2013 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis

KŪRYBA. Roberta Stonkutė


Pristatome Robertos Stonkutės, LFK II kurso studentės kūrybą, kuri nedrąsiai beldžiasi į skaitytojų širdis.  Skaitom. Drąsinam. Skatinam!


Svetimos paklodės

Ir tvankią mėnesienos naktį, atsiduodančią prakaitu švankiu ir
svetimu – ne mano, o paliktu seniau, galbūt, dviejų, kurie
kartu jau nebeprakaituoja naktimis, - jaučiu kaip įsisenėjęs
kvapas, nuo kūno šilumos po kaldra, vėl tampa skysčiu ir
limpa man prie strėnų. Drėgmė ir tas aitrus kvapas, nuo kurių
pabudau, nebeleidžia užmigti; mano mintys klajoja visur, tik
ne mano pačios galvoje. Nenustygstu – mėšlungis pradeda
traukyt raumenis vieną po kito. Kyla neaiškus nepasitenkinimas
ir neatpažintas troškis nusidėti, - o gal jau nusidėta? Norėčiau
klykt – paklodės erzindamos, suteptos kitų skysčiu, paženklintos
Kitų kvapu veliasi apie kojas ir vienos blakstienos negali pasiekti
Kitų. Negalėdama smigti į nebūtį, galvoju apie gyvenimą, seksą
Ir beprasmišką neviltį, kurios čia nereikia, - galbūt, tik mano
Apsunkusioms ir neramiosioms kojoms. Langas prieš mane atviras,
Turėtų išsisklaidyti mane apsupusią lipnią ir nepažįstamą
Drėgmę, bet pro jį atskinda tik dar šlykštesnis antro galo tvaikas,
Galbūt, jis net stiprensis už tą, kuriame gulu, - nors, kai pagalvoji,
Visa normalu: jei kiekvienas naktį prasidaro savus langus, tai
Jų asmeninė smarvė tampa vieša, ji susilieja su kitomis, į save
Panašiomis ir – nori ar ne – tampa bendra ir kiekvienam prieinama.
Staiga mano neramus vartymasis, bandant su(pri)sitaikyti, yra
Pertraukiamas vaiko klyksmo, kuris net sudrasko monotonišką
Svirplių grojimą, siekiant prisivilioti ir pasėti save patelės įsčiose.
„Ne aš. Nenoriu.“ – suklykia ir kartoja vaikiškas balsas be perstojo
Dusliai – jo tonas išduoda kartėsį, pasišlykštėjimą ir užsibaigia
Bejėgiškumu, supratus, kad niekas nuo jo žodžių nepasikeis.
Antra valanda dūšnos nakties. Taip ir nesuprantu iš kur atsklido
Tas nuneigiantis klyksmo garsas? Bet staiga prisimenu, kad
Gulu kitų pataluose, kad nieko čia nėra mano, o tik paveldėta.
Ir tas nelaimingas dar galintis jausti kūdikis – juk tai aš pats. Dar.
Kol kitų paliktas kvapas užvaldys mane, įsiskverbs į odą taip, kad
Bus per gilu nušveisti muilu, taip, kad net minties nekils ką šveist.


Nesurinktos šukės

Sudaužyti kažkam širdį. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia kažkam
Neduoti, ko tas nori; o gal sudėtingiau: neduoti ko jis nori,
Net žinant, kad jis nori? Kuris variantas skaudina labiau –
Aklas ar surežisuotas? Gal sudaužyti širdį reiškia atimti, tačiau
Ką atimti: kūną, sielą, protą, idėją – kas suplėšytų į gabalėlius tave?
Galbūt sudaužyti širdį, reiškia nepastebėti kito – to, kuris turi
Rūpėti, kurį turi mylėti ir tavo trumparegystė kamuoja kitą tiek,
Kol jo širdis ima dusti nepastebėta; nuo pastangų – paradoksas!
Būti pastebėta, ir miršta iš troškulio, išunkta nepatenkinusio ilgesio.
Kaip turi jaustis žmogus, su sudaužyta ir į gabalus sutrinta
Širdimi? Ar jam reikia rengtis juodai? Nešioti gedulą, kad visi
Pastebėtų jo netektį – ar dužimas yra negrįžtama ko nors netektis?
O gal galime atsiklaupti ant kelių (tik neatgailaukim) ir, surinkus
Duženas, jas suklijuoti; gausime tą pačia formą, tik ne tokią lygią.
Ne, tokiam žmogui su sudaužyta širdimi, kurią galima suklijuoti,
Netinka melagingai nešioti gedulo spalvos. Tada gal jam tinka jausti
Gėdą? Kodėl gi ne. Gėda – puikus jausmas, verčiantis viską tau
Vienam ant kupros; menkink save ir giminėms bei aplinkiniams
Nereikės aiškinti kas tau nutiko – visi žinos, kad dužo širdis ir klijavai.
Gėda geras jausmas, kol klijai sulimpa ir sukietėja – vyksta
Reabilitacijos procesas. Tačiau ar tikrai tai jaučia sudaužytaširdis?
Gal tikriau jis jaučia kaltę ir mielai vadina save ožiu ir dar paglosto.
Kaltė visai realu: pats kaltas, kad jautei tam, kuris nebuvo vertas.
Apmaudas taip pat gerai, mūsų tautelė mėgsta gręžiotis praeitin,
Tačiau ar turėjom kuomet nors iš to naudos: gailėtis – duota
Silpnavaliams, kurie nepripratę prie naujos „klijuotos“ širdutėlės
Vis prisimena kokią turėjo jie prieš tai, ir slegia juos tai amžinai.
Bet tas su duženom prie kojų, juk gali jaustis ir kitaip: džiūgauti, kad
Praregėt pavyko ir kainos to nesigailėti; jis gali duženas susiklijuoti be
Didesnio vargo ir pradėt iš naujo savo dieną – priprast prie rando dar ne
Vieno ir sumušt rekordą pavertus išgyvenimą olimpine šaka.
Taigi, ką reiškia sudaužyti širdį? Tai reiškia visa, ką aš pasakiau, bet ko
Nesitikiu išpildyt, tai reiškia melą ir tokius pat beverčius pažadus, kuriais
Tu patikėsi. Ką jaučia sudaužytaširdis? Visa, kas rodosi jam patogu:
Vienas kaltint mėgsta, kitas džiaugtis – svarbu klijuoti, retušuoti ir
Reabilituot išmokti, kad galėtumei toliau judėti, o ne žengti žingsnį, kai
Į kojų padus negailestingai sminga nesurinktos širdutės šukės.


Patenkinti žmonės

Patenkinti žmonės, radę pretekstą
Nemirti; laimingi tie, kurie radę
Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o visa
Kita lieka tiem, kurie nejaučia –
Man, galbūt tau ir daugeliui kitų.
Platus pasaulis, kuriame pasilikti
Mum tiek pat svarbu, kiek ir išeiti.
Mes nenorime nei gyventi, nei mirti –
Mes iš vis nežinome ko norim. Galbūt
Dienos, kuri padėtų atrasti ko mum
Trūksta, o gal laukiam Apreiškimo,
Tikimės susigrąžinti prarastą kadais
Pilnatvę ir brangiosios sielos vientisumą.
Galbūt mes tikimės, kad tuomet
Pasaulyje atsiras aiškios spalvų ribos,
O gal kaip tik jų neliks – dabar juk
Nematom. Negirdime, todėl klykiam
Ir nejaučiame, - gal tai ne mūsų valia,
O gal nenorim, nes taip lengviau gyventi.
Išgyventi. Lengviau apsaugot save
Sulindus nejautrumo kiaute, į kurį
Niekas neįleidžiamas, iš kurio patys
Negalime išeit. Išsilaisvint. Keistas
Pasaulis, kuriame tau viskas vienodai
Nesvarbu, kuriame gali palikti visa, ką
Kaupi, akimirksniu, neatsisveikinęs; ar
Gyventi su tuo – tame – amžinybę.
Niekas nėra svarbu tiem, kurie nejaučia,
O ar blogai tai, ar gerai – kas pasakys?
Patenkinti žmonės, radę pretekstą
Nemirti; laimingi tie, kurie radę
Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o man
Nesvarbu, čia ar ten. Buvimas nesvarbu.
Nejausti juk gali visur, nesuradęs, nei
Dėl ko gyventi, nei mirti ir pūti anapus.


Kelio dangos skirtumai

Kelias nėra vienodas: iš miestelio asfaltas
Geresnis; į jį – duobėtas labiau. Ką tuo norima
Pasakyti? Galbūt ir nieko, sakysite Jūs, o aš
Galbūt ir sutiksiu, kad nieko, - galbūt. Bet
Iš tiesų, kodėl taip yra? Ar tai reiškia, kad
Į miestelį daugiau atvažiuojama, negu
Išvažiuojama? Ne, nes tada kur tie žmonės
Prapuola? Galbūt iš miestelio geresnis kelias, nes
Nėra kam iš jo išvažinėti dienomis? Nėra žmonių –
Nėra mašinų? Bet juk aš ir tu čia gyvename
Ir mirštam. Tai kodėl yra taip, kaip yra? Tinkamiausias
Paaiškinimas kvaileliui: kam gi remontuoti
Kelią į seną lietuvišką kaimą, jei valstybė kelia
Šiam ištaigingai ir senokai jau grandiozinę budynę?
Štai, kodėl skylės kaišomos tik keliuose, kurie
Veda „iš“. Tie keliai veda mus „iš“ po vienišą vieną,
Todėl nedažnai juos tenka remontuot kuprą sulenkus -
Baigia jau išvesti amžinai. Nebėr kam ir kur grįžt
Todėl dūla kelias „į“ ir niekam jo nereik – užpustys
Jį laiko smiltys ir neberasim kelio gražią dieną
Mes pas tėvus, pamiršim jų užžėlusius kapus.
Nebežinosim žodžio mes gimtinė, nes visi
Būsim iš TeNiekur šalies; iš ten, kur visų daug,
Bet savo nė vieno, net abi rankas ištiesus į šalis.
Kartais pagailsta, kad pasiduodamam ir puikiasniem
Keliam atsiduodam, kartais suskausta, kad liks
Tik vienas didžiulis „iš“, kurį taip pat pamiršim, -
Nes panaudojam jį tik vieną vienintelį kartą. Ir kas
Iš mūsų, po vieną išvestų, beliks? Tik išardyti
Asfato gabalėliai, iš kurių kelio atgal „į“ sudėt nebeis –
Per daug paskirų dalių, per daug turėtojų, kurie
Manos, kad turi viską, o iš tiesų tik kišenės pilnos.


Bus daugiau...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą