Raminta Rinkevičiūtė, Lietuvių filologija ir komunikacija, I kursas

JAZMINŲ KVAPO LIETUS

Paėmus viską, ką suspėjau,

Išeisiu tyliai su aušra...

Nebespindės padangėj mėnuo,

Neskęs jau žvaigždės akyse...

Išeisiu tyliai, kol šešėliai

Dar neapako, kol tamsa...

Linguos jazminas mano vėlei,

O aš išeisiu... Paslapčia...

Nebetrukdysiu laikui sėlint,

Nurims paklydus nežinia...

Skaudi tyla nebudins miegant,

Nugrims į žemę tuštuma...

Saldus jazminas skleisis žiemą...

Jo kvapas Tau primins mane...

Trapi šakelė - mano dienos,

Aš ją nuskinsiu ir... Ne čia.

Kai rūkas vėl užguls ražienas,

Šalna kai balins vėl laukus...

Tai aš lankysiu jūsų kiemus,

Tai aš dalinsiuosi perpus...

Perpus: į šviesą ir šešėlį,

Į rasą, lietų debesų...

Į tai, kas buvo man išėjus,

Į tai, kas liks, kai visa žus...

Nebenešios jau snaigių vėjas,

Nekris lietus man ant pečių,

Nebebučiuos brangiausias meiliai...

Kai aš išeisiu, liks dangus...

-  -  -  -

Jazminų kvapo lis lietus...

SUTEMA

Lietaus lašai ant lango stiklo,

Srovena medžiais sutema...

O mano siela ilgis visko,

Ką paslėpė rudens šarma...

Vaiskus mėnulis gviešias miesto,

Ir klykia vėjas laukuose...

Suskilęs veidrodis netviska;

Pabudus rąžos nežinia.

Sustingę pirštai siekia žvakės,

Degtukas gęsta tamsoje...

Netikros šviesos, miško dvasios

Klajoja sielos gelmėse...

Pakrantės smėlį bangos drasko,

Skandinasi baloj kančia...

Pakilęs nerimas iš sapno

Užvaldo sielą paslapčia.

 

KAROLIS PIKELIS, ŠU Literatūrologijos I kurso magistrantas

Minčių eskizai: 

Audra

Mažo miestelio ramaus gyvenimo išvakarės. Besišnekučiuojančios moteriškės ir verandoje ant supamosios kėdės sėdintis vyras išdribusiu pilvu. Rami pasaulio architektūros idilė, įžūliai skelbianti savo egzistavimą.

Pavargusio raudonio akimis tu stebi šį gyvenimą ir saulėlydį. Tylus vėjas medžių viršūnėse. Tvankus oras tarsi pripildytas įsielektrinusių dalelių, bylojančių apie artėjančią stichiją. Karštos vilnys svilina plaučius.

Taip visados būna, kai artinasi audra. Kažkur toli toli tvenkiasi juodi įsiutę debesys. Viskas pamažu temsta. Tolumoje dunda griaustinis, vis garsiau ir garsiau. Iki pat žemės tarsi leisdamas šaknis jis leidžia raudonus žaibus.

Žmonės bėga prieglobsčio į namus. Audra vis labiau įsisiautėja. Juodame horizonte pradeda formuotis nelyg sūkurys, kuris traukia savęs link visa, kas aplinkui, su vis didesne jėga.

Audra, audra, audra... Joje nėra pykčio. Jai nerūpi, kas tu. Kokia tavo padėtis, ar ką tu turi. Ji tiesiog ateina ir viską sunaikina. Paprastai, be moralės principų, dorovės, gailesčio ar kitų žmogiškų sąvokų. Josios prigimtis pripažįsta tik chaosą. Kaip pyktis, kuris užvaldo iš vidaus iki pat sielos gelmių ir tave suryja, viltį naikindamas bet kokio pasigailėjimo, šitaip negailestingai valydamas ir degindamas iš vidaus.

Šitaip šį vakarą miestelį užgriuvo audra, rydama visą taip kruopščiai puoselėtą ramaus gyvenimo triūsą. Viskas skęsta žaibuose ir ugnyje. Ir niekas nėra pasigailima. Nei gražūs sodai, nei visa, kas yra juose. Paskui išbėgęs antstolis paskubomis užsirašinės padarytus nuostolius...
O tu dabar vaikštai, lyg tas audros pyktis tavęs negalėtų pasiekti, ir stebi, kaip visa išnyksta audros gniaužtuose. Kol nelieka nieko, tik nebūtis. Nulinė egzistencija. Nes nieko ir nėra. Visa tai, kas sukurta, yra tik iškreiptas groteskas, bandomas suvaldyti vienpusiškų žmogiškų taisyklių, kurios griūva, kaip ir miestelis, apimtas šalto audros šėlsmo. O sąvokos tuščios, grandinėmis jungiančios reiškinį ir jo apibūdinimą, kuris šiam reiškiniui visai nepriklauso ir jo visai nepaaiškina. Kaip mitas, bandantis paaiškinti tikrovę.

Tu stovi ir stebi Audrą pačiame jos sūkuryje, iš tiesų nė nesugebi nei jos suprasti, nei paaiškinti. Nes Audra yra kažkas daugiau nei tavo supratimas. Viskas, kas galų gale lieka, tai praeinančios Audros palikta ugnis ir akmenų krūva kaip juokingas gestas tavo pasaulėliui.

Ugnyje per dūmus eina neaiškių kontūrų vyriškis, nešantis kažką rankose. Jis tai guldo ant akmenų krūvos tarsi atiduotų auką. Trumpai susimąstęs pastovi ir nueina. Ugnis užbaigia darbą. Tolumoje nusidriekia gražūs gęstančio dangaus kontūrai. Lyg niekados nieko ir nebūtų įvykę.