Ant aukšto kalno
Tyliai žvelgdamas į tolį,
Senasis ąžuolas mielai
Kartoja tau žodžius, brangioji.
Šakų simfonija į tolį bėga,
Palikdama tik aido atgarsius tylius.
O vėjas lyg brangus meilužis
Išdarko sušukuotus ąžuolo karčius.
Perkūnas svaido jam žaibus,
Bet jis ne koks paliegėlis, drąsus,
Dėl meilės mirti jam garbė,
Tegu palaidoja jį ne melas, o šlovė.
Ir kritiniu gyvenimo metu
Supranta esantis šventu.
Šakų karūną perduoda lyg kūną,
Pašventina savo gyvenimo kilnumą.
***
Be meilės tu – miražas,
O aš – dykumos kalinys.
Pasodintas kaktusas
Brandina skausmą
Ir ne tik.
Tu – ekologiškai švarus vynas,
Bet užteršei mano mintis,
Kurios lėtai jau teka
Kaip Vilija – į vilnis.
Tu – Dagestano priešas,
Aš – vilkas iš kalnų,
Tu – Čečėnijos ekstremistas,
o aš – rusų siuntinys,
Tu – degančios Aliaskos gaisrininkas,
Dezertyras ir bailys,
O aš – Saliamono anūkas,
Kongo beždžionė ir karys.
Ne koks peizažas išėjo,
Dėl jo dar verta pagalvot,
Bet mums papirusas jau baigias,
Tad eikime abu miegot.
Kęstutis Dambrauskas
(ŠU Filologijos doktorantas)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą