2015 M. SPALIO SKAITYMŲ AUTORIAI IR TEKSTAI

RAMINTA RINKEVIČIŪTĖ

SESEI

Kaip vėjo kuždesiuos šaka užaugus –

Aš švelniai įsivelsiu Tau į plaukus.

Ir tonuose raudonos sutemos

Paklydęs pienės pūkas suboluos.

Šnabždėsiu Tau lėtai po žodį sūrų.

Sesut, neveltui mūsų Dievas kūrė

Tiek daug neregimos tiesos,

Tiek visa supančios tamsos...

Nebėk nuo to, kas davė sielai būvį –

Medaus laše čiobrelis įsikūrė –

Aš saugosiu, sesute, tik Tave...

Pavirtus vėjo laužoma šaka.

ROBERTA STONKUTĖ

pasakyk

aš

?

pacifistė ar karingoji

stiklinė ar iš molio drėbtoji

mylimoji ar barbarų pagrobtoji

svajotoja ar mašinos įtrenktoji

ypatinga ar tik šiaip pratampyta

?

pasakyk, esu aš tau

?

taigi sakau

ša

JONAS BARTKUS

Lengviausia burnoti

Ar toleruotum savo stiliaus muzikos kūrėją,

jeigu tekstas be melodijos užimtų garso vietą,

ir liktų vien tik sausas pasivaikščiojimas posmais

(nesvarbu – esi tu basas ar su išeiginiais kroksais)?

Ar klausą pavaduotų akys? Ar vidus pakeltų

svorį nuoširdumo iš to, kas kuria, rankų?

Kas guldoma ant lapų su langeliais mėlynais,

kai inspiracija stuksena kur ne penkliniai laukai?

Ar būtumei tuo ryšuliu natų ir pagarba

užaugusia auginti – ko dar išorėj nėra?

Lengviausia juk burnoti nei paimti ką ir keisti.

O juk silpnesnis už tave – ne visada blogiausia veislė.

RUDENS RŪKE - 2015 M. SPALIO 8 D. VYKUSIŲ "MŪZYNO" SKAITYMŲ AKIMIRKOS

Raminta Rinkevičiūtė, Lietuvių filologija ir komunikacija, I kursas

JAZMINŲ KVAPO LIETUS

Paėmus viską, ką suspėjau,

Išeisiu tyliai su aušra...

Nebespindės padangėj mėnuo,

Neskęs jau žvaigždės akyse...

Išeisiu tyliai, kol šešėliai

Dar neapako, kol tamsa...

Linguos jazminas mano vėlei,

O aš išeisiu... Paslapčia...

Nebetrukdysiu laikui sėlint,

Nurims paklydus nežinia...

Skaudi tyla nebudins miegant,

Nugrims į žemę tuštuma...

Saldus jazminas skleisis žiemą...

Jo kvapas Tau primins mane...

Trapi šakelė - mano dienos,

Aš ją nuskinsiu ir... Ne čia.

Kai rūkas vėl užguls ražienas,

Šalna kai balins vėl laukus...

Tai aš lankysiu jūsų kiemus,

Tai aš dalinsiuosi perpus...

Perpus: į šviesą ir šešėlį,

Į rasą, lietų debesų...

Į tai, kas buvo man išėjus,

Į tai, kas liks, kai visa žus...

Nebenešios jau snaigių vėjas,

Nekris lietus man ant pečių,

Nebebučiuos brangiausias meiliai...

Kai aš išeisiu, liks dangus...

-  -  -  -

Jazminų kvapo lis lietus...

SUTEMA

Lietaus lašai ant lango stiklo,

Srovena medžiais sutema...

O mano siela ilgis visko,

Ką paslėpė rudens šarma...

Vaiskus mėnulis gviešias miesto,

Ir klykia vėjas laukuose...

Suskilęs veidrodis netviska;

Pabudus rąžos nežinia.

Sustingę pirštai siekia žvakės,

Degtukas gęsta tamsoje...

Netikros šviesos, miško dvasios

Klajoja sielos gelmėse...

Pakrantės smėlį bangos drasko,

Skandinasi baloj kančia...

Pakilęs nerimas iš sapno

Užvaldo sielą paslapčia.

 

KAROLIS PIKELIS, ŠU Literatūrologijos I kurso magistrantas

Minčių eskizai: 

Audra

Mažo miestelio ramaus gyvenimo išvakarės. Besišnekučiuojančios moteriškės ir verandoje ant supamosios kėdės sėdintis vyras išdribusiu pilvu. Rami pasaulio architektūros idilė, įžūliai skelbianti savo egzistavimą.

Pavargusio raudonio akimis tu stebi šį gyvenimą ir saulėlydį. Tylus vėjas medžių viršūnėse. Tvankus oras tarsi pripildytas įsielektrinusių dalelių, bylojančių apie artėjančią stichiją. Karštos vilnys svilina plaučius.

Taip visados būna, kai artinasi audra. Kažkur toli toli tvenkiasi juodi įsiutę debesys. Viskas pamažu temsta. Tolumoje dunda griaustinis, vis garsiau ir garsiau. Iki pat žemės tarsi leisdamas šaknis jis leidžia raudonus žaibus.

Žmonės bėga prieglobsčio į namus. Audra vis labiau įsisiautėja. Juodame horizonte pradeda formuotis nelyg sūkurys, kuris traukia savęs link visa, kas aplinkui, su vis didesne jėga.

Audra, audra, audra... Joje nėra pykčio. Jai nerūpi, kas tu. Kokia tavo padėtis, ar ką tu turi. Ji tiesiog ateina ir viską sunaikina. Paprastai, be moralės principų, dorovės, gailesčio ar kitų žmogiškų sąvokų. Josios prigimtis pripažįsta tik chaosą. Kaip pyktis, kuris užvaldo iš vidaus iki pat sielos gelmių ir tave suryja, viltį naikindamas bet kokio pasigailėjimo, šitaip negailestingai valydamas ir degindamas iš vidaus.

Šitaip šį vakarą miestelį užgriuvo audra, rydama visą taip kruopščiai puoselėtą ramaus gyvenimo triūsą. Viskas skęsta žaibuose ir ugnyje. Ir niekas nėra pasigailima. Nei gražūs sodai, nei visa, kas yra juose. Paskui išbėgęs antstolis paskubomis užsirašinės padarytus nuostolius...
O tu dabar vaikštai, lyg tas audros pyktis tavęs negalėtų pasiekti, ir stebi, kaip visa išnyksta audros gniaužtuose. Kol nelieka nieko, tik nebūtis. Nulinė egzistencija. Nes nieko ir nėra. Visa tai, kas sukurta, yra tik iškreiptas groteskas, bandomas suvaldyti vienpusiškų žmogiškų taisyklių, kurios griūva, kaip ir miestelis, apimtas šalto audros šėlsmo. O sąvokos tuščios, grandinėmis jungiančios reiškinį ir jo apibūdinimą, kuris šiam reiškiniui visai nepriklauso ir jo visai nepaaiškina. Kaip mitas, bandantis paaiškinti tikrovę.

Tu stovi ir stebi Audrą pačiame jos sūkuryje, iš tiesų nė nesugebi nei jos suprasti, nei paaiškinti. Nes Audra yra kažkas daugiau nei tavo supratimas. Viskas, kas galų gale lieka, tai praeinančios Audros palikta ugnis ir akmenų krūva kaip juokingas gestas tavo pasaulėliui.

Ugnyje per dūmus eina neaiškių kontūrų vyriškis, nešantis kažką rankose. Jis tai guldo ant akmenų krūvos tarsi atiduotų auką. Trumpai susimąstęs pastovi ir nueina. Ugnis užbaigia darbą. Tolumoje nusidriekia gražūs gęstančio dangaus kontūrai. Lyg niekados nieko ir nebūtų įvykę.

"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

AGNĖ KRUOPYTĖ

DRAMŲ DRAMA

Veikia:

AGNĖ

AGNĖ 2

AGNĖ 3

Veiksmas vyksta labai moralioje šalyje, kurioje nėra gėjų, rasistų, draudžiama vartoti tabaką ir alkoholį, o valdžia nemeluoja po šešių. Agnė sėdi mažame kambarėlyje, aplink mėtosi daug knygų, televizorius, kalnas drabužių. Įdėmiai žiūri į kompiuterį. Už lango – karas, žmonės sukilo prieš mažiau žmones.

AGNĖ.  Staiga spiria į drabužių krūvą, prieina prie lango. O Dieve, jie vis dar ten žaidžia... Aš nesuprantu, kaip jie drįsta pradėti karą būtent tą dieną, kai aš neturiu, ką apsirengti! Pasižiūri į veidrodį. Na, bent jau gražiai atrodau, ir plaukai gerai stovi.

AGNĖ 2. Tau ne tik plaukai stovi, nieko nepamiršai?

AGNĖ 3. Ach, nekvaršink Tu jai galvos tokiais niekais, dabar jai svarbiausia turėtų būti sugalvoti, kuriuo kampu pasidaryti asmenukę, kad fone matytųsi visas veiksmas, gal reikėtų prieiti iš dešinės, čia kaip tik mažiau žmogus laiko nukirstą žmogaus galvą...

AGNĖ 2. Bet Tu privalai šiandien parašyti ir dėstytojai nusiųsti dramą.

AGNĖ. Na, kokią dar dramą, šis rytas ir taip man pakankamai dramatiškas, galbūt reikėtų parašyti apie tai, kad pirkau GUCCI suknelę internetu ir manau, kad jie man padielkę įkišo... GUCCI ar ne GUCCI – štai kur klausimas?

AGNĖ 3. Negaliu Tavęs klausytis, žiūrėk, Medėja jau įkėlė facebook nuotrauką su nukąsta galva ir dar fone matyti, kaip katė apdergė gandrui galvą, ką Tu dabar darysi? Man nuo Tavęs darosi koktu...

AGNĖ 2. Koktu? O, žinau! Kokto. Žiūrėk, čia, šita knyga, perskaityk Kokto, galbūt padės.

Agnė siekia knygos, bet staiga pažiūri į kompiuterio ekraną.

AGNĖ. Velniop Kokto, žiūrėk, kažkas pasirašė, kad atėjo pavasaris... O aš maniau, kad dar žiema...

AGNĖ 2. Jau seniai pavasaris, o ne lengviau būtų pažiūrėt į kalendorių? Pameni, kažkada skaitei, kad Ivinskis išleido pirmąjį...

AGNĖ 3. Tylėk, Tu mus sunaikinsi!

AGNĖ 2. Sunaikinsiu Tave, o ne mus...

AGNĖ. Ach, kaip Jūs mane erzinate! Nutilkit! Normalūs žmonės neturi balsų galvoje, normalūs žmonės neprivalo net turėti minčių galvoje... Aš pamenu, kokia buvau anksčiau, pamenu visus Kokto, Anujus, Beketus ir Sartrus. Na, ir kas iš to? Koks poetas laiko viduryje kambario arklį ir bando jį prakalbinti? Tikram poetui užtenka atsiversti sinonimų žodyną, surasti 15 žodžių meilė ir seksas reikšmių ir jas panaudoti kitais linksniais. O pats geriausias poetas tas, kuris rašo prozą, nes prozą galima parduoti... Arklys tik pridergs namus ir privers susimąstyti apie gamtos sąsajas su žmogumi... Niekam neįdomu! O kokie kvaili valkatos laukia Dievo? Apskritai dabar nebemadinga laukti. Ar matėt, kad kas nors sėdėtų ir kažko lauktų? Jei tingi laukti eilėje, gali užsisakyti internetu, jei pavargai laukti meilės, paskambink, ir Tau atves idealią porą, jei nenori laukti mirties, paprasčiausiai nusižudyk... Ir pragaras – tikrai ne viešbučio vestibiulis su trim idiotais, visi seniai žino, kad pragaras yra lygiai toks pat kaip gyvenimas, tik jis trunka amžinai...

AGNĖ 3. Nors Tavo mintys man patinka, Tu per daug mane vargini, Tu žudai save.

AGNĖ. Juokiasi. Aš nežudau savęs, o noriu atsikratyti galutinai Jūsų abiejų.

AGNĖ 2. Tau to visiškai nereikia, atsikratyk tik ja, su manimi nebus lengva, bet mes bandysim...

AGNĖ. Tu nori, kad aš grįžčiau į tuos laikus, kai bandžiau? Nemaniau, kad Tavo humoro jausmas toks subtilus. Aš būčiau sunykusi, ar matei, kaip atrodžiau? Rūpesčio, juoko, pykčio raukšlės... Ar gali patikėti, aš rašiau eilėraščius apie meilę, aš dirbau, aš siekiau... Isteriškai juokiasi, staiga pasigirsta riksmas, šūviai, nutraukta ranka įkrenta pro langą į kambarį. O tokiu atveju turbūt būčiau mirtinai išsigandusi. Įmeta ranką į  puodą. Rytoj turėsiu svečių, bus puiki šaltiena. Apie ką aš? Siekti – koks gražus žodis, kaip šuniukas su trimis kojomis, ir mielas, ir baisus, bet labiausiai jo gaila.

AGNĖ 2. Baik, Tu žudai mane.

AGNĖ 3. Aš pasitraukiu.

AGNĖ. Palauk, Tavęs man reikia, jau geriau išmeskime ją.

AGNĖ 3. Gal parašyk tą kvailą dramą, ir ji atstos.

AGNĖ. Dramai reikia konflikto, charakterių, veikėjų, blablabla...

AGNĖ 2. Ar nematai konflikto, pažvelk, kas lauke dedasi!

AGNĖ. Kas? Karas? Tu gal juokauji? Aš Tave pervertinau. Juk tai sveika. Pagaliau, užuot melavę, vogę vienas iš kito, manipuliavę už akių, jie kandžioja galvas, murkdo vienas kitą purve ir spardosi iki sąmonės netekimo. Karas vyko visą gyvenimą, tik dabar bent jau visi atvirai ir nuoširdžiai reiškia savo emocijas. Psichologė sakė, kad tai padeda.

AGNĖ 2. Gerai, tada pažvelk į save, jei būtum norėjus, būtum seniai mūsų atsikračiusi... Štai Tau ir vidinis konfliktas.

AGNĖ 3. Žinot, man čia jau visai nebeįdomu, bent jau nueik, suviliok kokį sūnelį arba tėvelį, ir tada galėsim grįžti prie šių marazmų.

AGNĖ. Neee, jokių vilionių. Dabar mane domina tik vienas vyras – Prometėjas. Jis pavogė iš dievų internetą ir išlaisvino mane nuo... Oi, negaliu nesijuokdama ištarti, chachacha. Kaip ten sakei – bandyti, siekti?

AGNĖ 2. O dabar jau man linksma. Manai, kad Prometėjas toks kaip Tu? Jis toks kaip aš, tačiau norėjo imti ir visus Jus, žmones ir mažiau žmones, sunaikinti masiškai: be karo, be nukirstų galvų. Greitai gyvensite pagal Prometėjo modelį, pagal jo troškimus, o kai jam atsibos, jis grąžins internetą dievams ir Jūs visi žūsite.

AGNĖ. Ir koks Tau skirtumas?

AGNĖ 2. Nes jei žūsi Tu, žūsiu ir aš.

AGNĖ 3. Aš nebegaliu, aš pasitraukiu, tikiuosi, kad mane susigrąžinsi.

AGNĖ. Pažiūrėk, ką padarei, mieliau jau gyvensiu su ja nei su Tavimi.

AGNĖ 2. Tai kodėl manęs nepalieki, jau seniai galėjai, pati tą žinai.

AGNĖ. Geriau padėk man parašyti tą prakeiktą dramą.

AGNĖ 2. Ir tada Tu mane paliksi? Nesulauksi.

AGNĖ. Manai, kad pati nesugebėsiu? Einu, pagooglinsiu.

AGNĖ 2. Vienintelis dalykas, kurį Tu googlini, tai Tavo vardas ir pavardė.

AGNĖ. Turėtų būti nesunku. Paimsiu kokio nors mito veikėjus, tarkim, Sizifas, Orfėjas ir Jasonas. Trūksta meilės istorijos, reikia moters. Tebūnie tai absurdo drama, moteris bus Žemaitė. Ne, atrodys, kad kopijuoju Ostrauską, tada imsim jos draugę Petkevičaitę-Bitę. Norėčiau, kad drama būtų moderni, todėl tebūnie Petkevičaitė-Bitė myli Orfėją, o jis Jasoną. Ji nenori, kad jie būtų kartu, todėl užkeikia Sizifą, kad jis vietoje akmens amžinai ridentų Orfėją ir Jasoną. Tik, žinoma, kad jo užpakalinė dalis nesitrintų su priekine, nes tokiu atveju pabaiga bus laiminga. Ach, bet reikia, kad drama turėtų ir kokį visuomenei svarbų konfliktą... Sakykim, kad Bitė-Petkevičaitė, likusi be vyro, nukeliauja į Afriką ir įsivaikina daug juodaodžių vaikų...

AGNĖ 2. Cha cha cha. Ir čia jau drama? Ir iš to Tu nori išpešti keturis puslapius? Apgailėtina, jau geriau skaityčiau Kulnio eilėraščius, nei Tavo dramą. Nėra ko stebėtis, be manęs Tu niekada jos nebaigsi arba ji bus tokia prasta, kad Tu rašysi, rašysi ir rašysi ją iš naujo, kol numirsi.

AGNĖ. O ar mes ne tai ir darome? Ar aš kiekvieną rytą atsikėlusi nesivalau dantų vėl ir vėl iš naujo? Ar aš kaskart lietingą dieną neišsitraukiu skėčio, kol jis sulūžta, tada perku naują, ar šitas karas už lango nesibaigs ir vieną dieną neprasidės iš naujo?

AGNĖ 2. O ar Tu nori taip ir mirti, viską darydama iš naujo. Visada tą patį? Nori rašyti tik vieną prakeiktą dramą ir atsisakyti manęs? Nori bėgti paskui Prometėją, kuris visų idiotų dievas? Nori laukti pavasario facebook ekrane?

AGNĖ. Taip, juk tai ir vadinasi gyvenimas. Taip man patinka, taip man patogu, taip man nereikia Tavęs.

AGNĖ 2. Tada palik mane! Rašyk dramą pati, aš nebenoriu būti dalis Tavęs.

AGNĖ. Su malonumu. Tu man jau įgrisai.

Agnė bėga link lango, atsidaro jį ir iššoka. Gatvėje karas baigiasi. Agnė po truputį pradeda judinti kojas, rankas, pakelia galvą ir atsistoja ir eina namų link.

AGNĖ 3. Palauk, apie ką mes dabar?

AGNĖ. GUCCI ar ne GUCCI – štai kur klausimas?!

"Žemiškųjų komedijų" konkurso diplomantai

GABRIELĖ GENDVILAITĖ

Vaidinti gyvenimą

Scenoje tamsa. Viduryje pasirodo mėlyna šviesa, iš kurios išnyra moters kūno kontūrai. Pasigirsta žingsniai, kurie primena išjojamos kumelės kanopų kaukšėjimą. Į žiūrovus eina moteris M., kuri visą laiką žingsniuoja.

M. Judėk pirmyn, eik į priekį! Pasieksi daug, svarbu nesustok.

(Vis garsiau)

M. Tu gali! Šaunuolė!

(Dar garsiau)

M. Nuo tavęs viskas priklauso! Užtikrintai ir drąsiai eik į priekį. Kurk ateitį pati.

Aš irgi taip sakyčiau, jei man patiktų kvailinti kitus. O man sakė – kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Nė velnio! Vakar puikiai pasiklojau, bet miegojau... neduok tu Dieve... Arba duok. Duok, nes kam tu išvis reikalingas, jei nieko gero nepadarai.

(Rodydama į save)

M. O aš, o ką aš?..

(Ji vis toliau žingsniuoja, o į sceną įeina žmogus. Jis atsisėda ant paguldyto stulpo, kuris panašesnis į miesto gatvių šaligatvius nei į šiaip stulpą ir žiūri į vieną tašką. Scenoje girdisi moters žingsniai, ir užsiuodžia šlykštus pigaus tualetinio vandens kvapas. Žmogus nusispjauna per kairįjį petį ir iš kišenės išsitraukia pakelį cigarečių. Bevartydamas pakelį rankose išsitraukia vienintelę likusią cigaretę ir užsirūko.)

