"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

GABRIELĖ GENDVILAITĖ

Vaidinti gyvenimą

Scenoje tamsa. Viduryje pasirodo mėlyna šviesa, iš kurios išnyra moters kūno kontūrai. Pasigirsta žingsniai, kurie primena išjojamos kumelės kanopų kaukšėjimą. Į žiūrovus eina moteris M., kuri visą laiką žingsniuoja.

M. Judėk pirmyn, eik į priekį! Pasieksi daug, svarbu nesustok.

(Vis garsiau)

M. Tu gali! Šaunuolė!

(Dar garsiau)

M. Nuo tavęs viskas priklauso! Užtikrintai ir drąsiai eik į priekį. Kurk ateitį pati.

Aš irgi taip sakyčiau, jei man patiktų kvailinti kitus. O man sakė – kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Nė velnio! Vakar puikiai pasiklojau, bet miegojau... neduok tu Dieve... Arba duok. Duok, nes kam tu išvis reikalingas, jei nieko gero nepadarai.

(Rodydama į save)

M. O aš, o ką aš?..

(Ji vis toliau žingsniuoja, o į sceną įeina žmogus. Jis atsisėda ant paguldyto stulpo, kuris panašesnis į miesto gatvių šaligatvius nei į šiaip stulpą ir žiūri į vieną tašką. Scenoje girdisi moters žingsniai, ir užsiuodžia šlykštus pigaus tualetinio vandens kvapas. Žmogus nusispjauna per kairįjį petį ir iš kišenės išsitraukia pakelį cigarečių. Bevartydamas pakelį rankose išsitraukia vienintelę likusią cigaretę ir užsirūko.)

Žmogus. Būti ar ne būti? Kur aš tai girdėjau?..

(Pasikrapšto galvą)

Žmogus. Kur aš tai girdėjau? Kiek gyvenu, tai jau šimtmečius ši mintis skamba galvoje.

(Vis dar stebi vieną tašką scenoje ir pasuka galvą į dešinę. Pastebi einančią moterį ir atsistoja norėdamas iš visų pusių ją apžiūrėti)

Žmogus. Sveiki, Madmuzel, gal norite parūkyti?

(Šypsosi ir nusilenkia lyg nuolankusis tarnas)

M. Visada noriu. Nors šiaip nerūkau. Ačiū, paimsiu.

(Pagriebia cigaretę ir vos spėjusi įtraukti, užsikosėja)

M. Viskas puiku. Peršalau turbūt.

Žmogus. Ką veikiate čia vakare viena ir nelaiminga?

M. Aš šildausi po saulės spinduliais, šiuo metu einu į darbą, o vėliau eisiu pietauti. O žinote, ką veiksiu vakare? Susitiksiu su draugėmis, kartu gersime vyną ir kalbėsime apie naujausius meno kūrinius vakarykštėje parodoje.

Žmogus. O kur jūs dirbat, moterie?

M. Esu aukščiausio lygio žurnalistė. Neturiu jums laiko pasakoti, ką veikiu, nes esu labai užsiėmusi. Skubu į darbą, turiu parengti ne vieną straipsnį. Mano grafikas kaip niekad užimtas.

(Į sceną įsėlina grupė turistų iš Vokietijos, kurie fotografuoja už M esančią bažnyčią. Vienas iš turistų į šalia M padėtą indelį įmeta 1 eurą. M nusišypso ir palinksi galvą turistui.)

Žmogus. Tai jūs jau seniai dirbate žurnaliste?

(Žmogus paklausia ir nuleidžia galvą žemyn lyg negalėdamas pažiūrėti M į akis)

M. Jau beveik penkerius metus. Sukaupta patirtis leidžia dėlioti darbo grafiką kaip noriu: spėju ir vaikus prižiūrėti, ir vyrui vakarienę gaminti. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. Kuri čia konkrečiai redakcija?

M. Žinot, ne šiaip sau ji. Mes užsienio kapitalo padalinys. Vienas toks Lietuvoje.

(Žmogus tyli ir susimąstęs vedžioja akis žiūrėdamas į grindinį.)

Žmogus. Gal dar cigaretę?

M. Ne, ačiū, aš nerūkau. Tai kenkia mano sveikatai. Ypač pradėjau sveikai gyventi, kai susilaukiau pirmojo vaiko, po to antrojo... Jie juk patys brangiausi mano gyvenime.

Žmogus. Kokie jų vardai?

M. Marija ir Gabrielius. Abu lyg angelai paklusnūs ir ramūs.

Žmogus. Kur jie šiuo metu?

M. Na, jūs ir klausiat. Tokiu metu, tai žinoma, kad mokykloje.

Žmogus. O jums nešalta? Nosis atrodo paraudusi.

(Žmogus prieina arčiau M ir nori pažvelgti arčiau į jos veidą, tačiau M nerangiai numoja ranka vydama žmogų į šoną. Jis susigėdęs pasitraukia.)

M. Ar jūs suprantate, ką darote? Reikia jausti ribą, kaip reikia bendrauti su nepažįstamu žmogumi.

Žmogus. Suprantu. Labai atsiprašau Jūsų.

M. Kur mano taksi? Jau laukiu jo čia... tris dienas.

Žmogus. Bet čia nevažiuoja taksi.

M. Užsičiaupkite. Koks nemandagumas.

Žmogus. O apie ką dažniausiai rašote?

M. Man patinka politika – kas ką kur nužudė ar kokią avariją padarė. Nereikia tų rožinių akinių, privalome žinoti, ką politikai daro su mūsų pinigais. Mes juk ne už tokią Lietuvą kovojom.

Žmogus. Taip, taip, už geresnę.

(Pritardamas linksi galvą. Moteris vis dar žingsniuoja.)

Žmogus. Žinote, aš jau gal eisiu. Namie laukia motina, paguldyta ant patalo.

M. Jūs bėkite, bėkite. Aš kaip tik rašau straipsnį apie moterų sveikatą. Nepatikėsite, kokių įdomybių sužinojau.

Žmogus. Nagi. Klausau Jūsų.

M. Ne, negaliu pasakoti. Viskas dar tik juodraštyje, o aš nemėgstu švaistytis informacija į kairę ir į dešinę. Moters sveikata ir jos gyvenimas turi turėti intymumo.

Žmogus. Papasakojote apie savo vaikus, darbą, o kur Jūsų vyras?

M. Jis tobulas. Šiuo metu jis komandiruotėje Japonijoje. Jis labai užsiėmęs ir retai jį matau, tačiau tai nėra problema.

Žmogus. Kuo, sakėt, jis vardu?

M. Nesvarbu. Matėt naujausią filmą su Džeimsu Bondu?

Žmogus. Ne nemačiau. Nežiūriu filmų, tam neturiu laiko.

M. Labai geras.

Žmogus. (Staigiai nutraukdamas M kalbą) O kur jūs gyvenat?

M. Čia pat. Dar dvi sodybas turiu Alytaus pakrašty.

(M sukosėja ir net paraudonuoja nuo kosėjimo. Stoja tyla. Porą minučių nė vienas nekalba, tik M keletą kartų sukosėja. Staiga privažiuoja vaikas su dviratuku kuris pasiūlo pirkti laikraščių, tačiau abu atsisako.)

Žmogus. Kokią muziką Jūs mėgstate?

M. Ne, aš nesu dainininkė. Paprasčiausiai mama mėgdavo dainuoti lopšines prieš miegą.

(Pradeda skambėti F. Sinatros „Strangers in the night“. Žmogus ištiesia ranką ir pakviečia M šokti. M spyriojasi ir net pradeda drebėti)

M. Supraskit, aš... aš negaliu šokti darbo metu.

Žmogus. Užsimerkite.

(Žmogus paima už rankos M ir ją prisiglaudžia prie savęs. M iš kišenės iškrenta kelios centų monetos, ji suklumpa ir nusibrozdina kelį. Iš nubrozdintos vietos pradeda bėgti kraujas. Ji nusivalo kraują juoda lyg anglimi ranka ir nučiulpia ranką, kad ant jos neliktų varvančio kraujo. Žmogus, nekreipdamas dėmesio į žaizdą, lyg šokio virtuozas veda M lėtu žingsniu)

Žmogus. (Kvėpuodamas M į plaukus) Kokia Jūsų svajonė?

M. (Tyli)

Žmogus. Ką svajojate gyvenime pasiekti?

M. Jau viską turiu.

Žmogus. Matau.

(Jie vis dar šoka, o eidami praeiviai meta pinigus į dėžutę.)

Žmogus. Mėgstate keliauti?

M. Mėgstu stabilumą ir nieko nekeisti savo gyvenime. Aš stipri moteris. (Atstumia vyrą ir vėl atsistoja į tą pačią vietą ir pradeda žingsniuoti)

M. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. (Trenkia koja į grindinį ir pradeda rėkti. Stipriai pastumia M, ir ji parvirsta ant žemės) Nenoriu nei būti nei nebūti šiame gražiame pustpasauly.

(Žmogus pabučiuoja ant žemės gulinčią M, tada apsiverkia ir ją pakelia. Susirinkęs išmėtytus M eurus atsisėda prie stulpo ir vėl žiūri į vieną tašką. M žingsniuoja toliau visai nebereaguodama į aplinkinius.)

Žmogus. Aš tik norėjau nueiti į parduotuvę. (Žiūri į vieną vietą scenoje ir pradeda verkti pasikūkčiodamas).

(Pasirodo dar du turistų autobusai, kurie fotografuojasi šalia M tarsi kaip prie meno skulptūros. M šypsosi ir seksualiai pozuoja lyg modelis iš Victoria Secret apatinių kolekcijos pristatymo. Scenos užuolaidos užtraukiamos, o tuo metu scenoje skamba vyro verksmas.)

"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

GRETA RIMKUTĖ

OBUOLIO ERA

Pjesė (į kiek dalių padalinsit, labiau nesugadinsit)

Veikėjai

PIRMININKAS

SEKRETORĖ SALIUTĖ

LIFTININKAS TONIS

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS

ANYKŠTĖNAS

EMIGRANTAS VILIUS

1 MOTERIS

2 MOTERIS

AŠTUNTAS DANTĖS PRAGARO RATAS. Prietema. Blyksi raudonų liepsnų šviesos atšvaitai ir virsta dūmų tumulai. Prie stalo sėdi Pirmininkas, kojas įmerkęs į bačką, o rankoje laiko plaktuką. Jam iš dešinės – sekretorė, apsikrovusi lapais ir spausdinanti mašinėle. Kas kur išsimėtę – Liftininkas Tonis, Moteris iš Samogitijos, Anykštėnas ir Emigrantas Vilius. Visi susirūpinę ir tvirtai laiko rankose po knygą. Emigrantas Vilius išsitraukęs iš kišenės kaukolę laiko ją prieš akis ir tyliai apie kažką su ja diskutuoja.

PIRMININKAS (kelis kartus krenkštelėjęs ir subeldęs plaktuku į stalą, iškilmingai). Gerbiami ponai ir ponios, visi puikiai žinote, kodėl mes šiandien čia susirinkome (visi pritariamai sumurma), bet protokolas reikalauja, kad visi susirinkimo dalyviai būtų supažindinti su  bylos medžiaga, todėl suteikiu žodį sekretorei.

SEKRETORĖ SALIUTĖ.

Jurgut, Jurgut, juok juok juok,

Ievut, Ievut, paplak paplak,

Čirrrrrrrr į pakalnę.

(Susigėdusi užsikerta, atsikrenkščia ir prededa kalbėti iš naujo).

Niekas į tai nesureaguoja

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Gerbiamieji, kaip visi puikiai žinome, vadinamojoje Obuolio (geriau žinomoje kaip Apple) eroje, kai žemėje nė viena gyva būtybė nebeatminė Gutenbergo palikimo, pamažu išnyko ir viena ypatinga žinduolių rūšis – Rašantis žmogus. Visos jų padangėmis sklandžiusios ir žvaigždes nuo dangaus raškiusios sielos...

PIRMININKAS (pirštais barbendamas į stalą, nepatenkintas). Tekstų skaitymai vyks rytoj šeštą valandą, o dabar esame rimtame posėdyje, todėl prašau apsieiti be beletristikos.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Kaip ir sakiau, jų sielos nusėdo giliai į požemį – vieno jų padermės atstovo, Dantės Aligierio, kadaise atrasto naujo pasaulio, pavadinto pragaru (matyt, nuo žodžio „pragerti“), aštuntajame rate, kartu su apgaulingais patarėjais ir šmeižikais. Už tuos melus, kurių per gyvenimus prikūrė. Vėliau toks vienas aiškiaregio galių turintis Rašantis žmogus, numatydamas liūdną savo padermės ateitį, bandė apskaičiuoti pragaro tūrį, bet jo didžiam nusivylimui ar džiaugsmui tyrimas parodė, kad vietos pakaks visiems (ir jam pačiam).

ANYKŠTĖNAS (išgirdęs, kad kalbama apie jį pašoka iš vietos ir iškelia rodomąjį pirštą į viršų). Tiesą pasakius, mano išrasta formulė, leidžia apskaičiuoti...

Pirmininkas rūsčiai pabeldžia į stalą plaktuku prašydamas tylos

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Taigi, rašantys žmonės susėdę pragare ilgai kontempliavo ir nusprendė, kad reikia gelbėti Obuolio eros žmones nuo visiškos pirštų ir smegenų atrofijos braukant išmaniuosius ekranus ir grąžinti jiems į rankas popierinę knygą.

PIRMININKAS. Dėl to ir buvo sukviestas šis neeilinis posėdis, kurio metu turime nuspręsti, kuris Rašantis žmogus yra vertas grįžti į žemę ir parašyti bestselerį. Be to, kol nepamiršau... Saliute, nepamiršk visus susirinkusius užtaginti veidaknygėje. Na, o dabar kiekvienas turite teisę pasisakyti, kodėl esate vertas vykdyti šią misiją.

LIFTININKAS TONIS (pasipūtęs). Well, misteri Pirmininke, koks kvailas klausimas. Akivaizdu, kad tas žmogus su visa savo personos svarba ir didybe esu aš. Kadaise vos išgirdę mano romano pavadinimą, mokiniai puldavo į paniką iš euforijos. You know – euphoria.

EMIGRANTAS VILIUS. Oh, what a wonderful sound! Maniau, kad jau niekas čia nebekalba mano gimtąja karališka kalba. Jūsų akcentas man paglostė ausis.

LIFTININKAS TONIS. Karališka. Na, žinoma, kad karališka! Juk tai aš – literatūros ir scenos karalius (atsisėda, užsimeta koją ant kojos, užsidega cigaretę ir impozantiškai rūko). Senos legendos nežūsta. Up ir down, up ir down, up ir down... (Panyra į prisiminimus)

PIRMININKAS. Pirmoji kandidatūra aiški. Ką tu pasakysi, Anykštėne? Ką gali pasiūlyti šiandieniniam skaitytojui?

ANYKŠTĖNAS. Ė, juk pamenu, miškan būdavo eini, tai net akį veria. Ten ir žiedų varške šakos obelų pražyla. O kur obelys, ten ir obuoliai. Priimu iššūkį!

EMIGRANTAS VILIUS. Oh, challenge accepted! Kaip riteriška!

ANYKŠTĖNAS. Taigi, priimu iššūkį! Parašysiu poemą apie obuolius! Susirasiu savo seną bičiulį, Lauryną, kad padėtų išleist išmaniąją knygą.

PIRMININKAS. O kuo ji bus įdomi skaitytojui? Kur intriga? Kur marketingas?

ANYKŠTĖNAS. Panie przewodniczący, juk aišku kaip 10 Dievo įsakymų! Knygelė bus 9,7 colių skersmens, glotni, plona, 469 g svorio. O ant viršelio, suprantama, obuolio emblema. Mano paskaičiavimais, pelnas garantuotas. Tiesa, gali tekti prašyti paramos, ar rašyti projektą, kad finansuotų leidybą.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Šiuo klausimu kreipkitės į mane. Turiu šiokių tokių ryšių aukščiausiuose sluoksniuose...

PIRMININKAS. Iš tiesų gana įdomus siūlymas, vertas svarstymo.

EMIGRANTAS VILIUS. If I could say a word... Manau, kad jūsų plano esminė klaida, epic fail, taip sakant – kalbinis barjeras. Visi žino, kad tik kūriniai, parašyti The Queen's English, gali tapti bestseleriais

ANYKŠTĖNAS (Emigrantui Viliui). Ganytojas į savo aveles turi kreiptis jiems suprantama kalba. Rašytojas – taip pat. Taip kad, gerbiamasai, pradėkit mokytis lietuvių kalbos. Mano išvestos formulės duomenimis, Jūsų gimtojoj Anglijoj Montekių ir Kapulečių likę vos 10 procentų. Visi kiti – Jankauskai, Kazlauskai ir Petrauskai. Lietuviškai kalbančiųjų populiacija plačiajame pasaulyje jau seniai viršijo visus angla- ir varliakalbius. Padėk jiems dieve (žegnojasi).

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Ale i išplėta kap utėles po kušluos gaurus tei leituvę...

EMIGRANTAS VILIUS. Oh! That‘s awful! Mano nuojauta manęs neapgavo. Globalizacija ištrypė mano protėvių kapus! Nuklojo juos dirbtinėmis chrizantemomis! Vietoj fish and chips vietiniam pube jau garuoja cepelinai! Garbinguosius futbolo stadionus nušlavė nuo žemės paviršiaus krepšinio arenos... Ir kaip man susitaikyti su tokia realybe?

Vėl išsitraukia kaukolę

EMIGRANTAS VILIUS. To be, or not to be – that is the question:

Whether 'tis nobler in the mind to suffer

The slings and arrows of outrageous fortune

Or to take arms against a sea of troubles,

And by opposing end them. To die – to sleep...

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Ale i vėlek tu tus sava puoterius murmi! Nieks tavįs čia nesuprunt, ka tu gruomuliuoji kap karštu bulbį nasruos. Tuby, nuotyby, by by by, kap kuoksą sapuožniks! Nieka daugiau iš tamstas i neišgirsi...

EMIGRANTAS VILIUS. This old women is right. Aš pasitraukiu, man čia ne vieta... Bye, bye... (išsliūkina nuleidęs galvą, kaukolė iškrenta iš rankų ir nurieda).

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Vuo kū aš sakiau?! Vien tik by by by...

PIRMININKAS. Na ką gi. Vienas pretendentas pasitraukė. Saliute, užprotokoluokit.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Jau pašalinau jį facebooke iš evento dalyvių sąrašo.

Posėdį pertraukia atėjusi į šalis besidairanti moteris

1 MOTERIS. Kiek ponų, kokie visi gražūs... Ar nežinot, tamstos, kur mano Petriukas?

Visi ima šnibždėtis

CHORU. Akys, kokios jos akys... Kaip užgesusios žvaigždės...

1 MOTERIS. Jūs dėl akių? Nebijokit, ką tik buvau pas okulistą, sulašino lašiukų, tai dabar vyzdžiai išsiplėtę.

Visi nusiramina

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Tamsta, katruo Petriuka nerundi? Cvėrkų Petris, matiau, jau preiš tris valundas išsivadaluoja į kitų pekluos ratą terbikę pasiiemis.

1 MOTERIS. Ot brudas! Paklius jis man į nagus! (išeina burbėdama)

PIRMININKAS (daužo platuku į stalą). Tvarkos salėje! Tęsiame posėdį! Kitas pretendentas!

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Vuo pagaliau i mona eilie atieja.

PIRMININKAS. Ir ką, ponia, pasiūlysit?

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Kuoki aš tau puoni? Nesičydik iš senuos kaima buobas nuo žemaitėjas.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Drįsčiau Jums paprieštarauti. Juk moteris – toks jautrus, be vyro negalintis gyventi sutvėrimas...

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Mauči boba, bo tuoj gauni į snukį! Nepertraukiniek munįs!

