Pas mus svečiuose – RŪTA BABELYTĖ iš humanitarinės studijos "Plėviasparniai". Rūta yra baigusi audiovizualinio meno specialybę, mėgsta rašyti ir piešti iliustracijas.
Viagra
Aš nepažįstu nei vieno vyro, vartojančio
Viagrą. Bent jau nei vienas neprisipažino: „Labas, aš vartoju Viagrą“. O jei
kuris prisipažintų, būtų nuostabu. Iš karto paklausčiau, kaip ten yra iš tiesų.
Ar Viagra yra gera dovana? Juk beveik
normalu per Kalėdas seneliams dovanoti tepaliukų, tabletyčių, arbatyčių. Taip
pat niekas neįsižeidžia, kai išgirsta: „Atrodai išblyškęs, tau trūksta
vitaminų“. „Atrodai suglebęs, tau trūksta potencijos“,- skamba visai kitaip.
Aš nežinau, kiek potencijos gali suteikti
viena tabletė. Ar norėtum tabletės, kuri suteiktų potencialo? Kurti, statyti,
mylėti? Kur tą potencialą dėtum?
Blogis
Blogis gyvena kambaryje, labai panašiame į
mano. Šiek tiek išklerusi lova, seni skylėti langai, net vasarą užkaišyti laikraščiais,
septyni neplauti kavos puodeliai, dvi savo jau atgyvenusios spintos, į kurias
gerai ir netelpa visi nežinia kam reikalingi daiktai ir, žinoma, greitaeigis
bevielis internetas, ryjantis visą mano dėmesį.
Blogis nemėgsta ryto, todėl ir mane
maitina sapnais iki pat vidurdienio. Vėliau dar pora valandų geriame kavą iš
jau aštunto puodelio ir žiūrime linksmus filmus iki pusiaudienio. Kai išalkstu,
vietoj maisto blogis man pasiūlo cigaretę, kad tik niekur toli neičiau, ir
neleidžia miegoti iki pat paryčių. Ką veikiu? Dažniausiai dirbu: spaudau
blyksinčias nuorodas naujienų portaluose ir peržiūriu septynis metus nematytų
klasiokų nuotraukas.
Blogis sugalvoja šimtą priežasčių, kodėl
negaliu išeiti iš kambario. Turiu jų visą sąrašą: nebaigti darbai, kuriems atlikti
reikia interneto, reikia „tvarkyti kambarį“ (keista, nes tvarkingo kambario
pastarasis nemėgsta), už kambario ribų „niekas nevyksta“, o jei ir vyksta,
neturiu tam pinigų ar tiesiog nesu nusipelniusi visų tų nuostabių dalykų. „Pailsėk
šiandien, juk pavargusi, atgausi jėgas ir rytoj žvali išeisi“, - sako.
Tik tas rytojus niekada neateina.
Paklydusi avis
Argi buvo ne taip? Jėzus paliko visą bandą
avių ir išėjo ieškoti vienos paklydusios išdykėlės, o radęs ją mylėjo
labiausiai. Mylėjo ją labiau už tas, kurios buvo klusnios ir darė tai, kas
pridera geroms avims.
Netikiu, kad avis pabėgo iš blogos valios.
Gal jai buvo smalsu, kas yra kitoje kalno pusėje? Gal susižavėjo drugeliu,
nusekė paskui jį ir pasiklydo? Gal jos kojos buvo per trumpos ir nespėjo bėgti
su banda? Faktas, avelė nepritapo prie likusių, bet gavo Ganytojo palaikymą.
Tikriausiai banda šnibždėjosi apie tai, kad kvailiams sekasi, bet tikrai žinau,
kad tie du – Ganytojas ir jo mylimiausioji tyliai susižvalgė, nusišypsojo ir
nieko nesakė, nes žinojo, kaip ten yra iš tikrųjų.
Tamsioji pusė
Tamsioji pusė, priešingai negu šviesioji,
yra visiškai nejautri. Vienintelis jausmas, kurį pažįsta tamsioji pusė – nuobodulys.
Visi kiti pojūčiai nuo švelnumo, kutenimo iki deginimo ir skausmo lieka odos
paviršiuje ir giliau neprasiskverbia. Todėl kartais man atrodo, kad pati oda ir
kūnas ir yra tas barjeras, per kurį neprasiskverbia jausmai. Kartais man
atrodo, kad tas kūnas kaip užšalęs ežeras, ir tam, kad įkvėpčiau oro, reikia
pasiimti kirvį ir prasikirsti eketę.
Taip jau būna žiemą.
Reikalai, reikaliukai
Ryte atitipeno mažas smagus darbukas. „Imk
mane, jei patinku“,- sako. Patinka. Paėmiau, pažaidžiau, skyriau dėmesio ir
meilės, pakutenau. Šypsojosi ir vaikiškai džiaugėsi.
Darbukui nuėjus savo keliais, atėjo keletą
žinučių. Kai kurios vaizdavo esančios labai rimtos ir klausinėjo apie buto
nuomos kainos, kitos apsimetė esančios blogos ir sakė, kad mašina sugedo, tai
kažin ar šiandien važiuosim grybauti. Beveik tuo pačiu metu mane bakstelėjo
kvietimas su pasiūlymų aplankyti Kauną ir papasakoti apie gyvenimo netiesas.
Pagyriau kvietimą už grožį ir smagumą ir pasakiau, kad mielai tą Kauną
aplankysiu.
Dar už valandikės nebaigti darbai pasidavė
švelniam spaudimui ir virto baigtais. Ir jiems į sveikatą tokiems būti, jau
seniai sakiau, kad jei per ilgai būsit nebaigti, susirgsit ir teks pas gydytoją
eiti. O juk dar vasara, galima ir ką nors linksmesnio nuveikti. Be to, ir patys
gydytojai sergančiųjų labiau laukia rudenį kai gauną naują siuntą skiepų nuo
gripo ir reklaminių vaistų, kuriuos smagu parduoti.
Diena dar gerai neįpusėjo, o reikalai
reikaliukai vorele rikiuojasi prie durų. Kažin kiek dar jų sugebėsiu sutalpinti
savo erdviuose namuose ir ne visai erdvioje, minčių prigrūstoje galvoje. Valau
namus ir ruošiu jiems visiems vietą, tą patį darau su galvą: užteks visoms iš
eilės mintims ten gyventi, nepatogu juk taip susigrūdus. Pasikalbėsiu su
kiekviena iš jų, ar kuri nors nenori persikraustyti ir bent laikinai pagyventi
kitur.
 |
| Ežiukas mažas |
