ILONA OSIPOVA,
ŠU HF Literatūrologijos I
kurso magistrantė,
paprašyta parašyti APIE POEZIJĄ IR SAVE:
Aš esu visiška piemenė,
palyginti su poezija, tai ką aš galiu apie ją pasakyti? Nebent tai, kad
įsivaizduoju ją kaip įstabų žvėrį, neprijaukinamą, bet kartais leidžiantį
paglostyti. Esu „neatsargią“ valandą išleidusi savo poezijos knygelę
„Prodainiu“ (2002), mano eilėraščių yra spausdinta „Varpų“ almanache, Šiaurės
Lietuvos kūrėjų almanache „Jungtys“, Joniškio literatų klubo „Audruvė“ trijuose
kūrybos almanachuose, kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, dar kažkur, ar čia
viską beprisiminsi... :)
Toliau – Ilonos
Osipovos keletas eilėraščių
katės yra lietaus
laikrodžiai
šiandien visos katės rodo lietų
letenėlių rodyklėmis
uodegos rykšte plaka potvynį
net kai baigias lietaus seansas
ir TV rodo sniegą
murkia katė lašų rožinį
blusa užkukuoja vidurlietį
***
šventoji liucija
nušalo kojas
kelio liežuvis laižė
amžiną jų įšalą
pavasaris
jas su šaknim išrovė
kaip verdantis vanduo
mus perliejo
velykos
***
kai numirsiu
būsiu savimi
o jei liks laiko
prisikelsiu
pasiklausyti
kaip pavasario gerklėj
viltis kukuoja
kol tėvas lengvai
mindaugių lauką
ant savo pečių užsikelia
ir kelio lataku
į mano širdį
parneša likimą
Iki sutvėrimo
Liežuvavo lietus.
Ir todėl liko sausas.
Praeitis graužė dabartį.
Buvo rugpjūtis.
Nebuvau dar sutikus mirties.
Dar tik ropštės iš laužo ugnis.
Dar tik žiedė mane
Kaimynystėj gyvenantis dievas.
***
sakei niekada
ugnis nesusitiks su dūmais
jos krūtys raudonos
pro krosnies šonkaulius
putoja
kol dūmų pienas suteka
į dievo lūpas
sakei pro kamino ryklę
pelenai žiovauja
vaikšto po dangų dievas basnirčias
***
ištroškęs autobusas
iki dugno
išgėrė gatvę ir išdūmė
į pažadėtą stotį
į vienatvę
namuos ištirpo grindys
ir užaugo durys
ant duonos priegalvio
pelijo tavo veidas
kapojo tamsą
cigaretės dūmas
mano plaukų derva
šaknis suleido
į pirštais išpurentą
tavo kūną
Ašarų repeticijos
visa bėda kad
aš neatsargiai verkiau
1989-ųjų gegužę
neprofesionaliai verkiau
bet ne už pinigus
nusidėjau
tai buvo paskutinis kartas
kai ašaras regėjau gyvas
dabar gyvenu
laiko nusausinta
numelioruota dievo
sergu ūmia prigimtim
nepagydomai
ji švelniai mane prisuka
lyg mechaninę lėlę
repetuoju kasdien
ašarų žingsnelius
kol skausmas
užsimiršęs
iš juoko miršta
iki ašarų
***
Skutu vasaros galvą
Šalnos skustuvu
Eik vienuolystėn
Įsidarbinau rudeniu
Akinių vitražuos
Suodžių poezija
Liūdesio visaregystė
Raudongaurė skutu
Melzganą bažnytmiesčio skruostą
Paskutines gėles vėliavas afišas
Vitrinas užpučiu
Labanakt
Iš vasaros telieka spaliai
Slenkstis spalio
Svarbiausias
eilėraštis
Prieik
arčiau nei kūnas
ir pasakysiu tau
ką nutylėjau
Ciniškas.
Prisipažįstu kad
pilnom panagėm gyvenimo
puolu į vakaro tvartą
liuobti būties
melžiu sielą
gyvulį romų
erkę vienatvės išlupu
iščiulpiu nuodus
minios
pilnom panagėm gyvenimo
paskubomis
pro tavo lūpas išgeriu meilę
tada tik lėtai
panages krapštinėju
poeziją
Pavasario papjūtis
ant dangaus skalbinių
nusispjauna tamsa
burkuoja širdis
½ džiaugsmo
žydi šventoriuje
paukščių išmatos
mano smalkės plaukų
tavo pirštai lipa
sagų kopėtėlėm
atsisagstome kūnus
užgesiname lūpas čia
pat
sušnypščia bučinys
liepsnelėse liežuvių
žodžių pelenas
širdys sutartinai
muša vidurnaktį
kol užmuša
tikra papjūtis
pavasario ir
mūsų
***
Sekmadienis
Kraujosruva sumušto laiko
Lupu dulkes
Nuo knygų šviesos
Tamsa smaližiauja
Katės liežuvis groja pienu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą