Laura Baltijutė "Mėnesienos dulkės"

Rudeniniame konkursėlyje dalyvauja ir Laura Baltijutė, ŠU Menų fakultete studijuojanti grafiką (IV kursas)

 

Mėnesienos dulkės

 

Tamsa niveliuoja formų gausą,

Pabrėžia pamišėlišką šmėklą sodo gale – obelį.

Na ir kas, kad giliai vienkiemyje apsiputojęs staugia šuo...

Raudonas purpuro siūlas įsipina į tamsą.

Vidurnaktį pasaulis merdi triukšmingam šnabždesy,

Belaukdamas, kol visais pilkais niuansais prasiskleis dienos šviesa...

O mėnesienos trupiniais apsivėlusios kamanės –

Girtos, apkvaitusios, pametusios nebylų dūzgesį.

Kažkur nuo trapaus dobilo nuvarvėjusiam nektaro laše

Po dangaus ežerus braido bekūniai pavidalai...

Kokia klampi mėnesienos kilimuos įsipynusi naktis,

Savo gelmės esybėje alsuojanti aušros svaigumą....

 

Fotografijos I

Fotografijos

pačios vartė

mane...

kelios baltos

kelios juodos

tik kelios visiškai pilkos... 

morka išgręžiota

medvaržčių,

sudužę akiniai

ant bala žino

kieno akių...

Fotografijos

pačios vartė mane...

pamestas dviratis,

pamišėlė prie

tvenkinio ieško ko nepametė...

Fotografijos

pačios vartė mane...

keisti žmonės,

štai jų rankos,

štai kojos...

išnyksta, išnyra...

Kapinėse prieš Vėlines

Vėjas

neatsiklausdamas

aptaško

gelsvais lapų purslais

nemarioje tyloje

pražystantį

kapinių vartelių

girgždesį...

Kokia traški tyla

kai ilgesio plėšomos

žvakės spindesys

plonučiais pluoštais

drimba

lyg pirmas sniegas

ant nuogų

žemės pečių...

Išpurtusiom

nuo darganų lūpom

demonstratyviai aimanuoja

konteineris

nesugebėdamas nuryti 

sukiužusių eglišakių

plastmasinių gėlių

rankų šilumos...

Prisiglausti

prie akmenin įlieto

nublukinta šypsena

veido

per mirties šrifto

paliktų randų

godžiai gerti

srūvančią rasą...

Trims (I)

 

Duona pilna juodų žemių.... Jos skonis primena aguonų, ilgai mirkytų piene, o paskui migdančių... Dulkių, voratinklių ir tyro juoko tyrė ir dar galvijų kailio liekanos delnuose.

Jau rudenėjant aptikau palto kišenėse truputį vėsos iš brėkštančio ankstyvos vasaros ryto. Basos kojos suraižytos aštrių žolių lapų.

Vis ėjai ir kažką bambėjai. Sekiau iš paskos. Skyniau dobilus triušiui ir dar bala žino kokius augalus, lengvai lūžtančiais stiebeliais. Tu pamilžai karvę ir bakstelėjai jai pirštu, kai ši norėjo lyžtelti. Ranka glosčiau jos aksomines lūpas. Perštėjo skruostą, bet visoms trims buvo ramu... Kiekvienas judesys ir užimama vieta pievoje buvo tobulai sukurta trims...

Vėliau viskas bluko, iro ir galiausiai  skendo kaitroje be pradžios ir pabaigos. Pievoje pradėjo nykti žolė. Kvaila karvė vis ėdė ir ėdė... lyg bandytų į dulkes sumalti pakopą, ant kurios statė savo sunkią suskilusią kanopą.