2017 m. spalio 10 d., antradienis

Spalio 7 d. MŪZYNO skaitymai: IEVA KADŽIULYTĖ, Lietuvių filologija, IV k.

***

Išeisiu į vandenį. Galėsit rinkti mane ir dėlioti į vieną darinį.
Išplauksiu į saulę. Stebėsitės, kaip gražiai žėri vakaro dangus.
It būtų įsimylėjęs. Nors iš tikrųjų dangus bus išplautas mano ašarų.
Neikite dar miegoti! Žiūrėkit, kaip deginu savo širdį. Nepražiopsokit
šito realybės šou. Įsidėmėkit mano veidą, ramybės kupiną. Juk sudegus širdžiai
keliai ves į niekur. Nepraminti, siauri takai ves į tuštumą. Saugokis, įsimylėjėli,
kad netektų vėl nusivilti. Adatas, kurios duria mano širdį,
pažersiu ant siaurų takų. Kas eis – užmins. Bet suskaus ne pėdas, o jųjų širdis.
Tad įsidėmėkit mano veidą. Ir mano vardą. O kol kas aš išeinu į vandenį. Mano vardas iš lėto, tingiai, nerangiai eis kartu, nenoromis sušlaps
drungname rudame vandenyje. Bet kol dar neišėjau, kol nepamiršau,
prašau, įsidėmėk mano veidą. Vardą.

***

Šiąnakt tave sapnavau. Vėl. Aš klaidžiojau tamsiame mške, naktį. Buvau praradusi viltį, kad rasiu išėjimą, kol netikėtai pamačiau ryškią raudoną aguoną. Pribėgusi prie jos, pamačiau netoliese dar vieną. Toliau – dar vieną. Širdyje pajutau neapsakomą šilumą ir gerumą. Žinojau, jog tu esi čia, nors tavęs ir nemačiau. Tu tarsi pats miškas, tavęs pilna visur: boružė, nutūpusi man ant plaukų, tarsi tavo švelnūs pirštai, liečiantys mano plaukus. O kai gėlių žiedai sujuda papūtus vėjui, rodos, kad jie tyčia linksta į tą pusę, į kurią tu norėtum, jog eičiau. Ir aš einu. Aš pasiduodu protu nesuvokiamam jausmui, kad tu čia, ir aš tavimi pasitikiu. Einu tol, kol pamatau siaurą keliuką. Taip, miškas baigėsi! Noriu tau padėkoti, kad mane apsaugojai. Atsisuku veidu į mišką. Dabar esu tikra, kad tu mane visuomet saugai. Tu lyg angelas sargas, tik dar geresnis. Tu neturi sparnų, tu vaikštai žeme, nors kartu tu toks nežemiškas... Šalia miško yra aukštas kalnas. Užlipu į jį. Keistai jaučiuosi lipdama, nes vos prieš akimirką aš jutau baimę, klaidžiojau miške. O dabar aš kalno viršūnėje, galiu žiūrėti į medžius iš viršaus. Tokios gražios, užburiančios medžių viršūnės. Tarsi vėjas būtų lengvai perbėgęs savo lengvomis pėdomis. Staiga pajuntu, jog turiu sparnus ir galiu lengvai šokinėti nuo vienos viršūnės ant kitos. Po truputį atsiplėšiu nuo žemės. Iš viršaus taip gerai matyti raudonos aguonos. Tamsią naktį tas raudonumas užburia. Toks pat raudonas ir mano kraujas, kuriuo srūva mano širdis. Negaliu pasakyti Tau, kaip Tavęs pasiilgau.


Spalio 7 d. MŪZYNO skaitymai: ROBERTA STONKUTĖ, Literatūrologija, II kursas

MERGAITĖ

Maža lankiau
Žydų berniuko kapą
Jis nežuvo
Kare
Tik užmynė
Granatą

Ar nepamiršai
Kur jis guli
Vaikyste
To kapo vidury
Miško

Nes kai vėl susitiksim
Norėsiu jį aplankyti
Tą mažos mergaitės
Sielvartą


TIKĖJIMO PAŽINIMAS

Šv. Teresės bažnyčioje
Nuo stacijų sklido
Močiutės sekmadieninio krepšio
Kvapas –
Ir vėl cinamono bandelės

***

Vilniuje lengviau
Tapti vaiduokliu
Negu tavo kaime

Aš niekada nesirinkčiau
Tų gyvai merdinčių
gatvių

***
Noriu būt voras
Suleidęs tinklus debesyse
Prasmegęs mėlynam
Rugsėjo ore
Kad nereikėtų
Gerti rasos
Ir baidytis kaukiančių
Vos gyvų geidulį

Spalio kalių

Spalio 7 d. įvykusio MŪZYNO susitikimo antroji dalis „Kūrybiniai žaidimai“ – improvizacijos Antano duota tema KAS ANT STALO?

Autoriaus vardas ir gyvenamasis mikrorajonas Šiaulių apylinkėse

Ieva K. (Ginkūnai)

Jis dar vieneriais metais paseno.
Šiandien tik jam skamba bažnyčios varpas,
kviečiantis išsirinkti vietą kapinėse.
Kokio karsto norėsi?
Pušinio?
Ąžuolinio?
Jis juokiasi.
Jaunutė meilužė pila konjaką.
Jis valgo tortą iš jos baltų rankučių.
Jis juokiasi, dairosi, kas ant stalo.
Ko dar išgerti?
Šiandien tik gerti, gerti, gerti...
Ant stalo putoja vynas.
Raudonas kraujas, tirštas kraujas.
Šiltas kraujas plona srovele pro lūpų kampučius
užtiško ant stalo, kur putoja vynas, brangus vynas.
Raudonas vynas, raudonas kraujas it žaltys
raudona srovele per stalą.
Kokio karsto norėsi?
Pušinio? Ąžuolinio?



Aušra G. (Medelynas)

Kas ant stalo?

Kambarys. O gal celė? Menė? Tai netenka prasmės, nes visą erdvę užpildo kažkas... kitas. Gerai ir nelabai gerai žinomas. Taip, tai budelis. Grasina ir šypsosi. Nieko nėra blogiau už šį groteską.  Žodžiai, jie plaukia pro šalį. Citatos iš knygų, kurių mes nė viena neskaitysim. Trumpa pažintis, kuri nugrimzta į atminties klodus amžinam negrįžimui. O gal taip tik atrodo? Net keista, kad prisimeni tai, ko, rodos, niekada nežinojai. Ir vis dėlto. Budelis geltonais plaukais ir šypsena, nuo kurios širdis sąla visai ne gerąja prasme. Štai ir vėl. Tiesia į mus kažkokią išmintį, kurią mūsų protai atmeta. Bet detalės, detalės, detalės randa kelią TEN. Tarmė, kita tarmė. Imkit ir skaitykit.


Roberta S. (Parkas)

Du telefonai –
pasislėpti
kekė vynuogių –
užsičiaupti
Pora knygraščių –
pasipliurpti
Popierėliai nuo cukraus –
puiki kraujotaka
Dar yra raktas –
užrakinti tylai
O daugiau tai
tik šiukšlės –
be aiškios paskirties
Nebent dar lieka
Vynuogių sėklos –
prasmingiems pamąstymams –
skambantiems
bažnyčios varpams
Tiesa dar liko
rankos –
laikinumui įprasminti


Rūta J. (Pietinis)

Kas ant stalo...

Kas ant stalo
Negali būti po stalu
O gal gali?
Nes viskas išmėtyta, išdraikyta chaotiškai!..
Ir pats stalas...
Varge... Ar tai stalas?..
Jam turėtų būti gėda
Būti mano stalu
Stalu apskritai
Viską (!) susirinkt žadu
Ir pasitraukt į pievą po medžiu



Antanas Š. (Sukilėlių kalnelis)

Atėjo lietus
Užėjo kruša
Bet visa tai už lango
Suskamba varpas
Ant stalo „baliaus“ lėkštėje
Samaninės vynuogės svaigsta prisirpusios
atsidūrusios žmogaus delne
Šviesos srautai laužo šešėlių pyragus
Kodėl jų neparagavus kol jų dar liko
Paskui ateis tamsa
Po to kai kas gulės lovoje
Pyks rašys ir vargo nematys


Vilma P. (Parkas)

Kas ant stalo?

Krauju apsipylusios smegenys
Ieško aplinkkelio –
Skverbiasi gylis išsitęsia
Paralyžiuoja mintys padrikos
Pasąmonės šauksmas stiprėja
Užglušina artimus
Visa žinančius užgožia tyla
Spengiantis laukimas kurčias
Nepalieka pasirinkimo –

Kelio atgal nėra


Dalia J. (Sukilėlių kalnelis)

Alkūnės, alkūnės, alkūnės.
Pirštai, pirštai, pirštai...
Varpui pritariantys pirštai,
tylėti leidžiantys pirštai.
Tyliai kalbantis kūnas.
Ne Kristaus kūnas.
Bet vynuogių kūnas.
Išsibarstęs ir pakrikęs visa ko kūnas.
Neleisk man būti baltu lapu,
leisk užbaigti šį sakinį,
kad jis būtų panašus į kažką,
kas būtų perskaitoma.

(nuotr. Antano Šerono)