Lyrika iš meilės satyrų,kurią
galima skirti Dingusioms Mūzoms paminėti
Pas Lū: alkoholis, meilė už
pinigus, kančia
Tada gyvenom
Lū namuose.
Kiekvieną dieną
Gėrėm šviesų alų,
Anokia čia veikla.
Žiovulys veiduos:
Jis ritinėjos
Pakampiuos, po stalu
Ir visas girtas,
Bet miegas neėmė
Viršaus niekad.
Ir lašas ašaros nė karto
Skruostu neriedėjo.
Į drungną sieną
Įkaldavom po
Vinį atminčiai –
Kad štai, dienos
Vienos dar būta.
Akių dugnus
Užpildavom skysčiu
Su laipsniais:
Nebūdavo gi verkti kuo,
Tai tik užpilt belikdavo
Ir užsandarint.
Tad laukėm: kuriai
Labiausiai smogs
Kvailybė.
O kritus vienai
Nieko nenutikdavo.
Ir nepaskambinadavo
Tas mylimasis.
Kryžiavom filosofiją
Neprofesionaliai
Ir buvo galima ištempti
Iki ryto.
Gal..
Nusvilintus ašmenis
Čiupdavom prisigalvoję
Pralenkti Kristaus kančią –
Juk mylim dar švenčiau
Nei kad šventasis gali.
Bet į duris niekad
Nepasibelsdavo
Prasikaltęs mylimasis.
Na, patys žinot
Tuomet kas vyko:
Tai verdavosi, tai ne
Tos kankinystės žaizdos.
Anokia čia veikla?
Kasdien pačių kvailybė
Maldavo
Nepalikti savo vietų,
Kol sienos nuo vinių
Nesutrupės.
Kol nepaskęsim.
Kol neužmigsim,
Kol nepaskambins vienai
Ir neištars –
„Ateik. Paguosk mane
Į Lyros 66-41. Laukiu“.
Ot, niekšelis...
Čiupęs tušinuką,
Akimirką atrodė kaip
Mergiotė naivi –
Surinks žodžius,
Iš šiandienos skaitytų,
Kai kur įterps brūkšnelių,
Eilutę skels perpus,
Ir bus eilėraštis gražus.
Šlovė poryt gulės su juo –
Jis rausdamas svajojo.
O darbo buvo daug –
Atseit daug turi pasakyti,
Bet va, nemoka išsireikšti.
Netrukus
Tyrė šedevriuką katik užrašytą:
Galbūt per taikliai pasakyta net –
Akimirką manysiąs.
Ar velnias ar tai mūza bus
Apsėdus, kad tokį gerą...
Kad tokį gerą!
Galvojo: vaizduotę savo iškuteno
Jau visuos kraštuos.
Kaip jau supratot –
Poetas buvo prastas.
Bet koks meilužis!
Su viena tokia
Šiandieną niurkės
O vakar kątik sutiktai
Centre prekybos
Glostė dar neuostus plaukus:
Kol kas – galvojo jis –
Kol kas, dar šviežutėlė.
Taip jam ir reikia
O šis buvo
Labai patyręs moteryse.
Kartodavo: vienintelę jau turi,
Bet va,
Negali dusti po sijonu vienu.
Nuotykiai – toks būdas mano –
Taip sakė jis, taip liudijo
Prieš paskutinį mūsų „viso gero“.
Atėjo laikas jam
Numirt ankstokai:
Nepatyrus nė nuotykių
Tiek, kiek jis jų troško ir planavo:
Žodžiu, jaunuolis
Su britva trenkėsi
Stulpan smarkokai.
Prieš parskrendant į dangų,
Jei šitoks egzistuoja,
Tarė: palaidokit mane
Su plaukų sruoga tos,
Kuriai tiek daug aš melavau.
Ir noras buvo ištesėtas – palaidojo su.
Širstu, kad sruoga ne manoji.
Bet va, yra geroji pusė:
Dvasia jo slankioja
Aplink kaimynės langus –
Niekaip neišžegnosi – sako ji.
Tai štai – vėlė užstrigo
Pas apmeluotąją ir dūsta
Iš pamėkliškos vienatvės,
Baisi bausmė abiems, neduok tu Dieve.
Autorius, kurio nieks nepažįsta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą