, serafimai

Gieda tau dangišką giesmę.

Dieve, padėk mums nugalėti nerimą dėl ateities ir suteik galimybę kuo daugiau

Pažinti tavo siunčiamus ženklus.

Jie – tikroji gyvenimo prasmė, kuri kiekvieną dieną mus lydi.

Dieve, Visatos kūrėjau, šloviname tave ir norime, kad mus vestum teisingu keliu.

ILONA OSIPOVA

Labai seni eilėraščiai, kurie galėtų būti giesmėmis ar psalmėmis,

na, tokie lacrimosiniai...

*

parsivedu ilgesį

iš praradimų karčiamos

kosinčios nykia baigtim

ilgesį parsivedu

juodom viltim apžėlusį

maniau išverksiu rudenis visus

į jo tuščias akiduobes

ant jo įdubusios krūtinės

išdūsausiu  pavasarių tuštybę

maniau perkrimsime abu

nebylystės įsopusį riešutą

goslioji ilgesio burna

tokia saldi

sodina kartų bučinį vienatvės

man ant skruosto

*

sekmadienis

veidu į priegalvio klausyklą

akių dugnuos prisvilęs graudis

sukrautas laužas inkvizicijos

bet nuosprendį lietus sulaižė

ugnis iš gaisro nebegrįžo

nors medyje jau ošė karstas

du duobkasiai išgėrė amžinybę

du vyno pardavėjai duobę rausė

kai iš sekmadienio mirties

aš prisikėliau

ir žodžiais šiais

braidau po tavo klausą

Kūryba - Ilona Osipova

ILONA OSIPOVA,

ŠU HF Literatūrologijos I kurso magistrantė,

paprašyta parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE: 

Aš esu visiška piemenė, palyginti su poezija, tai ką aš galiu apie ją pasakyti? Nebent tai, kad įsivaizduoju ją kaip įstabų žvėrį, neprijaukinamą, bet kartais leidžiantį paglostyti. Esu „neatsargią“ valandą išleidusi savo poezijos knygelę „Prodainiu“ (2002), mano eilėraščių yra spausdinta „Varpų“ almanache, Šiaurės Lietuvos kūrėjų almanache „Jungtys“, Joniškio literatų klubo „Audruvė“ trijuose kūrybos almanachuose, kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, dar kažkur, ar čia viską beprisiminsi... :)

Toliau – Ilonos Osipovos keletas eilėraščių

katės yra lietaus laikrodžiai

šiandien visos katės rodo lietų

letenėlių rodyklėmis

uodegos rykšte plaka potvynį

net kai baigias lietaus seansas

ir TV rodo sniegą

murkia katė lašų rožinį

blusa užkukuoja vidurlietį

***

šventoji liucija

nušalo kojas

kelio liežuvis laižė

amžiną jų įšalą

pavasaris

jas su šaknim išrovė

kaip verdantis vanduo

mus perliejo

velykos

***

kai numirsiu

būsiu savimi

o jei liks laiko

prisikelsiu

pasiklausyti

kaip pavasario gerklėj

viltis kukuoja

kol tėvas lengvai

mindaugių lauką

ant savo pečių užsikelia

ir kelio lataku

į mano širdį

parneša likimą

Iki sutvėrimo

Liežuvavo lietus.

Ir todėl liko sausas.

Praeitis graužė dabartį.

Buvo rugpjūtis.

Nebuvau dar sutikus mirties.

Dar tik ropštės iš laužo ugnis.

Dar tik žiedė mane

Kaimynystėj gyvenantis dievas.

***

sakei niekada

ugnis nesusitiks su dūmais

jos krūtys raudonos

pro krosnies šonkaulius

putoja

kol dūmų pienas suteka

į dievo lūpas

sakei pro kamino ryklę

pelenai žiovauja

vaikšto po dangų dievas basnirčias

***

ištroškęs autobusas

iki dugno

išgėrė gatvę ir išdūmė

į pažadėtą stotį

į vienatvę

namuos ištirpo grindys

ir užaugo durys

ant duonos priegalvio

pelijo tavo veidas

kapojo tamsą

cigaretės dūmas

mano plaukų derva

šaknis suleido

į pirštais išpurentą

tavo kūną

Ašarų repeticijos

visa bėda kad

aš neatsargiai verkiau

1989-ųjų gegužę

neprofesionaliai verkiau

bet ne už pinigus

nusidėjau

tai buvo paskutinis kartas

kai ašaras regėjau gyvas

dabar gyvenu

laiko nusausinta

numelioruota dievo

sergu ūmia prigimtim

nepagydomai

ji švelniai mane prisuka

lyg mechaninę lėlę

repetuoju kasdien

ašarų žingsnelius

kol skausmas  užsimiršęs

iš juoko miršta

iki ašarų

***

Skutu vasaros galvą

Šalnos skustuvu

Eik vienuolystėn

Įsidarbinau rudeniu

Akinių vitražuos

Suodžių poezija

Liūdesio visaregystė

Raudongaurė skutu

Melzganą bažnytmiesčio skruostą

Paskutines gėles vėliavas afišas

Vitrinas užpučiu

Labanakt

Iš vasaros telieka spaliai

Slenkstis spalio

Svarbiausias eilėraštis

Prieik

arčiau nei kūnas

ir pasakysiu tau

ką nutylėjau

Ciniškas. Prisipažįstu kad

pilnom panagėm gyvenimo

puolu į vakaro tvartą

liuobti būties

melžiu sielą

gyvulį romų

erkę vienatvės išlupu

iščiulpiu nuodus

minios

pilnom panagėm gyvenimo

paskubomis

pro tavo lūpas išgeriu meilę

tada tik lėtai

panages krapštinėju

poeziją

Pavasario papjūtis

ant dangaus skalbinių

nusispjauna tamsa

burkuoja širdis

½ džiaugsmo

žydi šventoriuje

paukščių išmatos

mano smalkės plaukų

tavo pirštai lipa

sagų kopėtėlėm

atsisagstome kūnus

 užgesiname lūpas čia pat

sušnypščia bučinys

 liepsnelėse liežuvių

žodžių pelenas

širdys sutartinai

muša vidurnaktį

kol užmuša

tikra papjūtis

pavasario ir

mūsų

***

Sekmadienis

Kraujosruva sumušto laiko

Lupu dulkes

Nuo knygų šviesos

Tamsa smaližiauja

Katės liežuvis groja pienu

RUDENINIŲ MŪZYNO SKAITYMŲ TEKSTAI

ROBERTA STONKUTĖ

Melancholijos anatomija

I

Ir kas tu esi? – dažnai klausiu

nepažįstamo kūno lovoje, bet

mane pasitinka tik pratisas ligoninės

aparatų – skelbiančių mirtį – pyyyp.

Nes nebėra manęs manyje; aš tik

Stebėtoja; – auka to gražaus, bet luošo

Kūno: nepažįstamas jis man, o siela,

Apie kurią kalbi, – argi tai aš?

II

Prašau, surask mane ir atnešk

man. Aš pamečiau...

Pamečiau ką myliu, nebežinau

kuo tikiu, iš ko juokiuosi,

kas esu – ar žinojau kada? –

ir todėl prašau: surask ir atnešk man

mane. Pati surast nepajėgiu; –

vis tuščiom grįžtu: kas esu,

ko ieškot turiu – nežinau.

Tu ieškok. Ir suradęs atnešk man

mane. Išmokyk – kaip ją naudoti?

GRETA RIMKUTĖ

Tyliau už tylą

Kalbėsiu tyliai, kad nesutrukdyčiau musei, skrendančiai link balto abažūro atlikti savo juodo darbo. Kalbėsiu tyliai, kad neišgirstų mano gyvybės ženklų šaltojo karo priešai kitoje barikadų pusėje – tegu tiki, kad vakarų fronte nieko naujo. O geležinė uždanga visai arti – kažkur ties sofos atkalte svetainėje už sienos. Teks kalbėti dar tyliau. Tyliau už tylą. Juk tyla – gera byla? Ypač asmeniniame teisme, kai esi pats sau teisėjas, pats sau prokuroras. Ieškovas ir atsakovas. Nes kita pusė tyli. Ir tarytum aukštos įtampos laidai ore dūzgia neišsakyti priekaištai. Jie žeidžia, duria, kanda. Genio snapu kala į smegenų žievę net ir pro uždaras duris. Devynios spynos nesaugo nuo nutylėtų žodžių. Sakoma – protingai tylėti yra menas. Melas. Ir tyla melas. Melas, kad žodžių nėra. Ir tai netiesa. Nėra, kas tuos žodžius išklausytų. Nei vienos ausies, nei vienos širdies, nei vieno peties. Už geležinės uždangos žmonės, bet jie negirdi tavo sielos šauksmo. Mano sielos šauksmo. Šauksmo, tylesnio už tylą...

AGNĖ KRUOPYTĖ

xxx

Nesiskųsk kad kasdienis

Juk tai daugiau nei gerai

Tie patys nutrinti iki skausmo prigiję

Tie patys mylimi ir tris kart nekęsti

Artimi daiktai žmonės šešėliai

Ir nuglūdintos mintys nebe tušti sakiniai

Ir prijaukintos lauktos nelauktos vėlės

Šildo melancholija apgaubtais vakarais

Galbūt pašėlus širdis į pasaulį nesiprašys

Ir intymumo daina kūno stygas iki skausmo pažįsta

Galbūt naujo žmogaus prakaito dvelksmas iš proto nevarys

Bet klaidžioti pro tuštybe prigėrusius labirintus

Pro išskrostas vaškines plokščias figūras

Per savęs nepažįstančio pamišimo pamėklą

Tau jau niekada

Niekada

Niekada

Nebeteks

KŪRYBINIŲ DIRBTUVĖLIŲ rezultatas –

anoniminiai (beveik) haiku, pirmasis – laimėjęs klausytojų prizą:

Kol šlamšdamas obuolį 
Bandei suvokti rudenio esmę –
Aš perkandau Tave...

Aš pamečiau savo auksą

išbarsčiau jį laukuos

kai jį vėjas išpustys

bus žiema

Ruduo – dar ne pats

blogiausias dalykas, galintis ištikti

tave, palauk žiemos.

Krentančios žmonių šypsenos.

Kaip krentantys lapai rudenį.

Ištverk ir šiemet tai, praeivi,

kaip medžiai tai ištveria kasmet.

Gyvenimas pagal „Mūzyną“

Lapkričio 4 d. Humanitariniame fakultete vyko literatų klubo „Mūzynas“ skaitymai. „Mūzyno“ vadovės „regalijos“ susitikimo pradžioje buvo atiduotos šio pranešimo autorei Robertai Stonkutei, įsivaizduojamą „karūną“ priimant su užuojauta, kurio palinkėjo dabar jau Šiaulių universiteto absolventė, Literatūrologijos magistrė Edita Puskunigytė. Jaukioje studentiškoje aplinkoje susirinkę jaunieji autoriai buvo kviečiami skaityti savo ar mėgstamų rašytojų tekstus. Pirmoji savo eilėraščiais su publika dalinosi Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos IV kurso studentė Agnė Kruopytė, neseniai išleidusi debiutinę poezijos knygą. Kurso draugės palaikyti atėjusios Sonata Tenytė ir Greta Rimkutė taip pat neliko sėdėti klausytojų vietose, o paruošė, kaip pačios sakė, smagų performansą pagal Aidą Marčėną. Nuo dialogui pritariančių klausytojų šypsenų visus susirinkusius į rimtį vėl nukėlė Gretos sukurta impresija apie tylą. Poezijos tekstus mūzyniečiams  pirmą kartą pristatė ir Anglų filologijos bei ispanų kalbos III kurso studentė Dovilė Arlikevičiūtė. Savo naujausios kūrybos paskaitė ir Edita, paskui ir jau „karūnuotoji“ Roberta. Kaip ir priklauso, poezija giminiavosi su muzika. Vakarą praturtino Dovilės, o vėliau – Pauliaus Stočkaus, Lietuvių filologijos ir komunikacijos IV kurso studento, skambinimas gitara. Po to vyko improvizuotos kūrybinės dirbtuvės: visi susirinkę į renginį buvo kviečiami ant spalvotų rudenių lapų užrašyti  įkvėpiantį haiku. Vėliau užrašytais haiku buvo susikeista, jie įgarsinti, ir publikos valia renkamas labiausiai įsimintinas trieilis. Šį kartą į studentų tekstų skaitymus susirinko kad ir negausi, bet spalvinga publika. Renginį aplankė Menų fakulteto bei Informatikos, matematikos ir e. studijų instituto studentės, kiti poezijos mylėtojai. Neaplenkė skaitymų ir fakulteto dėstytoja Vyda Bajarūnienė. Džiaugėmės sulaukę ir garbingo klausytojo – Šiaulių universiteto kapeliono Arūno Jankauskio. Skaitymams skirta valanda prabėgo tarsi akimirksnis, šildantis garuojančia arbata bei mėgaujantis įkvepiančia Šiaulių universiteto studentų kūryba. Verta pasidžiaugti, jog panašiuose skaitymuose niekada netrūksta improvizacijos bei laisvės, kurios kiekvienam iš mūsų leidžia ieškoti ir atrasti vis kažką naujo. Kviečiame rašyti ir dalintis savo kūryba su kitais, o „Mūzynas“ visada atviras pačioms įvairiausioms iniciatyvoms.

                                                    Roberta Stonkutė

                                                    Lietuvių filologijos ir komunikacijos specialybės III kursas

                                                    

Kūryba - Karolis Pikelis

Dar vienas autorius „Mūzyno“ sezono atidarymui –

Karolis Pikelis, Anglų filologija, IV kursas

L‘echappée

Kaip atrodo gimstanti idėja? Ar ji turi pavidalą? Mintis išnyra iš nežinomų gelmių. Kam? Ar idėja turi bent menkiausių sielos požymių. Jei tai tik negyva minčių fragmentacijos seka, kam apskritai galvoti ir kurti? Ko vertas negyvas, yrantis kūnas. Kaip atrodo mintis, kuri įgauna savo pavidalą, sielą, gyvenimą ir pradeda gyventi atskirą, nuo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą?...

Ant skardžio krašto sėdėjo jaunuolis. Plakė kulnais į uolos kraštą. Vėjas taršė ilgus, susivėlusius plaukus. Pavandenijusiose akyse blykčiojo minčių bei besikeičiančių laikų atspindžiai. Jis sėdėjo ir mąstė. Ar jis tikrai egzistuoja ar tėra tik kažkieno fikcija. Uždavinėjo sau šimtus klausimų. Kūrė hipotezes ir jas vėl atmetinėjo. Prieš akis skriejo netenkinantys atsakymai...

Ore tvenkėsi pavasaris, ir ant automobilio lango stiklo krito pirmieji lašai. Diena grasino būti apsiniaukusi, bet tai nebaugino, nes buvo malonu bėgti į autobusą, besitelkiant juodiems debesims ir lenktyniaujant su lietumi. Pojūtis, kad esi gyvas. O diena prabėga nereikšmingai. Gatvėje prieš akis skrieja veidai. Skubi atlikti smulkius reikalus, bet jauti, kad visa tai tėra laikina ir nereikšminga. Po visko prisimeni tik – bilietą, autobusą, kelionę namo ir staugiantį vėją, einantį šuorais per kelią. Galiausiai pabėgai iš šio pasaulio ir pasitraukei į nuošalų užkampį. Ilgą laiką ten tau buvo patogu. Bet ir ten galiausiai kaip kokie termitai pradėjo brautis žmonės, keliauninkai, turistai ir visi kiti, kuriems reikia sąlyčio su gamta, naujo savęs atradimo.

Jau pamiršai, ką reiškia būti žmogumi. Metų laikai keičiasi. Saulė jau ne kartą paliko savo ženklus tavo veide, o lietus ir vėl juos nuplovė. Vėjas nugairino skruostus. Daugybę kartų pro tave ūžė audros, kaskart vis praeidamos.

Tu sėdi ant atbrailos krašto. Uoliena dūla. Vieną dieną ji neatlaikys ir sunkiai springdama nudundės žemyn. Žinai, jog akmenys aplink tave ir visa kita tėra svetimkūniai. Tu esi svetimkūnis, įsitaisęs ant jų, ir jūsų nesieja joks ryšis. Nuo bedugnės tave skiria tik keli coliai. Jei paslysi ir žūsi, tavęs nebeliks. O akmenys, atbraila ir toliau gyvuos sau savaime, gairinami negailestingo vėjo.

Tu jau seniai nieko nebeieškai. Tiesiog sėdi ir stebi, kaip keičiasi priešais skardį besidriekiantys slėniai. Tau patinka stebėti medžius; kaip jie tyliai užsiėmę savo būtimi, be jokios skubos siaučiasi savo apdarus. Stebi, kaip merdi seni, paliegę medžiai, rudenį metantys blyškius, gelsvus lapus. Kartais ant jų, nebylūs kaip tas ruduo, tūpdavosi paukščiai. Pasisūpuodavo ant šakų ir lyg atsisveikinę nuskrisdavo, nes medžiai pavasarį išeidavo nebesutikę jo naujais savo ūgliais.

Pamiršai, ką kažkada buvai išmokęs. Pamiršai mąstyti siedamas mintis vienoda logine minčių seka. Jos išsisklaidė, ir liko tik nevientisos jų nuotrupos. Ilgainiui pamiršai daiktų pavadinimus, jų prasmę bei paskirtį.

Prie skardžio sustoja automobilis. Išlipa pora. Ji vaikšto, gėrisi gamta ir mėgaujasi kraštovaizdžiais. Staiga jie pamato jaunuolį. Pribėga prie jo ir pačiupę už alkūnės bando atitraukti nuo atbrailos krašto. Jaunuolis atsisuka į juos abejingu žvilgsniu ir lyg stengdamasis prisiminti seniai pamirštą kalbos skambesį netaria nė žodžio. Galiausiai sunkiai ištaria.

– Ką jūs čia darote?

– Mes bandome tave išgelbėti,– atsako šie.

– Tai jūs, o ne aš esate tie, kuriuos reikia gelbėti.

Dažniausiai tie, kurie atrodo labiausiai puolę į depresiją, stipriausiai ir trokšta gyvenimo.

Slėnio keliu ėjo motina su dukrele. Dukrelė užvertė galvą viršun, link skardžio atbrailos, ir rodydama motinai į ją pirštu pasakė.

– Žiūrėk, mama, ten kažkas sėdi.

Motina įdėmiai pasižiūrėjo į rodomą vietą ir ištarė.

– Ten niekados nieko nėra ir nebuvo.

Tik stūgaujantis vėjas kalnų atbrailose.

                                                                                 2014 m. kovas

DĖMESIO!

Kūryba | Germinta Patašiūtė

Duris rudeniniam ir jau į žiemą slenkančiam „Mūzyno“ sezonui atveria Germinta Patašiūtė, ŠU HF Lietuvių filologijos pirmakursė

Iš naujausios kūrybos

Žvilgsnis

Medžių viršūnėse rudens plaikstomas

Žvilgsnis

Glostantis danguje kabaliojantį auksinį berniuko

siluetą

Kranklės klyksmas

Ir apdulkėję žmonių balsai

Nuvedantys prie žolėje gulinčio

Besiilsinčio ženklo

Mirtis

Išgėdinta gatvė

Išeisiu į gatvę,

Šlapią, bjaurumu prilijusią,

Pėdų išgėdintą gatvę.

Pažvelgsiu į žmones

Atlapotais švarkais, bet uždarom širdim

Pilnom piniginėm, bet nuskurdusiais jausmais...

Jų apsunkę blakstienų galiukai

Tarsi rasos lašeliai,

Nusmelkę žemyn žolės lapą.

Nusivylimas

Su paukščiais išskridusi šypsena..

Šalti ir nerūpestingi

Kaip vėjo blaškomi lapai

Žmonės.

ir iš ankstesnio laiko...

***

Kai rūkas paglostys

Žemės skruostus

O lietus pabučiuos

Plačią jos kaktą,

Mėnuo surinks paskutinius saulės spindulius,

O dangus pasidabins spindinčiomis sagutėmis,

Tada atsivers visai kitas pasaulis.

Pasaulis, kuriame būsi tik tu.

***

Žodžiai plyšta,

O naktys išsimėto,

Žmogus grįžta vingiuotu keliu –

Tai ne klaida, o pasirinkimas.

Neteisingi pasirinkimai

Prakiurdo eilutes

Ir laike ištirpsta sakiniai.

***

Užgesęs aguonų laukas,

Varnų nunešioti žodžiai

Ir žvėrių sutryptas žvilgsnis,

Į medžių jūrą nerianti saulė.

Paukštis,

Švelniai bučiuojamas bangų,

Ir vyšnios kauliukas,

Savo nuogumą slepiantis žolėje.

***

Saulėje tviskantys plaukai,

Musė, nerandanti išėjimo laukan

Ir saulėlydis,

Svajos,

Drugeliu skraidančios galvoje,

Laimė,

Grakščiai šokanti ant blakstienų galiukų.

***

Prieš kitą smerkdamas užsimauk jo batus,

Vingiuotame kelyje užkliūk už visų akmenų,

Už kurių kliuvo jis,

Pajusk visus išsiskyrimus be prasmės

Ir tik tada sakyk,

Kad žinai, kaip reikia gyventi.