Duris rudeniniam
ir jau į žiemą slenkančiam „Mūzyno“ sezonui atveria Germinta Patašiūtė, ŠU HF
Lietuvių filologijos pirmakursė
Iš
naujausios kūrybos
Žvilgsnis
Medžių
viršūnėse rudens plaikstomas
Žvilgsnis
Glostantis
danguje kabaliojantį auksinį berniuko
siluetą
Kranklės
klyksmas
Ir
apdulkėję žmonių balsai
Nuvedantys
prie žolėje gulinčio
Besiilsinčio
ženklo
Mirtis
Išgėdinta
gatvė
Išeisiu į
gatvę,
Šlapią,
bjaurumu prilijusią,
Pėdų
išgėdintą gatvę.
Pažvelgsiu į
žmones
Atlapotais
švarkais, bet uždarom širdim
Pilnom
piniginėm, bet nuskurdusiais jausmais...
Jų apsunkę
blakstienų galiukai
Tarsi rasos
lašeliai,
Nusmelkę
žemyn žolės lapą.
Nusivylimas
Su
paukščiais išskridusi šypsena..
Šalti ir
nerūpestingi
Kaip vėjo
blaškomi lapai
Žmonės.
ir iš ankstesnio
laiko...
***
Kai
rūkas paglostys
Žemės
skruostus
O
lietus pabučiuos
Plačią
jos kaktą,
Mėnuo
surinks paskutinius saulės spindulius,
O
dangus pasidabins spindinčiomis sagutėmis,
Tada
atsivers visai kitas pasaulis.
Pasaulis,
kuriame būsi tik tu.
***
Žodžiai
plyšta,
O
naktys išsimėto,
Žmogus
grįžta vingiuotu keliu –
Tai
ne klaida, o pasirinkimas.
Neteisingi
pasirinkimai
Prakiurdo
eilutes
Ir
laike ištirpsta sakiniai.
***
Užgesęs
aguonų laukas,
Varnų
nunešioti žodžiai
Ir
žvėrių sutryptas žvilgsnis,
Į
medžių jūrą nerianti saulė.
Paukštis,
Švelniai
bučiuojamas bangų,
Ir
vyšnios kauliukas,
Savo
nuogumą slepiantis žolėje.
***
Saulėje
tviskantys plaukai,
Musė,
nerandanti išėjimo laukan
Ir
saulėlydis,
Svajos,
Drugeliu
skraidančios galvoje,
Laimė,
Grakščiai
šokanti ant blakstienų galiukų.
***
Prieš
kitą smerkdamas užsimauk jo batus,
Vingiuotame
kelyje užkliūk už visų akmenų,
Už
kurių kliuvo jis,
Pajusk
visus išsiskyrimus be prasmės
Ir
tik tada sakyk,
Kad
žinai, kaip reikia gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą