Pristatome Robertos Stonkutės, LFK II kurso studentės kūrybą, kuri nedrąsiai beldžiasi į skaitytojų širdis. Skaitom. Drąsinam. Skatinam!
Svetimos
paklodės
Ir tvankią
mėnesienos naktį, atsiduodančią prakaitu švankiu ir
svetimu – ne
mano, o paliktu seniau, galbūt, dviejų, kurie
kartu jau
nebeprakaituoja naktimis, - jaučiu kaip įsisenėjęs
kvapas, nuo
kūno šilumos po kaldra, vėl tampa skysčiu ir
limpa man
prie strėnų. Drėgmė ir tas aitrus kvapas, nuo kurių
pabudau,
nebeleidžia užmigti; mano mintys klajoja visur, tik
ne mano
pačios galvoje. Nenustygstu – mėšlungis pradeda
traukyt
raumenis vieną po kito. Kyla neaiškus nepasitenkinimas
ir
neatpažintas troškis nusidėti, - o gal jau nusidėta? Norėčiau
klykt –
paklodės erzindamos, suteptos kitų skysčiu, paženklintos
Kitų kvapu
veliasi apie kojas ir vienos blakstienos negali pasiekti
Kitų.
Negalėdama smigti į nebūtį, galvoju apie gyvenimą, seksą
Ir
beprasmišką neviltį, kurios čia nereikia, - galbūt, tik mano
Apsunkusioms
ir neramiosioms kojoms. Langas prieš mane atviras,
Turėtų
išsisklaidyti mane apsupusią lipnią ir nepažįstamą
Drėgmę, bet
pro jį atskinda tik dar šlykštesnis antro galo tvaikas,
Galbūt, jis
net stiprensis už tą, kuriame gulu, - nors, kai pagalvoji,
Visa
normalu: jei kiekvienas naktį prasidaro savus langus, tai
Jų asmeninė
smarvė tampa vieša, ji susilieja su kitomis, į save
Panašiomis ir
– nori ar ne – tampa bendra ir kiekvienam prieinama.
Staiga mano
neramus vartymasis, bandant su(pri)sitaikyti, yra
Pertraukiamas
vaiko klyksmo, kuris net sudrasko monotonišką
Svirplių
grojimą, siekiant prisivilioti ir pasėti save patelės įsčiose.
„Ne aš.
Nenoriu.“ – suklykia ir kartoja vaikiškas balsas be perstojo
Dusliai – jo
tonas išduoda kartėsį, pasišlykštėjimą ir užsibaigia
Bejėgiškumu,
supratus, kad niekas nuo jo žodžių nepasikeis.
Antra
valanda dūšnos nakties. Taip ir nesuprantu iš kur atsklido
Tas
nuneigiantis klyksmo garsas? Bet staiga prisimenu, kad
Gulu kitų
pataluose, kad nieko čia nėra mano, o tik paveldėta.
Ir tas
nelaimingas dar galintis jausti kūdikis – juk tai aš pats. Dar.
Kol kitų
paliktas kvapas užvaldys mane, įsiskverbs į odą taip, kad
Bus per gilu
nušveisti muilu, taip, kad net minties nekils ką šveist.
Nesurinktos
šukės
Sudaužyti
kažkam širdį. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia kažkam
Neduoti, ko
tas nori; o gal sudėtingiau: neduoti ko jis nori,
Net žinant,
kad jis nori? Kuris variantas skaudina labiau –
Aklas ar
surežisuotas? Gal sudaužyti širdį reiškia atimti, tačiau
Ką atimti:
kūną, sielą, protą, idėją – kas suplėšytų į gabalėlius tave?
Galbūt
sudaužyti širdį, reiškia nepastebėti kito – to, kuris turi
Rūpėti, kurį
turi mylėti ir tavo trumparegystė kamuoja kitą tiek,
Kol jo
širdis ima dusti nepastebėta; nuo pastangų – paradoksas! –
Būti
pastebėta, ir miršta iš troškulio, išunkta nepatenkinusio ilgesio.
Kaip turi
jaustis žmogus, su sudaužyta ir į gabalus sutrinta
Širdimi? Ar
jam reikia rengtis juodai? Nešioti gedulą, kad visi
Pastebėtų jo
netektį – ar dužimas yra negrįžtama ko nors netektis?
O gal galime
atsiklaupti ant kelių (tik neatgailaukim) ir, surinkus
Duženas, jas
suklijuoti; gausime tą pačia formą, tik ne tokią lygią.
Ne, tokiam
žmogui su sudaužyta širdimi, kurią galima suklijuoti,
Netinka
melagingai nešioti gedulo spalvos. Tada gal jam tinka jausti
Gėdą? Kodėl
gi ne. Gėda – puikus jausmas, verčiantis viską tau
Vienam ant
kupros; menkink save ir giminėms bei aplinkiniams
Nereikės
aiškinti kas tau nutiko – visi žinos, kad dužo širdis ir klijavai.
Gėda geras
jausmas, kol klijai sulimpa ir sukietėja – vyksta
Reabilitacijos
procesas. Tačiau ar tikrai tai jaučia sudaužytaširdis?
Gal tikriau
jis jaučia kaltę ir mielai vadina save ožiu ir dar paglosto.
Kaltė visai
realu: pats kaltas, kad jautei tam, kuris nebuvo vertas.
Apmaudas
taip pat gerai, mūsų tautelė mėgsta gręžiotis praeitin,
Tačiau ar
turėjom kuomet nors iš to naudos: gailėtis – duota
Silpnavaliams,
kurie nepripratę prie naujos „klijuotos“ širdutėlės
Vis
prisimena kokią turėjo jie prieš tai, ir slegia juos tai amžinai.
Bet tas su
duženom prie kojų, juk gali jaustis ir kitaip: džiūgauti, kad
Praregėt
pavyko ir kainos to nesigailėti; jis gali duženas susiklijuoti be
Didesnio
vargo ir pradėt iš naujo savo dieną – priprast prie rando dar ne
Vieno ir
sumušt rekordą pavertus išgyvenimą olimpine šaka.
Taigi, ką
reiškia sudaužyti širdį? Tai reiškia visa, ką aš pasakiau, bet ko
Nesitikiu
išpildyt, tai reiškia melą ir tokius pat beverčius pažadus, kuriais
Tu patikėsi.
Ką jaučia sudaužytaširdis? Visa, kas rodosi jam patogu:
Vienas
kaltint mėgsta, kitas džiaugtis – svarbu klijuoti, retušuoti ir
Reabilituot
išmokti, kad galėtumei toliau judėti, o ne žengti žingsnį, kai
Į kojų padus
negailestingai sminga nesurinktos širdutės šukės.
Patenkinti žmonės
Patenkinti žmonės, radę pretekstą
Nemirti; laimingi tie, kurie radę
Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o visa
Kita lieka tiem, kurie nejaučia –
Man, galbūt tau ir daugeliui kitų.
Platus pasaulis, kuriame pasilikti
Mum tiek pat svarbu, kiek ir išeiti.
Mes nenorime nei gyventi, nei mirti –
Mes iš vis nežinome ko norim. Galbūt
Dienos, kuri padėtų atrasti ko mum
Trūksta, o gal laukiam Apreiškimo,
Tikimės susigrąžinti prarastą kadais
Pilnatvę ir brangiosios sielos vientisumą.
Galbūt mes tikimės, kad tuomet
Pasaulyje atsiras aiškios spalvų ribos,
O gal kaip tik jų neliks – dabar juk
Nematom. Negirdime, todėl klykiam
Ir nejaučiame, - gal tai ne mūsų valia,
O gal nenorim, nes taip lengviau gyventi.
Išgyventi. Lengviau apsaugot save
Sulindus nejautrumo kiaute, į kurį
Niekas neįleidžiamas, iš kurio patys
Negalime išeit. Išsilaisvint. Keistas
Pasaulis, kuriame tau viskas vienodai
Nesvarbu, kuriame gali palikti visa, ką
Kaupi, akimirksniu, neatsisveikinęs; ar
Gyventi su tuo – tame – amžinybę.
Niekas nėra svarbu tiem, kurie nejaučia,
O ar blogai tai, ar gerai – kas pasakys?
Patenkinti žmonės, radę pretekstą
Nemirti; laimingi tie, kurie radę
Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o man
Nesvarbu, čia ar ten. Buvimas nesvarbu.
Nejausti juk gali visur, nesuradęs, nei
Dėl ko gyventi, nei mirti ir pūti anapus.
Kelio dangos skirtumai
Kelias nėra vienodas:
iš miestelio asfaltas
Geresnis; į jį –
duobėtas labiau. Ką tuo norima
Pasakyti? Galbūt ir
nieko, sakysite Jūs, o aš
Galbūt ir sutiksiu,
kad nieko, - galbūt. Bet
Iš tiesų, kodėl taip
yra? Ar tai reiškia, kad
Į miestelį daugiau
atvažiuojama, negu
Išvažiuojama? Ne, nes
tada kur tie žmonės
Prapuola? Galbūt iš
miestelio geresnis kelias, nes
Nėra kam iš jo
išvažinėti dienomis? Nėra žmonių –
Nėra mašinų? Bet juk
aš ir tu čia gyvename
Ir mirštam. Tai kodėl
yra taip, kaip yra? Tinkamiausias
Paaiškinimas kvaileliui:
kam gi remontuoti
Kelią į seną
lietuvišką kaimą, jei valstybė kelia
Šiam ištaigingai ir
senokai jau grandiozinę budynę?
Štai, kodėl skylės
kaišomos tik keliuose, kurie
Veda „iš“. Tie keliai
veda mus „iš“ po vienišą vieną,
Todėl nedažnai juos
tenka remontuot kuprą sulenkus -
Baigia jau išvesti
amžinai. Nebėr kam ir kur grįžt
Todėl dūla kelias „į“
ir niekam jo nereik – užpustys
Jį laiko smiltys ir
neberasim kelio gražią dieną
Mes pas tėvus,
pamiršim jų užžėlusius kapus.
Nebežinosim žodžio
mes gimtinė, nes visi
Būsim iš TeNiekur
šalies; iš ten, kur visų daug,
Bet savo nė vieno,
net abi rankas ištiesus į šalis.
Kartais pagailsta,
kad pasiduodamam ir puikiasniem
Keliam atsiduodam,
kartais suskausta, kad liks
Tik vienas didžiulis
„iš“, kurį taip pat pamiršim, -
Nes panaudojam jį tik
vieną vienintelį kartą. Ir kas
Iš mūsų, po vieną
išvestų, beliks? Tik išardyti
Asfato gabalėliai, iš
kurių kelio atgal „į“ sudėt nebeis –
Per daug paskirų
dalių, per daug turėtojų, kurie
Manos, kad turi viską,
o iš tiesų tik kišenės pilnos.
Bus daugiau...