Žmogus. Būti ar ne būti? Kur aš tai girdėjau?..

(Pasikrapšto galvą)

Žmogus. Kur aš tai girdėjau? Kiek gyvenu, tai jau šimtmečius ši mintis skamba galvoje.

(Vis dar stebi vieną tašką scenoje ir pasuka galvą į dešinę. Pastebi einančią moterį ir atsistoja norėdamas iš visų pusių ją apžiūrėti)

Žmogus. Sveiki, Madmuzel, gal norite parūkyti?

(Šypsosi ir nusilenkia lyg nuolankusis tarnas)

M. Visada noriu. Nors šiaip nerūkau. Ačiū, paimsiu.

(Pagriebia cigaretę ir vos spėjusi įtraukti, užsikosėja)

M. Viskas puiku. Peršalau turbūt.

Žmogus. Ką veikiate čia vakare viena ir nelaiminga?

M. Aš šildausi po saulės spinduliais, šiuo metu einu į darbą, o vėliau eisiu pietauti. O žinote, ką veiksiu vakare? Susitiksiu su draugėmis, kartu gersime vyną ir kalbėsime apie naujausius meno kūrinius vakarykštėje parodoje.

Žmogus. O kur jūs dirbat, moterie?

M. Esu aukščiausio lygio žurnalistė. Neturiu jums laiko pasakoti, ką veikiu, nes esu labai užsiėmusi. Skubu į darbą, turiu parengti ne vieną straipsnį. Mano grafikas kaip niekad užimtas.

(Į sceną įsėlina grupė turistų iš Vokietijos, kurie fotografuoja už M esančią bažnyčią. Vienas iš turistų į šalia M padėtą indelį įmeta 1 eurą. M nusišypso ir palinksi galvą turistui.)

Žmogus. Tai jūs jau seniai dirbate žurnaliste?

(Žmogus paklausia ir nuleidžia galvą žemyn lyg negalėdamas pažiūrėti M į akis)

M. Jau beveik penkerius metus. Sukaupta patirtis leidžia dėlioti darbo grafiką kaip noriu: spėju ir vaikus prižiūrėti, ir vyrui vakarienę gaminti. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. Kuri čia konkrečiai redakcija?

M. Žinot, ne šiaip sau ji. Mes užsienio kapitalo padalinys. Vienas toks Lietuvoje.

(Žmogus tyli ir susimąstęs vedžioja akis žiūrėdamas į grindinį.)

Žmogus. Gal dar cigaretę?

M. Ne, ačiū, aš nerūkau. Tai kenkia mano sveikatai. Ypač pradėjau sveikai gyventi, kai susilaukiau pirmojo vaiko, po to antrojo... Jie juk patys brangiausi mano gyvenime.

Žmogus. Kokie jų vardai?

M. Marija ir Gabrielius. Abu lyg angelai paklusnūs ir ramūs.

Žmogus. Kur jie šiuo metu?

M. Na, jūs ir klausiat. Tokiu metu, tai žinoma, kad mokykloje.

Žmogus. O jums nešalta? Nosis atrodo paraudusi.

(Žmogus prieina arčiau M ir nori pažvelgti arčiau į jos veidą, tačiau M nerangiai numoja ranka vydama žmogų į šoną. Jis susigėdęs pasitraukia.)

M. Ar jūs suprantate, ką darote? Reikia jausti ribą, kaip reikia bendrauti su nepažįstamu žmogumi.

Žmogus. Suprantu. Labai atsiprašau Jūsų.

M. Kur mano taksi? Jau laukiu jo čia... tris dienas.

Žmogus. Bet čia nevažiuoja taksi.

M. Užsičiaupkite. Koks nemandagumas.

Žmogus. O apie ką dažniausiai rašote?

M. Man patinka politika – kas ką kur nužudė ar kokią avariją padarė. Nereikia tų rožinių akinių, privalome žinoti, ką politikai daro su mūsų pinigais. Mes juk ne už tokią Lietuvą kovojom.

Žmogus. Taip, taip, už geresnę.

(Pritardamas linksi galvą. Moteris vis dar žingsniuoja.)

Žmogus. Žinote, aš jau gal eisiu. Namie laukia motina, paguldyta ant patalo.

M. Jūs bėkite, bėkite. Aš kaip tik rašau straipsnį apie moterų sveikatą. Nepatikėsite, kokių įdomybių sužinojau.

Žmogus. Nagi. Klausau Jūsų.

M. Ne, negaliu pasakoti. Viskas dar tik juodraštyje, o aš nemėgstu švaistytis informacija į kairę ir į dešinę. Moters sveikata ir jos gyvenimas turi turėti intymumo.

Žmogus. Papasakojote apie savo vaikus, darbą, o kur Jūsų vyras?

M. Jis tobulas. Šiuo metu jis komandiruotėje Japonijoje. Jis labai užsiėmęs ir retai jį matau, tačiau tai nėra problema.

Žmogus. Kuo, sakėt, jis vardu?

M. Nesvarbu. Matėt naujausią filmą su Džeimsu Bondu?

Žmogus. Ne nemačiau. Nežiūriu filmų, tam neturiu laiko.

M. Labai geras.

Žmogus. (Staigiai nutraukdamas M kalbą) O kur jūs gyvenat?

M. Čia pat. Dar dvi sodybas turiu Alytaus pakrašty.

(M sukosėja ir net paraudonuoja nuo kosėjimo. Stoja tyla. Porą minučių nė vienas nekalba, tik M keletą kartų sukosėja. Staiga privažiuoja vaikas su dviratuku kuris pasiūlo pirkti laikraščių, tačiau abu atsisako.)

Žmogus. Kokią muziką Jūs mėgstate?

M. Ne, aš nesu dainininkė. Paprasčiausiai mama mėgdavo dainuoti lopšines prieš miegą.

(Pradeda skambėti F. Sinatros „Strangers in the night“. Žmogus ištiesia ranką ir pakviečia M šokti. M spyriojasi ir net pradeda drebėti)

M. Supraskit, aš... aš negaliu šokti darbo metu.

Žmogus. Užsimerkite.

(Žmogus paima už rankos M ir ją prisiglaudžia prie savęs. M iš kišenės iškrenta kelios centų monetos, ji suklumpa ir nusibrozdina kelį. Iš nubrozdintos vietos pradeda bėgti kraujas. Ji nusivalo kraują juoda lyg anglimi ranka ir nučiulpia ranką, kad ant jos neliktų varvančio kraujo. Žmogus, nekreipdamas dėmesio į žaizdą, lyg šokio virtuozas veda M lėtu žingsniu)

Žmogus. (Kvėpuodamas M į plaukus) Kokia Jūsų svajonė?

M. (Tyli)

Žmogus. Ką svajojate gyvenime pasiekti?

M. Jau viską turiu.

Žmogus. Matau.

(Jie vis dar šoka, o eidami praeiviai meta pinigus į dėžutę.)

Žmogus. Mėgstate keliauti?

M. Mėgstu stabilumą ir nieko nekeisti savo gyvenime. Aš stipri moteris. (Atstumia vyrą ir vėl atsistoja į tą pačią vietą ir pradeda žingsniuoti)

M. Gyvenimas yra gražus.

Žmogus. (Trenkia koja į grindinį ir pradeda rėkti. Stipriai pastumia M, ir ji parvirsta ant žemės) Nenoriu nei būti nei nebūti šiame gražiame pustpasauly.

(Žmogus pabučiuoja ant žemės gulinčią M, tada apsiverkia ir ją pakelia. Susirinkęs išmėtytus M eurus atsisėda prie stulpo ir vėl žiūri į vieną tašką. M žingsniuoja toliau visai nebereaguodama į aplinkinius.)

Žmogus. Aš tik norėjau nueiti į parduotuvę. (Žiūri į vieną vietą scenoje ir pradeda verkti pasikūkčiodamas).

(Pasirodo dar du turistų autobusai, kurie fotografuojasi šalia M tarsi kaip prie meno skulptūros. M šypsosi ir seksualiai pozuoja lyg modelis iš Victoria Secret apatinių kolekcijos pristatymo. Scenos užuolaidos užtraukiamos, o tuo metu scenoje skamba vyro verksmas.)