Sekretorė Saliutė susigraudina ir facebooko profilyje ant savo sienos parašo eilėraštį ir nurodo nuotaiką: feeling frustrated

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Jūs čia tauškat tauškat apei tus sava vuobuolius, vuo aš veizu i matau visai kitu biedu ant mūsu Marijas žemeles.

PIRMININKAS. Nagi nagi?

MOTERIS IŠ SAMOGITIJOS. Mona laikas tuokie velnią unt svieta nesidieja, ka vyrs su vyru, buoba su bouba ženytuos. Vuo daba jau nebgali besuprast, kas y kas. Ta aš i sumislyjau, Puovilele pakusieta, apei tun i parašyt kelis šmuotelius: „Žents“, „Trys mylimi“, „Petrė Kurmelė“...

PIRMININKAS. Seksualinės mažumos? Inovatyvu. Puiki proga atnaujinti mokyklų pograminių kūrinių sąrašus! Puiku. Išklausėme visus kandidatus, metas balsuoti.

SEKRETORĖ SALIUTĖ. O kaip aš? Aš taip pat noriu iškelti savo kandidatūrą! Noriu atstovauti rašytojams!

PIRMININKAS. Na jau ne! Jau pakankamai prisiatstovavai.

SEKRETORĖ SALIUTĖ (rimtai supykusi). Lakštingala negali nečiulbėti!

Kyla triukšmas, pirmininkas daužo per stalą plaktuku, Sekretorė Saliutė ir Moteris iš Samogitijos kimba viena kitai į kasas, Liftininkas Tonis, iki šiol tyliai kontempliavęs, ima šaukti kažką panašaus į ZORI ZORI.

2 MOTERIS (šaukia kažkam į užkulsius). Radau juos! Vėl aštuntoj palatoj susispietę savo literatūriniais vaidinimais užsiima!

Visi nuščiūva, susigėdę susigūžia lyg maži vaikai

2 MOTERIS (kreipiasi į rašytojus). Na, ką čia dabar vėl darot?

PIRMININKAS. Mes, šita... Kaip sakyt...

SEKRETORĖ SALIUTĖ. Čia aš kalta! Dėl visko aš kalta!

2 MOTERIS. Tylėt! Ir iš kur nugvelbėt šitą kubilą?! Greitai visi marš į šeštą palatą! Laikas gerti vaistus (ima pirmininką už ausies ir ištempia, visi išsliūkina iš paskos).

SEKRETORĖ SALIUTĖ.

Ar jūs girdėjot? Plūsta, barasi

Baltachalatė sesė –

Kam, sako, užsidarę jūs

Nesąmones vėl šnekat?

Jei, kaip ji nori, nedarai,

Bus baisiai ji tūžminga, -

Vis negerai ir negerai

Ir vaistų nepristinga.

O man, sakysiu atvirai,

Seniai liežuvis niežti

Tą mūs gyvenimą tikrai

Ryškiom spalvom nupiešti.

Susirenka raudonus gvazdikus, nusilenkia ir išeina

LAUKITE TĘSINIO. O GAL IR NE...

Gegužio SKAITYMAI

Kūryba: Linas Vinickas

LINAS VINICKAS,

ŠU HF Istorijos ir politikos magistrantūros I k. studentas,

paprašytas parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE: 

Poezija man – tai kažkas virš buitinės kasdienybės – asmeniniai pajautimai, suvokimai, dvasiniai išgyvenimai. Tai tarsi paralelinis pasaulis, kuriame laisvę įgauna sąmoningoji sąmonė, pasaulis, kuriame intuicija nors truputį leidžia pačiupinėti pasąmonės klodus. Tai požiūrio į visa, kas aplink, būdas, kai po nuluptais įprasto matymo kiautais pasimato metaforinis pasaulis, užuominos į gyvenimo prasmę. Tai laisvės ir žavėjimosi pojūtis. Poezija man asocijuojasi su gyvenimo tarpsniais, fragmentais, kuomet jaučiuosi esąs pabudęs, ir tai, kas vėliau, žvelgiant atgal, atrodo kaip gražiausios išgyventos akimirkos. Labai sunku nusakyti, kas man yra poezija. Galbūt ryt parašyčiau tai visai kitais žodžiais. O sunku, matyt, todėl, kad žodžiai, užrašyti ant popieriaus lapo, man tėra viena sudedamųjų poezijos dalių. Jos verbalizacija – tai visuomet netobulas mėginimas atkartoti nuostabią gyvenimo poeziją.

 

LINO VINICKO eilėraščiai

Sistemos paieškose

kažkur minčių horizontuose

tyvuliuoja ramybės ežeras

alksnio šakomis jei būtų

nervų sistema

nepučiant vėjui bandyčiau

įbristi.

 

***

ir tada jis išeina

į sklidiną žiemą

miega bitės cukruotuose pataluose

jo galva šąlanti taip pat

tik rankos pilnos žarijų

ir tada jis gyvena

gyvenimą

miegančių bičių gyvenimą

 

Akių ilsėjimas

būna -- nieko nebereikia

tik matyti kad lelijos

pamažėle

virsta laikrodžiais

neturinčiais

rodyklių.

praskleidusios žiedus vandens lelijos

vėl tyliai susitraukia nakčiai

gelmėj suvijusios save

į atmintį.

 

Menas gyventi

galbūt kažką ne taip aš padariau

bandydamas nepadaryti nieko,

sėdėdamas kaip kad kasmet

lietum pasruvusiu vidum

ir tyliai kontempliuodamas

kaip sraigių tiesiami taikos keliai

link vynuogių vijoklių

truputį panašiai, norėdamas vien būti.

ir tylumoj mąstyti mus

tobuloje idėjoje.

Kuomet gali tik žiopčioti

Visą naktį lijo be sustojimo
mano smegenų vingiuose
ir atrodo, kad nėra kaip prabusti
neužmigus --
iš stiklo pastatyti namai ima skilinėti
ir traška besiglausdami ir tu sakai

įdėjau savo visą esybę į
ramią tėkmę.

matau kaip tu tikrai

kruvinais dantimis tai sakai ir girdžiu

šitai kaip girgžda.

aš norėčiau tau atsakyti

tik laikas po truputį pajuntu kaip

baigiasi žaliuose mano akvariumo

vandenyse be filtrų.

 

...

Niekas negali būti kitaip

Nei buvo.

Mano pasirinkimas ir tavo pasirinkimas.

Žmogus, sakantis, ką galvoja, ir

Žmogus, galvojantis, kas pasakyta.

Gilios delnų linijos ir tamsus

Rudenio ežeras, tampantis sekluma.

Niekas negali būti kitaip nei buvo.

Ir atrodo gana patrauklu,

Kad nieko nebūtų buvę,

Kad galėtų būti kitaip.

 

...

jeigu gyventume kartu

mes negyventume dėl vienas kito

tik pokalbiai ir patylėjimai

išplistų iki visatos pakraščių

užgoždami ko mums nereikia

ir kas mums nesvarbu

 

Šalia geležinkelio

Gyvenimas šalia geležinkelio

Sukėlė man tachikardiją:

Traukinys pravažiuoja tuksintis,

Ir traukinys netrukus kitas.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Padarė mane priklausomą rūkymui –

Pastelinės žiemos popietės

Ir kylantys sodrūs dūmai.

Gyvenimas šalia geležinkelio

Augino mane melancholišku –

Parimęs prie tėvo sodinto

Alksnio ir laukiantis, žiūrint į tolį.

 

***

Maksui Demianui labiausiai

patinka rudeninės tulpės --

jų nėra, nes jos yra tikros

rudų akių dugne jos primena migreną

iki kol ji prasideda,

o tuomet tai lyg jausmas, lyg sapnas,

lyg ėjimas miglotu keliu --

šalia jo sėdi vaikas ant sienos ir trina

rudeninių tulpių žiedus tarp delnų,

o po to jis ištiesia rankas,

kuriose, panašu, nėra nieko, vien vėsi

rudeninė dulksna --

o yra –

truputį daugiau nei gyvenimas.

Rudeninės tulpės jose.

KVIEČIAME KURTI SU DANTE...

Literatūrologijos magistrančių poetiniai tekstai ir kiti kūrybiniai priepuoliai

Vieno seminaro kūrybinės užduoties –

sukurti atitekusio žanro poetinį tekstą – vaisiai, kuriais sutiko pasidalinti

ŠU LITERATŪROLOGIJOS I KURSO MAGISTRANTĖS:

RITA EIZINTAITĖ

Bandymas parašyti odę vienai mokslo šakai

Per paskaitas man buvo prisakyta parašyti odę,

Bet nepaaiškinta nei kas nei kaip.

Galvoju – nieko nepavyks, todėl į šalį kuo toliau atidedu,

Tikėdama, kad įkvėpimas gal vėliau ateis...

Ir  kaip bebūtų keista, vieną naktį mane sapne aplankė tai,

Ko aš nei laukiau, nei kviečiau...

Kietai įmigus, regėjau aš sapne gražuolę ponią,

Kuriai visi pagarbiai kėlė kepures.

Graži ji buvo, nieko neprikiši.

Galbūt truputį dvelkė amžiumi ne tuo...

Kai su didžiausiom ceremonijom aš išdrįsau paklausti vardo...

Atsakė turinti ji daug vardų,

Bet gal priimtiniausias – Literatūra...

Literatūra! –

Džiaugsmingai pakartojau vardą šį.

Man to ir reikia...

Norėjau aš dar daug ko jos paklausti,

Bet staiga idilišką paveikslą perskrodė skambutis.

Nors nenorėjau aš palikti sapno, nenorėjau,

Bet, pasigirdus žadintuvo garsui, nejučia akis pramerkiau

Ir pasakojimą apie visą šitą netikėtą pažintį

Smulkiom raidėm ant balto lapo išguldžiau.

EDITA MARCINKIENĖ

(prierašas savo tekstą sutikus atiduoti „Mūzyno“ „teismui“: Jei gali – nerašyk arba kūrybinis priepuolis)

Odė Šventajai Apolonijai – saugančiai nuo dantų ligų ir odontologijos globėjai,

arba odelė dantukų Fėjai – nūdienos Šv. Apolonijos partnerei, imigrantei iš JAV

Iškentus tūkstančius skausmų, tikėjai Dievo šventumu,

Auka tavoji apie tai byloja  nežemiškuoju atsidavimu,

O Apolonija šventoji, šlovė ir pagarba Tau amžina,

Tebus menkutė mano odė didybei Tavo paskirta.

O būk pašlovinta dantukų Fėja įstabioji,

Žavinga pasakų šalies Tu karalaite, 

Iš pieno plaukusi su savo tvariniais bešakniais jaunumės,

Kurie dar kūdikystėje pasaulio skonį, jo kietumą

Pažint suteikia galimybę mums visiems.

It perlų vėriniu, Tu, stebuklingoji,

Nekaltą dabini kiekvieno vaiko burną,

Kurs į gyvenimą mėgina kibtis motinos pienu suvilgytais dantim:

Ragauti duoną, apsiginti, atrast draugystę šypsnyje naiviam.

Paskui, septynmečiui praslinkus, o maloningoji,

Atsiimi tu vaikišką, nekaltą laikinumą

Mainais pasiūlius deimantus plėšraus žvėries.

Jų žaižaruojančių skiri visiems po lygiai ir protinius kelis tarp jų,

Kurių  prasmė juk išskirtinė – žadėjo mums brandos ir išminties.

Atleisk, dosnioji, jei ginkluoti deimantais aštriais, nežinom kartais, kaip naudotis jais:

Mėginame apžioti kąsnį kuo didesnį, patraukt per dantį žeidžiančiu žodžiu,

Suleist į gerklę kelią mums pastojusiam ar Holivudo užkariauti spindinčią viršūnę siekiam.

Tačiau beprasmiškai sudyla briliantai: pagelsta, šimpa, kliba jie

Skausme pagraužti ėduonies lig pat šaknų,

Kurių net tobuliausia priežiūra negelbsti,

Anksčiau baisingai apleistų.

Šlovė Tau, stebuklingoji, jei Tavo tvariniai tarnauja kremtant pažinimo grūdą,

Karčiąsias graužiant mokslo augmenų šaknis,

Tačiau likimas toks negailestingas,

Nepaiso jis tavosios, Fėja, dieviškos duoties prasmės, mat,

Laikui bėgant, deimantai žėrį  vis tiek tik gintaro karoliais virsta

Retėjančiam, pabirusiame vėriny...

Užburtas laiko ratas sukas,  bedantėn kūdikystėn neša mus,

Dantukų Fėja, Tu juk išmintinga, neleisi mums pražūti nevilty.

Ištiesi savo pirštinėtą ranką pasidabinus baltu chalatu,

Dalecijos Tu karalaite, viliosi mus keraminiu šypsniu

Ir kviesi drebančius, bet pasiryžusius, su eurais šlamančiais delne,

Prabanga tviskančion viešnagėn

Odontologijos (ne ontologijos) nežemiškam rūme.

AISTĖ SAKALAITĖ

Psalmė Dievui

Dieve, kuris mus sukūrei ir norėjai, kad gyventume tavo sutvertame pasauly.

Tu saugai mus ir globoji kasdieniam kelyje.

Ar gali kas nors būti tikriau, nei tai, kad tu lydi mus kiekvieną dieną.

Tavo šviesos spinduliuose telpame ir mes, Žemės gyventojai, kurie šlovina tave.

Mes dėkojame, Dieve, tau už nuostabų pasaulį: kalnus ir jūras, miškus ir dykumas.

Už visą gamtą ir jos grožį, kuriame mes esame.

Atsiųsk mums angelus, kurie mus globotų ir išklausytų mūsų maldas.

Mums reikia, kad šios nežemiškos būtybės lydėtų mus ir gelbėtų, jei mums yra sunku.

Padėk mums nugalėti tamsą ir ieškoti tiesos.

Tegul su kiekvienos aušros spinduliais mus lydi tavo malonė, o angelų chorai: cherubinai, serafimai

Gieda tau dangišką giesmę.

Dieve, padėk mums nugalėti nerimą dėl ateities ir suteik galimybę kuo daugiau

Pažinti tavo siunčiamus ženklus.

Jie – tikroji gyvenimo prasmė, kuri kiekvieną dieną mus lydi.

Dieve, Visatos kūrėjau, šloviname tave ir norime, kad mus vestum teisingu keliu.

ILONA OSIPOVA

Labai seni eilėraščiai, kurie galėtų būti giesmėmis ar psalmėmis,

na, tokie lacrimosiniai...

