"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

AGNĖ KRUOPYTĖ

DRAMŲ DRAMA

Veikia:

AGNĖ

AGNĖ 2

AGNĖ 3

Veiksmas vyksta labai moralioje šalyje, kurioje nėra gėjų, rasistų, draudžiama vartoti tabaką ir alkoholį, o valdžia nemeluoja po šešių. Agnė sėdi mažame kambarėlyje, aplink mėtosi daug knygų, televizorius, kalnas drabužių. Įdėmiai žiūri į kompiuterį. Už lango – karas, žmonės sukilo prieš mažiau žmones.

AGNĖ.  Staiga spiria į drabužių krūvą, prieina prie lango. O Dieve, jie vis dar ten žaidžia... Aš nesuprantu, kaip jie drįsta pradėti karą būtent tą dieną, kai aš neturiu, ką apsirengti! Pasižiūri į veidrodį. Na, bent jau gražiai atrodau, ir plaukai gerai stovi.

AGNĖ 2. Tau ne tik plaukai stovi, nieko nepamiršai?

AGNĖ 3. Ach, nekvaršink Tu jai galvos tokiais niekais, dabar jai svarbiausia turėtų būti sugalvoti, kuriuo kampu pasidaryti asmenukę, kad fone matytųsi visas veiksmas, gal reikėtų prieiti iš dešinės, čia kaip tik mažiau žmogus laiko nukirstą žmogaus galvą...

AGNĖ 2. Bet Tu privalai šiandien parašyti ir dėstytojai nusiųsti dramą.

AGNĖ. Na, kokią dar dramą, šis rytas ir taip man pakankamai dramatiškas, galbūt reikėtų parašyti apie tai, kad pirkau GUCCI suknelę internetu ir manau, kad jie man padielkę įkišo... GUCCI ar ne GUCCI – štai kur klausimas?

AGNĖ 3. Negaliu Tavęs klausytis, žiūrėk, Medėja jau įkėlė facebook nuotrauką su nukąsta galva ir dar fone matyti, kaip katė apdergė gandrui galvą, ką Tu dabar darysi? Man nuo Tavęs darosi koktu...

AGNĖ 2. Koktu? O, žinau! Kokto. Žiūrėk, čia, šita knyga, perskaityk Kokto, galbūt padės.

Agnė siekia knygos, bet staiga pažiūri į kompiuterio ekraną.

AGNĖ. Velniop Kokto, žiūrėk, kažkas pasirašė, kad atėjo pavasaris... O aš maniau, kad dar žiema...

AGNĖ 2. Jau seniai pavasaris, o ne lengviau būtų pažiūrėt į kalendorių? Pameni, kažkada skaitei, kad Ivinskis išleido pirmąjį...

AGNĖ 3. Tylėk, Tu mus sunaikinsi!

AGNĖ 2. Sunaikinsiu Tave, o ne mus...

AGNĖ. Ach, kaip Jūs mane erzinate! Nutilkit! Normalūs žmonės neturi balsų galvoje, normalūs žmonės neprivalo net turėti minčių galvoje... Aš pamenu, kokia buvau anksčiau, pamenu visus Kokto, Anujus, Beketus ir Sartrus. Na, ir kas iš to? Koks poetas laiko viduryje kambario arklį ir bando jį prakalbinti? Tikram poetui užtenka atsiversti sinonimų žodyną, surasti 15 žodžių meilė ir seksas reikšmių ir jas panaudoti kitais linksniais. O pats geriausias poetas tas, kuris rašo prozą, nes prozą galima parduoti... Arklys tik pridergs namus ir privers susimąstyti apie gamtos sąsajas su žmogumi... Niekam neįdomu! O kokie kvaili valkatos laukia Dievo? Apskritai dabar nebemadinga laukti. Ar matėt, kad kas nors sėdėtų ir kažko lauktų? Jei tingi laukti eilėje, gali užsisakyti internetu, jei pavargai laukti meilės, paskambink, ir Tau atves idealią porą, jei nenori laukti mirties, paprasčiausiai nusižudyk... Ir pragaras – tikrai ne viešbučio vestibiulis su trim idiotais, visi seniai žino, kad pragaras yra lygiai toks pat kaip gyvenimas, tik jis trunka amžinai...

AGNĖ 3. Nors Tavo mintys man patinka, Tu per daug mane vargini, Tu žudai save.

AGNĖ. Juokiasi. Aš nežudau savęs, o noriu atsikratyti galutinai Jūsų abiejų.

AGNĖ 2. Tau to visiškai nereikia, atsikratyk tik ja, su manimi nebus lengva, bet mes bandysim...

AGNĖ. Tu nori, kad aš grįžčiau į tuos laikus, kai bandžiau? Nemaniau, kad Tavo humoro jausmas toks subtilus. Aš būčiau sunykusi, ar matei, kaip atrodžiau? Rūpesčio, juoko, pykčio raukšlės... Ar gali patikėti, aš rašiau eilėraščius apie meilę, aš dirbau, aš siekiau... Isteriškai juokiasi, staiga pasigirsta riksmas, šūviai, nutraukta ranka įkrenta pro langą į kambarį. O tokiu atveju turbūt būčiau mirtinai išsigandusi. Įmeta ranką į  puodą. Rytoj turėsiu svečių, bus puiki šaltiena. Apie ką aš? Siekti – koks gražus žodis, kaip šuniukas su trimis kojomis, ir mielas, ir baisus, bet labiausiai jo gaila.

AGNĖ 2. Baik, Tu žudai mane.

AGNĖ 3. Aš pasitraukiu.

AGNĖ. Palauk, Tavęs man reikia, jau geriau išmeskime ją.

AGNĖ 3. Gal parašyk tą kvailą dramą, ir ji atstos.

AGNĖ. Dramai reikia konflikto, charakterių, veikėjų, blablabla...

AGNĖ 2. Ar nematai konflikto, pažvelk, kas lauke dedasi!

AGNĖ. Kas? Karas? Tu gal juokauji? Aš Tave pervertinau. Juk tai sveika. Pagaliau, užuot melavę, vogę vienas iš kito, manipuliavę už akių, jie kandžioja galvas, murkdo vienas kitą purve ir spardosi iki sąmonės netekimo. Karas vyko visą gyvenimą, tik dabar bent jau visi atvirai ir nuoširdžiai reiškia savo emocijas. Psichologė sakė, kad tai padeda.

AGNĖ 2. Gerai, tada pažvelk į save, jei būtum norėjus, būtum seniai mūsų atsikračiusi... Štai Tau ir vidinis konfliktas.

AGNĖ 3. Žinot, man čia jau visai nebeįdomu, bent jau nueik, suviliok kokį sūnelį arba tėvelį, ir tada galėsim grįžti prie šių marazmų.

AGNĖ. Neee, jokių vilionių. Dabar mane domina tik vienas vyras – Prometėjas. Jis pavogė iš dievų internetą ir išlaisvino mane nuo... Oi, negaliu nesijuokdama ištarti, chachacha. Kaip ten sakei – bandyti, siekti?

AGNĖ 2. O dabar jau man linksma. Manai, kad Prometėjas toks kaip Tu? Jis toks kaip aš, tačiau norėjo imti ir visus Jus, žmones ir mažiau žmones, sunaikinti masiškai: be karo, be nukirstų galvų. Greitai gyvensite pagal Prometėjo modelį, pagal jo troškimus, o kai jam atsibos, jis grąžins internetą dievams ir Jūs visi žūsite.

AGNĖ. Ir koks Tau skirtumas?

AGNĖ 2. Nes jei žūsi Tu, žūsiu ir aš.

AGNĖ 3. Aš nebegaliu, aš pasitraukiu, tikiuosi, kad mane susigrąžinsi.

AGNĖ. Pažiūrėk, ką padarei, mieliau jau gyvensiu su ja nei su Tavimi.

AGNĖ 2. Tai kodėl manęs nepalieki, jau seniai galėjai, pati tą žinai.

AGNĖ. Geriau padėk man parašyti tą prakeiktą dramą.

AGNĖ 2. Ir tada Tu mane paliksi? Nesulauksi.

AGNĖ. Manai, kad pati nesugebėsiu? Einu, pagooglinsiu.

AGNĖ 2. Vienintelis dalykas, kurį Tu googlini, tai Tavo vardas ir pavardė.

AGNĖ. Turėtų būti nesunku. Paimsiu kokio nors mito veikėjus, tarkim, Sizifas, Orfėjas ir Jasonas. Trūksta meilės istorijos, reikia moters. Tebūnie tai absurdo drama, moteris bus Žemaitė. Ne, atrodys, kad kopijuoju Ostrauską, tada imsim jos draugę Petkevičaitę-Bitę. Norėčiau, kad drama būtų moderni, todėl tebūnie Petkevičaitė-Bitė myli Orfėją, o jis Jasoną. Ji nenori, kad jie būtų kartu, todėl užkeikia Sizifą, kad jis vietoje akmens amžinai ridentų Orfėją ir Jasoną. Tik, žinoma, kad jo užpakalinė dalis nesitrintų su priekine, nes tokiu atveju pabaiga bus laiminga. Ach, bet reikia, kad drama turėtų ir kokį visuomenei svarbų konfliktą... Sakykim, kad Bitė-Petkevičaitė, likusi be vyro, nukeliauja į Afriką ir įsivaikina daug juodaodžių vaikų...

AGNĖ 2. Cha cha cha. Ir čia jau drama? Ir iš to Tu nori išpešti keturis puslapius? Apgailėtina, jau geriau skaityčiau Kulnio eilėraščius, nei Tavo dramą. Nėra ko stebėtis, be manęs Tu niekada jos nebaigsi arba ji bus tokia prasta, kad Tu rašysi, rašysi ir rašysi ją iš naujo, kol numirsi.

AGNĖ. O ar mes ne tai ir darome? Ar aš kiekvieną rytą atsikėlusi nesivalau dantų vėl ir vėl iš naujo? Ar aš kaskart lietingą dieną neišsitraukiu skėčio, kol jis sulūžta, tada perku naują, ar šitas karas už lango nesibaigs ir vieną dieną neprasidės iš naujo?

AGNĖ 2. O ar Tu nori taip ir mirti, viską darydama iš naujo. Visada tą patį? Nori rašyti tik vieną prakeiktą dramą ir atsisakyti manęs? Nori bėgti paskui Prometėją, kuris visų idiotų dievas? Nori laukti pavasario facebook ekrane?

AGNĖ. Taip, juk tai ir vadinasi gyvenimas. Taip man patinka, taip man patogu, taip man nereikia Tavęs.

AGNĖ 2. Tada palik mane! Rašyk dramą pati, aš nebenoriu būti dalis Tavęs.

AGNĖ. Su malonumu. Tu man jau įgrisai.

Agnė bėga link lango, atsidaro jį ir iššoka. Gatvėje karas baigiasi. Agnė po truputį pradeda judinti kojas, rankas, pakelia galvą ir atsistoja ir eina namų link.

AGNĖ 3. Palauk, apie ką mes dabar?

AGNĖ. GUCCI ar ne GUCCI – štai kur klausimas?!

"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

GABRIELĖ GENDVILAITĖ

Vaidinti gyvenimą

Scenoje tamsa. Viduryje pasirodo mėlyna šviesa, iš kurios išnyra moters kūno kontūrai. Pasigirsta žingsniai, kurie primena išjojamos kumelės kanopų kaukšėjimą. Į žiūrovus eina moteris M., kuri visą laiką žingsniuoja.

M. Judėk pirmyn, eik į priekį! Pasieksi daug, svarbu nesustok.

(Vis garsiau)

M. Tu gali! Šaunuolė!

(Dar garsiau)

M. Nuo tavęs viskas priklauso! Užtikrintai ir drąsiai eik į priekį. Kurk ateitį pati.

Aš irgi taip sakyčiau, jei man patiktų kvailinti kitus. O man sakė – kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Nė velnio! Vakar puikiai pasiklojau, bet miegojau... neduok tu Dieve... Arba duok. Duok, nes kam tu išvis reikalingas, jei nieko gero nepadarai.

(Rodydama į save)

M. O aš, o ką aš?..

(Ji vis toliau žingsniuoja, o į sceną įeina žmogus. Jis atsisėda ant paguldyto stulpo, kuris panašesnis į miesto gatvių šaligatvius nei į šiaip stulpą ir žiūri į vieną tašką. Scenoje girdisi moters žingsniai, ir užsiuodžia šlykštus pigaus tualetinio vandens kvapas. Žmogus nusispjauna per kairįjį petį ir iš kišenės išsitraukia pakelį cigarečių. Bevartydamas pakelį rankose išsitraukia vienintelę likusią cigaretę ir užsirūko.)

Žmogus. Būti ar ne būti? Kur aš tai girdėjau?..

(Pasikrapšto galvą)

Žmogus. Kur aš tai girdėjau? Kiek gyvenu, tai jau šimtmečius ši mintis skamba galvoje.

(Vis dar stebi vieną tašką scenoje ir pasuka galvą į dešinę. Pastebi einančią moterį ir atsistoja norėdamas iš visų pusių ją apžiūrėti)

Žmogus. Sveiki, Madmuzel, gal norite parūkyti?

(Šypsosi ir nusilenkia lyg nuolankusis tarnas)

M. Visada noriu. Nors šiaip nerūkau. Ačiū, paimsiu.

(Pagriebia cigaretę ir vos spėjusi įtraukti, užsikosėja)

M. Viskas puiku. Peršalau turbūt.

Žmogus. Ką veikiate čia vakare viena ir nelaiminga?

M. Aš šildausi po saulės spinduliais, šiuo metu einu į darbą, o vėliau eisiu pietauti. O žinote, ką veiksiu vakare? Susitiksiu su draugėmis, kartu gersime vyną ir kalbėsime apie naujausius meno kūrinius vakarykštėje parodoje.

Žmogus. O kur jūs dirbat, moterie?

M. Esu aukščiausio lygio žurnalistė. Neturiu jums laiko pasakoti, ką veikiu, nes esu labai užsiėmusi. Skubu į darbą, turiu parengti ne vieną straipsnį. Mano grafikas kaip niekad užimtas.

(Į sceną įsėlina grupė turistų iš Vokietijos, kurie fotografuoja už M esančią bažnyčią. Vienas iš turistų į šalia M padėtą indelį įmeta 1 eurą. M nusišypso ir palinksi galvą turistui.)

Žmogus. Tai jūs jau seniai dirbate žurnaliste?

(Žmogus paklausia ir nuleidžia galvą žemyn lyg negalėdamas pažiūrėti M į akis)

M. Jau beveik penkerius metus. Sukaupta patirtis leidžia dėlioti darbo grafiką kaip noriu: spėju ir vaikus prižiūrėti, ir vyrui vakarienę gaminti. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. Kuri čia konkrečiai redakcija?

M. Žinot, ne šiaip sau ji. Mes užsienio kapitalo padalinys. Vienas toks Lietuvoje.

(Žmogus tyli ir susimąstęs vedžioja akis žiūrėdamas į grindinį.)

Žmogus. Gal dar cigaretę?

M. Ne, ačiū, aš nerūkau. Tai kenkia mano sveikatai. Ypač pradėjau sveikai gyventi, kai susilaukiau pirmojo vaiko, po to antrojo... Jie juk patys brangiausi mano gyvenime.

Žmogus. Kokie jų vardai?

M. Marija ir Gabrielius. Abu lyg angelai paklusnūs ir ramūs.

Žmogus. Kur jie šiuo metu?

M. Na, jūs ir klausiat. Tokiu metu, tai žinoma, kad mokykloje.

Žmogus. O jums nešalta? Nosis atrodo paraudusi.

(Žmogus prieina arčiau M ir nori pažvelgti arčiau į jos veidą, tačiau M nerangiai numoja ranka vydama žmogų į šoną. Jis susigėdęs pasitraukia.)

M. Ar jūs suprantate, ką darote? Reikia jausti ribą, kaip reikia bendrauti su nepažįstamu žmogumi.

Žmogus. Suprantu. Labai atsiprašau Jūsų.

M. Kur mano taksi? Jau laukiu jo čia... tris dienas.

Žmogus. Bet čia nevažiuoja taksi.

M. Užsičiaupkite. Koks nemandagumas.

Žmogus. O apie ką dažniausiai rašote?

M. Man patinka politika – kas ką kur nužudė ar kokią avariją padarė. Nereikia tų rožinių akinių, privalome žinoti, ką politikai daro su mūsų pinigais. Mes juk ne už tokią Lietuvą kovojom.

Žmogus. Taip, taip, už geresnę.

(Pritardamas linksi galvą. Moteris vis dar žingsniuoja.)

Žmogus. Žinote, aš jau gal eisiu. Namie laukia motina, paguldyta ant patalo.

M. Jūs bėkite, bėkite. Aš kaip tik rašau straipsnį apie moterų sveikatą. Nepatikėsite, kokių įdomybių sužinojau.

Žmogus. Nagi. Klausau Jūsų.

M. Ne, negaliu pasakoti. Viskas dar tik juodraštyje, o aš nemėgstu švaistytis informacija į kairę ir į dešinę. Moters sveikata ir jos gyvenimas turi turėti intymumo.

Žmogus. Papasakojote apie savo vaikus, darbą, o kur Jūsų vyras?

M. Jis tobulas. Šiuo metu jis komandiruotėje Japonijoje. Jis labai užsiėmęs ir retai jį matau, tačiau tai nėra problema.

Žmogus. Kuo, sakėt, jis vardu?

M. Nesvarbu. Matėt naujausią filmą su Džeimsu Bondu?

Žmogus. Ne nemačiau. Nežiūriu filmų, tam neturiu laiko.

M. Labai geras.

Žmogus. (Staigiai nutraukdamas M kalbą) O kur jūs gyvenat?

M. Čia pat. Dar dvi sodybas turiu Alytaus pakrašty.

(M sukosėja ir net paraudonuoja nuo kosėjimo. Stoja tyla. Porą minučių nė vienas nekalba, tik M keletą kartų sukosėja. Staiga privažiuoja vaikas su dviratuku kuris pasiūlo pirkti laikraščių, tačiau abu atsisako.)

Žmogus. Kokią muziką Jūs mėgstate?

M. Ne, aš nesu dainininkė. Paprasčiausiai mama mėgdavo dainuoti lopšines prieš miegą.

(Pradeda skambėti F. Sinatros „Strangers in the night“. Žmogus ištiesia ranką ir pakviečia M šokti. M spyriojasi ir net pradeda drebėti)

M. Supraskit, aš... aš negaliu šokti darbo metu.

Žmogus. Užsimerkite.

(Žmogus paima už rankos M ir ją prisiglaudžia prie savęs. M iš kišenės iškrenta kelios centų monetos, ji suklumpa ir nusibrozdina kelį. Iš nubrozdintos vietos pradeda bėgti kraujas. Ji nusivalo kraują juoda lyg anglimi ranka ir nučiulpia ranką, kad ant jos neliktų varvančio kraujo. Žmogus, nekreipdamas dėmesio į žaizdą, lyg šokio virtuozas veda M lėtu žingsniu)

Žmogus. (Kvėpuodamas M į plaukus) Kokia Jūsų svajonė?

M. (Tyli)

Žmogus. Ką svajojate gyvenime pasiekti?

M. Jau viską turiu.

Žmogus. Matau.

(Jie vis dar šoka, o eidami praeiviai meta pinigus į dėžutę.)

Žmogus. Mėgstate keliauti?

M. Mėgstu stabilumą ir nieko nekeisti savo gyvenime. Aš stipri moteris. (Atstumia vyrą ir vėl atsistoja į tą pačią vietą ir pradeda žingsniuoti)

M. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. (Trenkia koja į grindinį ir pradeda rėkti. Stipriai pastumia M, ir ji parvirsta ant žemės) Nenoriu nei būti nei nebūti šiame gražiame pustpasauly.

(Žmogus pabučiuoja ant žemės gulinčią M, tada apsiverkia ir ją pakelia. Susirinkęs išmėtytus M eurus atsisėda prie stulpo ir vėl žiūri į vieną tašką. M žingsniuoja toliau visai nebereaguodama į aplinkinius.)

Žmogus. Aš tik norėjau nueiti į parduotuvę. (Žiūri į vieną vietą scenoje ir pradeda verkti pasikūkčiodamas).

(Pasirodo dar du turistų autobusai, kurie fotografuojasi šalia M tarsi kaip prie meno skulptūros. M šypsosi ir seksualiai pozuoja lyg modelis iš Victoria Secret apatinių kolekcijos pristatymo. Scenos užuolaidos užtraukiamos, o tuo metu scenoje skamba vyro verksmas.)

"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

GRETA RIMKUTĖ

OBUOLIO ERA

Pjesė (į kiek dalių padalinsit, labiau nesugadinsit)

Veikėjai

PIRMININKAS

SEKRETORĖ SALIUTĖ

LIFTININKAS TONIS

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS

ANYKŠTĖNAS

EMIGRANTAS VILIUS

1 MOTERIS

2 MOTERIS

AŠTUNTAS DANTĖS PRAGARO RATAS. Prietema. Blyksi raudonų liepsnų šviesos atšvaitai ir virsta dūmų tumulai. Prie stalo sėdi Pirmininkas, kojas įmerkęs į bačką, o rankoje laiko plaktuką. Jam iš dešinės – sekretorė, apsikrovusi lapais ir spausdinanti mašinėle. Kas kur išsimėtę – Liftininkas Tonis, Moteris iš Samogitijos, Anykštėnas ir Emigrantas Vilius. Visi susirūpinę ir tvirtai laiko rankose po knygą. Emigrantas Vilius išsitraukęs iš kišenės kaukolę laiko ją prieš akis ir tyliai apie kažką su ja diskutuoja.

PIRMININKAS (kelis kartus krenkštelėjęs ir subeldęs plaktuku į stalą, iškilmingai). Gerbiami ponai ir ponios, visi puikiai žinote, kodėl mes šiandien čia susirinkome (visi pritariamai sumurma), bet protokolas reikalauja, kad visi susirinkimo dalyviai būtų supažindinti su  bylos medžiaga, todėl suteikiu žodį sekretorei.

SEKRETORĖ SALIUTĖ.

Jurgut, Jurgut, juok juok juok,

Ievut, Ievut, paplak paplak,

Čirrrrrrrr į pakalnę.

(Susigėdusi užsikerta, atsikrenkščia ir prededa kalbėti iš naujo).

Niekas į tai nesureaguoja

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Gerbiamieji, kaip visi puikiai žinome, vadinamojoje Obuolio (geriau žinomoje kaip Apple) eroje, kai žemėje nė viena gyva būtybė nebeatminė Gutenbergo palikimo, pamažu išnyko ir viena ypatinga žinduolių rūšis – Rašantis žmogus. Visos jų padangėmis sklandžiusios ir žvaigždes nuo dangaus raškiusios sielos...

PIRMININKAS (pirštais barbendamas į stalą, nepatenkintas). Tekstų skaitymai vyks rytoj šeštą valandą, o dabar esame rimtame posėdyje, todėl prašau apsieiti be beletristikos.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Kaip ir sakiau, jų sielos nusėdo giliai į požemį – vieno jų padermės atstovo, Dantės Aligierio, kadaise atrasto naujo pasaulio, pavadinto pragaru (matyt, nuo žodžio „pragerti“), aštuntajame rate, kartu su apgaulingais patarėjais ir šmeižikais. Už tuos melus, kurių per gyvenimus prikūrė. Vėliau toks vienas aiškiaregio galių turintis Rašantis žmogus, numatydamas liūdną savo padermės ateitį, bandė apskaičiuoti pragaro tūrį, bet jo didžiam nusivylimui ar džiaugsmui tyrimas parodė, kad vietos pakaks visiems (ir jam pačiam).

ANYKŠTĖNAS (išgirdęs, kad kalbama apie jį pašoka iš vietos ir iškelia rodomąjį pirštą į viršų). Tiesą pasakius, mano išrasta formulė, leidžia apskaičiuoti...

Pirmininkas rūsčiai pabeldžia į stalą plaktuku prašydamas tylos

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Taigi, rašantys žmonės susėdę pragare ilgai kontempliavo ir nusprendė, kad reikia gelbėti Obuolio eros žmones nuo visiškos pirštų ir smegenų atrofijos braukant išmaniuosius ekranus ir grąžinti jiems į rankas popierinę knygą.

PIRMININKAS. Dėl to ir buvo sukviestas šis neeilinis posėdis, kurio metu turime nuspręsti, kuris Rašantis žmogus yra vertas grįžti į žemę ir parašyti bestselerį. Be to, kol nepamiršau... Saliute, nepamiršk visus susirinkusius užtaginti veidaknygėje. Na, o dabar kiekvienas turite teisę pasisakyti, kodėl esate vertas vykdyti šią misiją.

LIFTININKAS TONIS (pasipūtęs). Well, misteri Pirmininke, koks kvailas klausimas. Akivaizdu, kad tas žmogus su visa savo personos svarba ir didybe esu aš. Kadaise vos išgirdę mano romano pavadinimą, mokiniai puldavo į paniką iš euforijos. You know – euphoria.

EMIGRANTAS VILIUS. Oh, what a wonderful sound! Maniau, kad jau niekas čia nebekalba mano gimtąja karališka kalba. Jūsų akcentas man paglostė ausis.

LIFTININKAS TONIS. Karališka. Na, žinoma, kad karališka! Juk tai aš – literatūros ir scenos karalius (atsisėda, užsimeta koją ant kojos, užsidega cigaretę ir impozantiškai rūko). Senos legendos nežūsta. Up ir down, up ir down, up ir down... (Panyra į prisiminimus)

PIRMININKAS. Pirmoji kandidatūra aiški. Ką tu pasakysi, Anykštėne? Ką gali pasiūlyti šiandieniniam skaitytojui?

ANYKŠTĖNAS. Ė, juk pamenu, miškan būdavo eini, tai net akį veria. Ten ir žiedų varške šakos obelų pražyla. O kur obelys, ten ir obuoliai. Priimu iššūkį!

EMIGRANTAS VILIUS. Oh, challenge accepted! Kaip riteriška!

ANYKŠTĖNAS. Taigi, priimu iššūkį! Parašysiu poemą apie obuolius! Susirasiu savo seną bičiulį, Lauryną, kad padėtų išleist išmaniąją knygą.

PIRMININKAS. O kuo ji bus įdomi skaitytojui? Kur intriga? Kur marketingas?

ANYKŠTĖNAS. Panie przewodniczący, juk aišku kaip 10 Dievo įsakymų! Knygelė bus 9,7 colių skersmens, glotni, plona, 469 g svorio. O ant viršelio, suprantama, obuolio emblema. Mano paskaičiavimais, pelnas garantuotas. Tiesa, gali tekti prašyti paramos, ar rašyti projektą, kad finansuotų leidybą.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Šiuo klausimu kreipkitės į mane. Turiu šiokių tokių ryšių aukščiausiuose sluoksniuose...

PIRMININKAS. Iš tiesų gana įdomus siūlymas, vertas svarstymo.

EMIGRANTAS VILIUS. If I could say a word... Manau, kad jūsų plano esminė klaida, epic fail, taip sakant – kalbinis barjeras. Visi žino, kad tik kūriniai, parašyti The Queen's English, gali tapti bestseleriais

ANYKŠTĖNAS (Emigrantui Viliui). Ganytojas į savo aveles turi kreiptis jiems suprantama kalba. Rašytojas – taip pat. Taip kad, gerbiamasai, pradėkit mokytis lietuvių kalbos. Mano išvestos formulės duomenimis, Jūsų gimtojoj Anglijoj Montekių ir Kapulečių likę vos 10 procentų. Visi kiti – Jankauskai, Kazlauskai ir Petrauskai. Lietuviškai kalbančiųjų populiacija plačiajame pasaulyje jau seniai viršijo visus angla- ir varliakalbius. Padėk jiems dieve (žegnojasi).

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Ale i išplėta kap utėles po kušluos gaurus tei leituvę...

EMIGRANTAS VILIUS. Oh! That‘s awful! Mano nuojauta manęs neapgavo. Globalizacija ištrypė mano protėvių kapus! Nuklojo juos dirbtinėmis chrizantemomis! Vietoj fish and chips vietiniam pube jau garuoja cepelinai! Garbinguosius futbolo stadionus nušlavė nuo žemės paviršiaus krepšinio arenos... Ir kaip man susitaikyti su tokia realybe?

Vėl išsitraukia kaukolę

EMIGRANTAS VILIUS. To be, or not to be – that is the question:

Whether 'tis nobler in the mind to suffer

The slings and arrows of outrageous fortune

Or to take arms against a sea of troubles,

And by opposing end them. To die – to sleep...

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Ale i vėlek tu tus sava puoterius murmi! Nieks tavįs čia nesuprunt, ka tu gruomuliuoji kap karštu bulbį nasruos. Tuby, nuotyby, by by by, kap kuoksą sapuožniks! Nieka daugiau iš tamstas i neišgirsi...

EMIGRANTAS VILIUS. This old women is right. Aš pasitraukiu, man čia ne vieta... Bye, bye... (išsliūkina nuleidęs galvą, kaukolė iškrenta iš rankų ir nurieda).

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Vuo kū aš sakiau?! Vien tik by by by...

PIRMININKAS. Na ką gi. Vienas pretendentas pasitraukė. Saliute, užprotokoluokit.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Jau pašalinau jį facebooke iš evento dalyvių sąrašo.

Posėdį pertraukia atėjusi į šalis besidairanti moteris

1 MOTERIS. Kiek ponų, kokie visi gražūs... Ar nežinot, tamstos, kur mano Petriukas?

Visi ima šnibždėtis

CHORU. Akys, kokios jos akys... Kaip užgesusios žvaigždės...

1 MOTERIS. Jūs dėl akių? Nebijokit, ką tik buvau pas okulistą, sulašino lašiukų, tai dabar vyzdžiai išsiplėtę.

Visi nusiramina

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Tamsta, katruo Petriuka nerundi? Cvėrkų Petris, matiau, jau preiš tris valundas išsivadaluoja į kitų pekluos ratą terbikę pasiiemis.

1 MOTERIS. Ot brudas! Paklius jis man į nagus! (išeina burbėdama)

PIRMININKAS (daužo platuku į stalą). Tvarkos salėje! Tęsiame posėdį! Kitas pretendentas!

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Vuo pagaliau i mona eilie atieja.

PIRMININKAS. Ir ką, ponia, pasiūlysit?

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Kuoki aš tau puoni? Nesičydik iš senuos kaima buobas nuo žemaitėjas.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Drįsčiau Jums paprieštarauti. Juk moteris – toks jautrus, be vyro negalintis gyventi sutvėrimas...

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Mauči boba, bo tuoj gauni į snukį! Nepertraukiniek munįs!

Sekretorė Saliutė susigraudina ir facebooko profilyje ant savo sienos parašo eilėraštį ir nurodo nuotaiką: feeling frustrated

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Jūs čia tauškat tauškat apei tus sava vuobuolius, vuo aš veizu i matau visai kitu biedu ant mūsu Marijas žemeles.

PIRMININKAS. Nagi nagi?

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Mona laikas tuokie velnią unt svieta nesidieja, ka vyrs su vyru, buoba su bouba ženytuos. Vuo daba jau nebgali besuprast, kas y kas. Ta aš i sumislyjau, Puovilele pakusieta, apei tun i parašyt kelis šmuotelius: „Žents“, „Trys mylimi“, „Petrė Kurmelė“...

PIRMININKAS. Seksualinės mažumos? Inovatyvu. Puiki proga atnaujinti mokyklų pograminių kūrinių sąrašus! Puiku. Išklausėme visus kandidatus, metas balsuoti.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. O kaip aš? Aš taip pat noriu iškelti savo kandidatūrą! Noriu atstovauti rašytojams!

PIRMININKAS. Na jau ne! Jau pakankamai prisiatstovavai.

SEKRETORĖ SALIUTĖ (rimtai supykusi). Lakštingala negali nečiulbėti!

Kyla triukšmas, pirmininkas daužo per stalą plaktuku, Sekretorė Saliutė ir Moteris iš Samogitijos kimba viena kitai į kasas, Liftininkas Tonis, iki šiol tyliai kontempliavęs, ima šaukti kažką panašaus į ZORI ZORI.

2 MOTERIS (šaukia kažkam į užkulsius). Radau juos! Vėl aštuntoj palatoj susispietę savo literatūriniais vaidinimais užsiima!

Visi nuščiūva, susigėdę susigūžia lyg maži vaikai

2 MOTERIS (kreipiasi į rašytojus). Na, ką čia dabar vėl darot?

PIRMININKAS. Mes, šita... Kaip sakyt...

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Čia aš kalta! Dėl visko aš kalta!

2 MOTERIS. Tylėt! Ir iš kur nugvelbėt šitą kubilą?! Greitai visi marš į šeštą palatą! Laikas gerti vaistus (ima pirmininką už ausies ir ištempia, visi išsliūkina iš paskos).

SEKRETORĖ SALIUTĖ.

Ar jūs girdėjot? Plūsta, barasi

Baltachalatė sesė –

Kam, sako, užsidarę jūs

Nesąmones vėl šnekat?

Jei, kaip ji nori, nedarai,

Bus baisiai ji tūžminga, -

Vis negerai ir negerai

Ir vaistų nepristinga.

O man, sakysiu atvirai,

Seniai liežuvis niežti

Tą mūs gyvenimą tikrai

Ryškiom spalvom nupiešti.

Susirenka raudonus gvazdikus, nusilenkia ir išeina

LAUKITE TĘSINIO. O GAL IR NE...

Gegužio SKAITYMAI

Kūryba: Linas Vinickas

LINAS VINICKAS,

ŠU HF Istorijos ir politikos magistrantūros I k. studentas,

paprašytas parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE: 

Poezija man – tai kažkas virš buitinės kasdienybės – asmeniniai pajautimai, suvokimai, dvasiniai išgyvenimai. Tai tarsi paralelinis pasaulis, kuriame laisvę įgauna sąmoningoji sąmonė, pasaulis, kuriame intuicija nors truputį leidžia pačiupinėti pasąmonės klodus. Tai požiūrio į visa, kas aplink, būdas, kai po nuluptais įprasto matymo kiautais pasimato metaforinis pasaulis, užuominos į gyvenimo prasmę. Tai laisvės ir žavėjimosi pojūtis. Poezija man asocijuojasi su gyvenimo tarpsniais, fragmentais, kuomet jaučiuosi esąs pabudęs, ir tai, kas vėliau, žvelgiant atgal, atrodo kaip gražiausios išgyventos akimirkos. Labai sunku nusakyti, kas man yra poezija. Galbūt ryt parašyčiau tai visai kitais žodžiais. O sunku, matyt, todėl, kad žodžiai, užrašyti ant popieriaus lapo, man tėra viena sudedamųjų poezijos dalių. Jos verbalizacija – tai visuomet netobulas mėginimas atkartoti nuostabią gyvenimo poeziją.

 

LINO VINICKO eilėraščiai

Sistemos paieškose

kažkur minčių horizontuose

tyvuliuoja ramybės ežeras

alksnio šakomis jei būtų

nervų sistema

nepučiant vėjui bandyčiau

įbristi.

 

***

ir tada jis išeina

į sklidiną žiemą

miega bitės cukruotuose pataluose

jo galva šąlanti taip pat

tik rankos pilnos žarijų

ir tada jis gyvena

gyvenimą

miegančių bičių gyvenimą

 

Akių ilsėjimas

būna -- nieko nebereikia

tik matyti kad lelijos

pamažėle

virsta laikrodžiais

neturinčiais

rodyklių.

praskleidusios žiedus vandens lelijos

vėl tyliai susitraukia nakčiai

gelmėj suvijusios save

į atmintį.

 

Menas gyventi

galbūt kažką ne taip aš padariau

bandydamas nepadaryti nieko,

sėdėdamas kaip kad kasmet

lietum pasruvusiu vidum

ir tyliai kontempliuodamas

kaip sraigių tiesiami taikos keliai

link vynuogių vijoklių

truputį panašiai, norėdamas vien būti.

ir tylumoj mąstyti mus

tobuloje idėjoje.

Kuomet gali tik žiopčioti

Visą naktį lijo be sustojimo
mano smegenų vingiuose
ir atrodo, kad nėra kaip prabusti
neužmigus --
iš stiklo pastatyti namai ima skilinėti
ir traška besiglausdami ir tu sakai

įdėjau savo visą esybę į
ramią tėkmę.

matau kaip tu tikrai

kruvinais dantimis tai sakai ir girdžiu

šitai kaip girgžda.

aš norėčiau tau atsakyti

tik laikas po truputį pajuntu kaip

baigiasi žaliuose mano akvariumo

vandenyse be filtrų.

 

...

Niekas negali būti kitaip

Nei buvo.

Mano pasirinkimas ir tavo pasirinkimas.

Žmogus, sakantis, ką galvoja, ir

Žmogus, galvojantis, kas pasakyta.

Gilios delnų linijos ir tamsus

Rudenio ežeras, tampantis sekluma.

Niekas negali būti kitaip nei buvo.

Ir atrodo gana patrauklu,

Kad nieko nebūtų buvę,

Kad galėtų būti kitaip.

 

...

jeigu gyventume kartu

mes negyventume dėl vienas kito

tik pokalbiai ir patylėjimai

išplistų iki visatos pakraščių

užgoždami ko mums nereikia

ir kas mums nesvarbu

 

Šalia geležinkelio

Gyvenimas šalia geležinkelio

Sukėlė man tachikardiją:

Traukinys pravažiuoja tuksintis,

Ir traukinys netrukus kitas.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Padarė mane priklausomą rūkymui –

Pastelinės žiemos popietės

Ir kylantys sodrūs dūmai.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Augino mane melancholišku –

Parimęs prie tėvo sodinto

Alksnio ir laukiantis, žiūrint į tolį.

 

***

Maksui Demianui labiausiai

patinka rudeninės tulpės --

jų nėra, nes jos yra tikros

rudų akių dugne jos primena migreną

iki kol ji prasideda,

o tuomet tai lyg jausmas, lyg sapnas,

lyg ėjimas miglotu keliu --

šalia jo sėdi vaikas ant sienos ir trina

rudeninių tulpių žiedus tarp delnų,

o po to jis ištiesia rankas,

kuriose, panašu, nėra nieko, vien vėsi

rudeninė dulksna --

o yra –

truputį daugiau nei gyvenimas.

Rudeninės tulpės jose.

KVIEČIAME KURTI SU DANTE...