*

parsivedu ilgesį

iš praradimų karčiamos

kosinčios nykia baigtim

ilgesį parsivedu

juodom viltim apžėlusį

maniau išverksiu rudenis visus

į jo tuščias akiduobes

ant jo įdubusios krūtinės

išdūsausiu  pavasarių tuštybę

maniau perkrimsime abu

nebylystės įsopusį riešutą

goslioji ilgesio burna

tokia saldi

sodina kartų bučinį vienatvės

man ant skruosto

*

sekmadienis

veidu į priegalvio klausyklą

akių dugnuos prisvilęs graudis

sukrautas laužas inkvizicijos

bet nuosprendį lietus sulaižė

ugnis iš gaisro nebegrįžo

nors medyje jau ošė karstas

du duobkasiai išgėrė amžinybę

du vyno pardavėjai duobę rausė

kai iš sekmadienio mirties

aš prisikėliau

ir žodžiais šiais

braidau po tavo klausą

Kūryba - Ilona Osipova

ILONA OSIPOVA,

ŠU HF Literatūrologijos I kurso magistrantė,

paprašyta parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE: 

Aš esu visiška piemenė, palyginti su poezija, tai ką aš galiu apie ją pasakyti? Nebent tai, kad įsivaizduoju ją kaip įstabų žvėrį, neprijaukinamą, bet kartais leidžiantį paglostyti. Esu „neatsargią“ valandą išleidusi savo poezijos knygelę „Prodainiu“ (2002), mano eilėraščių yra spausdinta „Varpų“ almanache, Šiaurės Lietuvos kūrėjų almanache „Jungtys“, Joniškio literatų klubo „Audruvė“ trijuose kūrybos almanachuose, kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, dar kažkur, ar čia viską beprisiminsi... :)

Toliau – Ilonos Osipovos keletas eilėraščių

katės yra lietaus laikrodžiai

šiandien visos katės rodo lietų

letenėlių rodyklėmis

uodegos rykšte plaka potvynį

net kai baigias lietaus seansas

ir TV rodo sniegą

murkia katė lašų rožinį

blusa užkukuoja vidurlietį

***

šventoji liucija

nušalo kojas

kelio liežuvis laižė

amžiną jų įšalą

pavasaris

jas su šaknim išrovė

kaip verdantis vanduo

mus perliejo

velykos

***

kai numirsiu

būsiu savimi

o jei liks laiko

prisikelsiu

pasiklausyti

kaip pavasario gerklėj

viltis kukuoja

kol tėvas lengvai

mindaugių lauką

ant savo pečių užsikelia

ir kelio lataku

į mano širdį

parneša likimą

Iki sutvėrimo

Liežuvavo lietus.

Ir todėl liko sausas.

Praeitis graužė dabartį.

Buvo rugpjūtis.

Nebuvau dar sutikus mirties.

Dar tik ropštės iš laužo ugnis.

Dar tik žiedė mane

Kaimynystėj gyvenantis dievas.

***

sakei niekada

ugnis nesusitiks su dūmais

jos krūtys raudonos

pro krosnies šonkaulius

putoja

kol dūmų pienas suteka

į dievo lūpas

sakei pro kamino ryklę

pelenai žiovauja

vaikšto po dangų dievas basnirčias

***

ištroškęs autobusas

iki dugno

išgėrė gatvę ir išdūmė

į pažadėtą stotį

į vienatvę

namuos ištirpo grindys

ir užaugo durys

ant duonos priegalvio

pelijo tavo veidas

kapojo tamsą

cigaretės dūmas

mano plaukų derva

šaknis suleido

į pirštais išpurentą

tavo kūną

Ašarų repeticijos

visa bėda kad

aš neatsargiai verkiau

1989-ųjų gegužę

neprofesionaliai verkiau

bet ne už pinigus

nusidėjau

tai buvo paskutinis kartas

kai ašaras regėjau gyvas

dabar gyvenu

laiko nusausinta

numelioruota dievo

sergu ūmia prigimtim

nepagydomai

ji švelniai mane prisuka

lyg mechaninę lėlę

repetuoju kasdien

ašarų žingsnelius

kol skausmas  užsimiršęs

iš juoko miršta

iki ašarų

***

Skutu vasaros galvą

Šalnos skustuvu

Eik vienuolystėn

Įsidarbinau rudeniu

Akinių vitražuos

Suodžių poezija

Liūdesio visaregystė

Raudongaurė skutu

Melzganą bažnytmiesčio skruostą

Paskutines gėles vėliavas afišas

Vitrinas užpučiu

Labanakt

Iš vasaros telieka spaliai

Slenkstis spalio

Svarbiausias eilėraštis

Prieik

arčiau nei kūnas

ir pasakysiu tau

ką nutylėjau

Ciniškas. Prisipažįstu kad

pilnom panagėm gyvenimo

puolu į vakaro tvartą

liuobti būties

melžiu sielą

gyvulį romų

erkę vienatvės išlupu

iščiulpiu nuodus

minios

pilnom panagėm gyvenimo

paskubomis

pro tavo lūpas išgeriu meilę

tada tik lėtai

panages krapštinėju

poeziją

Pavasario papjūtis

ant dangaus skalbinių

nusispjauna tamsa

burkuoja širdis

½ džiaugsmo

žydi šventoriuje

paukščių išmatos

mano smalkės plaukų

tavo pirštai lipa

sagų kopėtėlėm

atsisagstome kūnus

 užgesiname lūpas čia pat

sušnypščia bučinys

 liepsnelėse liežuvių

žodžių pelenas

širdys sutartinai

muša vidurnaktį

kol užmuša

tikra papjūtis

pavasario ir

mūsų

***

Sekmadienis

Kraujosruva sumušto laiko

Lupu dulkes

Nuo knygų šviesos

Tamsa smaližiauja

Katės liežuvis groja pienu